captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Jokubaitis: jei nebuvai autoritetu, laimėjęs rinkimus, juo netapsi

Demokratiniai rinkimai nustojo būti rimta piliečių atstovų atranka ir tapo panašūs į karnavalą bei burtų mėtymą, mat turėtų būti išrinkti geriausieji, tačiau to dažniausiai neatsitinka, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės. Pergalė rinkimuose negali padaryti autoritetu, nes viskas priešingai – rinkimai tik patvirtina autoritetus, sako filosofas, politologas, humanitarinių mokslų daktaras prof. Alvydas Jokubaitis.
prof. Alvydas Jokubaitis, BNS nuotr.
prof. Alvydas Jokubaitis, BNS nuotr.

– Kai išklausai jūsų požiūrį ir sulygini su tuo, kas vyksta Seime ir mūsų politiniame gyvenime apskritai, tai apima toks jausmas, tarsi kiekvienais metais į Seimą, į politiką ateina vis mažiau tam pasiruošusių ir toje politikoje tikrai reikalingų žmonių.

– Toks yra demokratijos sumanymas, nes valdžia demokratijoje yra kaip tuščias bendrabučio kambarys – kas kažkiek laiko ten ateina žmonės ir vėl turi pradėti iš naujo gyventi. Šitas sumanymas yra tam, kad niekas netaptų tironu, kad valdžia keistųsi. Kai gimė modernioji demokratija, buvo manoma, „mes gi protingi žmonės, mes išrinksime geriausius“, bet kaip matote, Lietuvoje nuolatos susiduriame su tuo, kad mes nusiviliame tais, kurie yra mūsų pačių kūrinys. Kai mes išrenkame žmones, po vienerių–dviejų metų mes turime prieš juos kovoti.

Ir čia, man atrodo, yra autoriteto problema, nes galima turėti valdžią, bet valdžia gali nebūti autoritetu. Autoritetas yra tas, kuris ne pats eina paskui permainas, o kuris kuria permainas. Pagrindinė problema iš tikrųjų, jeigu laimėjai rinkimus – tie, kurie dabar yra parlamentarai arba, kurie yra vykdomojoje valdžioje – jeigu nebuvai autoritetu, tai, laimėdamas rinkimus, juo niekada netapsi. Ir čia yra didelė demokratijos problema, kuri tampa visos visuomenės problema. Man atrodo, kad 30 metų mes Lietuvoje kiek galėjome griovėme visus autoritetus. Ko nepadarė sovietų valdžia, per 30 metų mes pribaigėme. O vėliau atsitinka taip, kad, kai žiūrime į politinę valdžią, mes reikalaujame to, ko patys neturime.

– Išsirenkame ne tuos ir paskui matome skandalus. Eiliniai piliečiai tarsi pavojų pajutęs šuo – pasišiaušę, mes sugebame susipykti, pavyzdžiui, dėl Lukiškių aikštės, paminklo Jonui Basanavičiui, dėl Rūtos Vanagaitės istorijos. Tiesiog esame padalinti per pusę. Ir nėra tokio, kuris būtų rimtas žmogus, rimtas politikas ir pasakytų „gana“.

– Kadangi aš esu politikos filosofas, tai turiu nuliūdinti – mes atsidūrėme labai blogoje situacijoje ir bijau, kai šitą taurę išgersime, praktiškai nebelieka Lietuvos valstybės, kuri keičia visuomenę. Aš manau, kad valstybė neturi būti iškilusi virš žmonių, bet kai mes džiaugiamės krepšiniu, kokia nors daina, bet dingsta supratimas, kad vienas didžiausių mūsų kūrinių turi būti valstybė, politika, tai yra blogai. O šitas dalykas yra naikinamas pradedant nuo vidurinių mokyklų. Kai nebėra pagrindinių dalykų supratimo, tai čia yra tik viršus, ką mes matome parlamente. Filosofas Blaise`as Pascalis yra gerai sakęs, kad politika yra pamišėlių namai, o Platonas ir Aristotelis šitiems pamišėlių namams davė taisykles, sakė „jie rimtai nežinojo, nežiūrėjo, jie ištaisys“. Aš netikiu. Jeigu jūs tikitės, kad jūs ištaisysite šituos pamišėlių namus laidomis ar kalbėjimu, tai neturėkite iliuzijų tą dalyką padaryti. Čia, manau, kad reikalingas beveik stebuklas.

BNS nuotr.

– Bet visi sako, kad jie myli Lietuvą ir dirba Lietuvai.

– Man atrodo, kad Lietuvoje dabar dingo suvokimas rimtumo ir tos pačios meilės, įsipareigojimo rimtumo. Viskas pasidarė šiaip, tarytum. Tarytum šou festivalis yra ta politika. Manau, kad tai yra didelė klaida. Politika yra gyvybės ir mirties klausimas. Deja, tai yra tragiškas dalykas. Dingo suvokimas tos politikos, kuri yra tragiška. Man susidaro toks įspūdis, kad visi nutarė pažaisti politiką. Ilgai negalėjome turėti politikos ir 30 metų yra žaidžiama politika. Mes prisižaisim. Kai jūs klausiate, kaip sukelti tą rimtumą? Greičiausia, kol perkūnas nenugriaudės, tol mes nesusirūpinsime. Manau, kad jau riba, Rubikonas yra peržengtas. Jeigu mes esame dar tauta, aš čia nenoriu skatinti jokio nacionalizmo, reikia suvokti, kad mes kartu bendrai esame, kad kažką pasakytume, kad kažką padarytume, kad bent jau vienas kitą gerbtume. Tai žmonėms sunku yra, visi šitie dalykai nėra garantuoti.

Apie Lietuvą dabar visi kalba kaip apie daiktą. O tu paklausk, ką tu padarei? Lietuvio santykis su politika dabar dažniausiai yra per televiziją. Jis sėdi, žiūri televizorių ir sako, „na, ir durniai ten“. Tu į save pasižiūrėk – ką tu padarei savo gatvėje, ką tu padarei savo mieste? Toks didžiulis atstumas, visiškas nutolimas yra. Ir vienintelis dalykas, kurį jis paskui padarys, jis įmes savo balsą kas 4, kas 5 metus. Ir įmes šitą balsą beveik kaip meno parodoje, remdamasis skoniu. Gal iš tikrųjų, kaip sakėme, loterija, burtų metimas. Siūlyčiau padaryti eksperimentą pirmą kartą Lietuvoje – ne mes patys rinkime, bet išmeskime burtus. Jie susirenka, turi skaičius, ir atspėkite, ar bus blogiau? Turiu didelių abejonių.

– Kuo ilgiau jūsų klausausi, tuo man darosi liūdniau, o vis dėlto Kalėdos...

– Politika yra labai sunkus dalykas. Reikia turėti laimės ją turėti, nes mes nuo XVIII amžiaus pabaigos viena ranka galime suskaičiuoti dešimtmečius, kai mes turėjome savo valstybę ir patys save valdėme. Šiandien šitas dalykas atsiliepia, keista būtų, jeigu jis neatsilieptų. Bet blogiausia, kad dabar pradėjome trypti tuos želmenis, kurie Sąjūdžio laikais, atrodė, jau kalėsi. Dabar mes patys pradėjome... Tokie nevykę daržininkai, kurie pradėjo patys trypti, kas buvo pasodinta. Čia jau yra negerai, kai drakonas pradeda ryti pats save. O Kalėdos tam ir sugalvotos, kad, nežinau, kaip taip atsitiko, bet pabaigoje laukia didelė viltis.

– Dėkui jums.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...