captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kūdikį įsivaikinusi moteris: tuo metu Lietuvoje tik dvi šeimos būtų priėmusios tokį vaiką

„Niekada nebuvo iškilęs klausimas, ar galėsiu mylėti svetimą vaiką. Kai kurie yra to paklausę. Nebuvau užsispyrusi, kad man reikia „mano“, nes nei vienas vaikas nėra mano, tavo ar kažkieno kito“, – tvirtina moteris, su vyru įsivaikinusi vos kelių dienų naujagimę, paliktą gyvybės langelyje. Įsivaikinti mergaitę porai pasiūlyta po to, kai pirmoji šeima jos atsisakė dėl azijietiškų bruožų. Kitos rasės kūdikį tuo metu Lietuvoje įvaikinti būtų sutikusios tik dvi šeimos. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

33 metų vilnietė ir 37 metų jos vyras susituokę jau daugiau nei šešerius metus. Įsivaikinti pora svarstė maždaug metus. „Viena rytą atsikėliau ir paklausiau: o kodėl mes neįsivaikiname? Vyras kalbėjo, kad laukė, kol aš taip pasakysiu“, – prisimena moteris.

Baigę įvaikinimo mokymus sutuoktiniai turėjo nuspręsti, kokio amžiaus vaiką galėtų priimti į savo šeimą. „Sako, kad mažų vaikų laukti reikia labai ilgai. Neturėjome tikslo pasiimti kūdikį, buvome užrašę, kad laukiame vaiko iki ketverių metų. Pasiruošėme, kad pirksime roges ir dviratukus, bet teko pirkti sauskelnes ir visa kita“, – šypsosi moteris.

Jos teigimu, porai pasisekė, kad kita šeima atsisakė mergaitės dėl jos azijietiškų bruožų. „Mūsų išvadoje buvo parašyta, kad paimtume bet kokios rasės vaiką, todėl pasiūlė mums. Tuo metu Lietuvoje buvo tik dvi šeimos, kurios būtų priėmusios kitatautį vaiką. Dažniausiai lietuviai nori, kad vaikai būtų panašūs į juos: žydraakiai, garbanotais šviesiais plaukais. Mums buvo nesvarbu, nerašėme net lyties“, – pasakoja pašnekovė.

Ji svarsto, kad taip gali būti dėl to, kad dauguma nenori, jog aplinkiniai žinotų, kad vaikas – įvaikintas, galbūt tai žada slėpti ir nuo paties vaiko. „Mes niekada nesiruošėme to slėpti. Kursuose mums gana kategoriškai sakė, kad vaikams reikia žinoti tiesą, tik svarbu, kaip ją pateiksi“, – tikina pašnekovė.

Gavusi vaikų tarnybos elektroninį laišką, kuriame – kūdikio aprašymas ir dvi nuotraukos, aplankyti tuo metu ligoninėje buvusios mergaitės pora nuvyko dar tą patį savaitgalio vakarą.

„Net nežinau, ar tarp mūsų buvo pokalbis, ką darome. Bene pirmas klausimas buvo: kada galime pasiimti?“ – prisimena pašnekovė. Nors apsisprendimui šeimos turi mėnesį, kūdikius namuose siekiama apgyvendini kuo greičiau, todėl jau po poros dienų mergaitė keliavo pas būsimus įtėvius. „Per savaitgalį mums reikėjo pasirūpinti viskuo: drabužiais, baldais ir t. t. Pirmiausia apėmė euforija, vėliau – panika: nežinau, ką dabar darysiu“, – pasakoja moteris. Jos teigimu, pirma savaitė šeimai buvo itin sunki: teko priprasti vieniems prie kitų, dėl didelio streso ji su vyru susirgo, maža to, bijojo apkrėsti tuo metu dar neskiepytą mažylę.

BNS nuotr. 

Tačiau galiausiai visi puikiai adaptavosi, o jau po kelių savaičių kartu vyko į gerokai anksčiau suplanuotą kelionę. Pokyčiai laukė ir darbe. Čia moteriai netikėtai teko išeiti motinystės atostogų ir taip nustebinti kolegas. „Visiems buvo keista, niekas nesitikėjo, bet visi priėmė labai teigiamai“, – sako ji.

Paklausta, ar neturėjo jokių baimių, moteris pripažįsta, kad rūpėjo mergaitės sveikata, galimos ligos, tačiau tokiame ankstyvame amžiuje daugumos jų aptikti dar nėra įmanoma. Vis dėlto galiausiai tai pasirodė nebesvarbu. „Jei dabar sužinotume ką negero, ar kas pasikeistų? Niekada gyvenime. Tai mūsų vaikas, ji buvo mūsų vaikas nuo pat pradžių“, – tvirtina pašnekovė.

Tačiau įvaikinimo procese laukė dar vienas iššūkis – pora pirmus tris mėnesius mergaitę galėjo globoti tik laikinai.

„Gyvybės langelyje paliktus vaikus per 3 mėnesius gali atsiimti biologiniai tėvai. Todėl tik po trijų mėnesių galėjome paduoti prašymą įsivaikinti. Stengėmės apie tai negalvoti, auginome nusiteikę, kad viskas bus gerai“, – laikotarpį prisimena moteris.

Kol kas nuogąstavimų dėl mergaitės rasės šeima neturi, priešingai – mano, kad antras vaikas taip pat turėtų būti kitos rasės, kad mergaitė nesijaustų kitokia, nors, pasakoja, kad dar mokymuose buvę įspėti, jog greičiausiai teks ieškoti privačios mokyklos. „Man atrodo, kad svarbiausia yra artima aplinka, mūsų šeimoje mergaitę dievina. Tik kartais norisi žinoti, iš kur ji, nes galbūt mes ten nuvažiuotume, gal pasiskaityčiau apie kažkokias tos šalies tradicijas ir pan. Juk tai – žmogaus kraujyje“, – svarsto mama.

Nemėgsta, kai vadina šaunuoliais

Moteris neslepia ir priežasties, dėl kurios nutarė įsivaikinti – jie su vyru biologinių vaikų susilaukti negalėjo. „Turbūt kiekvienas turi savo ribą. Žinau tokių, kurie dešimt kartų darėsi pagalbinį apvaisinimą, važiavo į užsienį, net surogatinę motinystę išbandė, bet aš tiek daryti pasiryžusi nebuvau. Pagalvojau, kad kiekvienam – savo kelias, ir tai darydama tarsi priešinčiausi savo prigimčiai. Vadinasi, mano misija šiame gyvenime yra tokia“, – tikina pašnekovė.  

Ji svarsto, kad galbūt apsispręsti buvo lengva dėl to, kad niekuomet nebuvo iškilęs klausimas, ar galės mylėti svetimą vaiką.

„Kai kurie yra to paklausę. Sakydavau taip: su vyru irgi esate ne giminaičiai, bet įsimylėjote, mylite, dėl jo viską padarytumėte, tai kuo čia kitaip? Nebuvau užsispyrusi, kad man reikia „mano“, nes nei vienas vaikas nėra mano, tavo ar kažkieno kito. Negaliu lyginti, nes negimdžiau, galbūt ten kažkas kitokio, bet aš myliu tą vaiką taip, kaip myliu“, – kalba moteris.

BNS nuotr.

Ji pasakoja, kad pastebėjimai, jog jų pora – šaunuoliai, kartais erzina. „Nesijaučiame padarę kažkokį gerą darbą, tai nėra didvyriškas poelgis. Tai gali padaryti bet kuris iš mūsų, čia nėra nieko sunkaus ar šaunaus. Normalus dalykas. Aš taip nusprendžiau susilaukti vaikų, jūs nusprendėte kitaip, vadinasi, mes vienodai šaunuoliai“, – šypsosi pašnekovė.

Įsivaikinti – ne taip sunku, kaip daugelis mano

Moteris tikina, kad įsivaikinti nėra taip sunku, kaip daugeliui atrodo, o ir procedūra vyksta gana neilgą laiką. „Birželio mėnesį nunešėme dokumentus ir rugsėjį jau pradėjome lankyti kursus. Viskas įvyko labai greitai: prieš Kalėdas mums parašė išvadą ir gegužę pasiėmėme dukrą“, – pasakoja pašnekovė.

Įsivaikinusi šeima viešai paskelbė, kad namuose atsirado mergaitė. Kaip teigia pašnekovė, tada sulaukė nemažai visai nepažįstamų žmonių žinučių su klausimais, kaip jiems pavyko įsivaikinti. „Juk esą taip sunku ir pan. Visiems sakiau, kad nėra sunku, kad reikia užpildyto anketą ir eiti į kursus“, – pastebi ji.

Kursai, skirti norintiems įsivaikinti arba globoti, trunka tris mėnesius. „Juos tu privalai lankyti, nelankysi kursų – neparašys apie tave išvados, nebus išvados – nebus įvaikinimo. Kartą į savaitę po tris valandas darėm namų darbus, žaidėm žaidimus, vaidinom pasakas. Ir viskas. Nežinau, gal tai priklauso nuo požiūrio, mums nepasirodė sunku“, – tikina mažos mergaitės mama.

Pasak jos, visi tėvai, net ir norintys susilaukti biologinių vaikų, turėtų aplankyti šiuos kursus. „Ten labai daug informacijos ne apie tai, kaip auginti vaiką, niekas nesako, kaip jį maitinti, bet labai daug apie tai, ką vaikai jaučia, kodėl vienu ar kitu atveju būna užsidarę, kodėl jie būna hiperaktyvūs, ką tai parodo. Nėra taip, kad jis toks gimė. Vaikai parodo savo kūno kalba ir savo elgesiu, kad jiems kažkas negerai, trūksta dėmesio. Ir apie tai daug kalbama, nes tai svarbu“, – tikina pašnekovė.

Sulaukė itin asmeniškų klausimų

Kaip minėta, kursų rezultatas – ne tik išmoktos pamokos, bet ir psichologų išvados, ar gali šeima įsivaikinti, ar ne. Kaip LRT.lt anksčiau pasakojo tokiuose kursuose mokytoju dirbantis Zigmas Giedrimas, būsimi įtėviai ir globėjai čia sulaukia itin asmeniškų klausimų. Tai patvirtina ir kūdikį įsivaikinusi moteris.

„Tai turėtų būti konfidenciali informacija, nors ją turi ir įvaikinimo tarnyba, ir teismas. Labai daug žmonių ją turbūt skaitė. Ten parašyta viskas: kuo mes sirgome, kas yra mūsų tėvai, kokius mokslus baigėme, dėl kokios priežasties įsivaikiname, kiek uždirbame, kur dirbame, kur gyvename ir pan. Informacijos labai daug“, – pasakoja ji.

Vis dėlto pašnekovė tokios apklausos reikalingumu nesuabejojo ir tai kliūtimi šeimai netapo. „Žinoma, tai buvo asmeniška, bet jei pats turi kažkokių problemų, jei pats dėl kažko dar kenti, tai negali įvaikinti, negali kitam žmogui suteikti džiaugsmo, juolab kad vaikas – bet kokiu atveju kenčiantis, ypač, jei kalbame apie vyresnius. Vien dėl to jie nagrinėja, ar mes gerai buvome auklėjami patys. Buvome nusiteikę, kad būsime tokie, kokie esame, o jeigu „nepraeisime“, vadinasi, netinkame būti tėvais“, – apie savo nusiteikimą pasakoja įvaikintos mergaitės mama.

Didžiausia problema – „pakabinti“ vaikai

Moters įsitikinimu, didžiausia problema Lietuvoje ta, kad dauguma globos namuose gyvenančių vaikų neturi galimų įvaikinti vaikų statuso.

„Kai baigėme kursus, eilėje buvome 76-ti, visi sako: tai kodėl? Eikit ir pasiimkit, nes gi 2000 vaikų yra. Vaikai „pakabinti“: ateina kartą į pusę metų aplankyti močiutė, kažkur kalėjime sėdi tėvai, vaikas „pririštas“, negalima jo įvaikinti. Nesakau, kad vaikų namuose blogai, jiems užtenka žaislų, rūbų, maisto, bet jie meilės negavę ir tokie vaikai yra kitokie“, – mano vilnietė.

BNS nuotr.

Kad Lietuvoje norinčių įsivaikinti netrūksta, patvirtina Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo skyriaus vedėja Oksana Pedaniuk. Pasak jos, globos institucijose šiuo metu yra apie 2900 vaikų, bet ne visi jie galimi įvaikinti. Beveik 900-ams jų nustatyta laikinoji globa, kurios tikslas – grąžinti vaikus atgal į biologines šeimas. Tačiau, O. Pedaniuk teigimu, nuo šių metų laukiama pasikeitimų: socialiniai darbuotojai bus skatinami aktyviau dirbti su šeimomis, į kurias norima grąžinti vaikus, ir jei tai nepavyks per metus, atsiras daugiau galimybių apriboti tėvų valdžią ir suteikti vaikams leidžiamų įvaikinti statusą.

„Pagal teisinį statusą įvaikinti galimi yra maždaug 1400 vaikų, bet dalis jų yra vyresni nei 7 metų arba susieti stipriais ryšiais su biologine šeima ir nesutinka būti įvaikinti. Šiuo metu yra tik 49 vaikai iki 3 metų amžiaus, kurie galimi įvaikinti pagal teisinį statusą, tačiau nemaža jų dalis turi sveikatos sutrikimų arba priklauso brolių-seserų grupėms“, – aiškina specialistė. Vaiko amžius čia svarbus dėl to, kad dažniausiai Lietuvoje pageidaujama įsivaikinti vaikus iki trejų metų amžiaus. Vyresnius vaikus dažniausiai įvaikina užsieniečiai.

Tačiau, pasak O. Pedaniuk, toks lietuvių pageidavimas buvo susijęs su vaiko priežiūros atostogomis. Nuo 2018 m. įsigalios tėvystės atostogos įvaikintojams, t. y., įvaikinus vaiką, kaip ir šeimoje gimus kūdikiui, tėvams skiriamos mėnesio atostogos.

Kita ne mažiau svarbi dalis – įvaikinto vaiko priežiūros atostogos: iki šiol buvo suteikiami tik trys mėnesiai, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, o nuo kitų metų bus suteikiamos 2 metų vaiko priežiūros atostogos ir jos bus apmokamos.

„Manoma, kad tai paskatins vyresnių vaikų įvaikinimą, nes socialinės garantijos labai svarbu“, – sako O. Pedaniuk.

Šiuo metu Civiliniame kodekse numatyta, kad įsivaikinti gali asmenys iki 50 metų. Atskirais atvejais teismo nutarimu daromos išimtys. Nuo 2018 metų ši riba bus pakeičiama į darbingo amžiaus asmens ribą, vadinasi, traktuotina, jog įsivaikinti gali iki pensinio amžiaus asmuo. Įvaikinti gali ir vienišas asmuo – tokia išimtimi Lietuvoje vien šiemet jau pasinaudojo keturi asmenys. Tiesa, kol kas to imasi išskirtinai moterys.

Lengviau nei kitose šalyse

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo skyriaus specialistės tikina susiduriančios su stereotipiniu požiūriu į įvaikinimo procesą.  

„Dažnai skambina žmonės, kurie nori įsivaikinti ir sako, kad girdėjo, jog tai trunka dvejus ar trejus metus. Neįsivaizduoju, iš kur tie skaičiai“, – stebisi Įvaikinimo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Rauktienė. Jos teigimu, laukimo trukmė paprastai priklauso nuo šeimos lūkesčio: kai kurios šeimos pasiūlymus gauna per mėnesį, kitoms tenka laukti ir metus.

BNS nuotr.

„Tie, kurie laukia daugiau kaip metus, turi lūkesčių ne vaikui, o jo socialinei kilmei. Ilgai tenka laukti, jeigu šeima nesutinka priimti vaiko, kurio tėvai vartojo alkoholį, narkotikus, turėjo kitokių priklausomybių ar sveikatos sutrikimų“, – kalba ji.

Esama atvejų, kai sulaukusios pasiūlymų, šeimos jų atsisako. Toks atsisakymas turi būti motyvuotas. E. Rauktienė pabrėžia, kad vaikui renkama šeima, o ne vaikas šeimai. Tai daro speciali komisija. Šeimos, kurios nemotyvuotai atsisako priimti pasiūlytą vaiką, siunčiamos įsivertinti savo lūkesčius su atestuotais mokytojais dar kartą.

Sudėtingą įvaikinimo procedūrą, O. Pedaniuk įsitikinimu, paneigia ir tai, kad šeimos į įvaikinimo tarnybą neretai kreipiasi ir antrą ar net trečią kartą. Pasitaiko ir atvejų, kai įsivaikinti pasiryžusi šeima proceso metu ima lauktis biologinio vaiko, tačiau minties įsivaikinti neatsisako.

Be to, Lietuvoje įvaikinimo procesas laikomas nesudėtingu ir lyginant su kitomis šalimis. „Kitose šalyse nustatomas reikalavimas gauti rekomendacijas iš kaimynų, darboviečių, atliekami psichologiniai testai ir pan.“, – tvirtina O. Pedaniuk. 

Vaikai, kurie namų neranda Lietuvoje, įvaikinti siūlomi užsienio gyventojams, tiesa – tik iš konkrečių šalių. Pasak su tarptautiniu įvaikinimu dirbančios Įvaikinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Giedrės Mikalauskienės, Lietuvoje per metus įvaikinama apie 90 vaikų, į užsienį išvyksta apie 60.

„Yra tik 10 akredituotų užsienio valstybių institucijų, kurios turi teisę Lietuvoje veikti įvaikinimo srityje, tai – organizacijos iš JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos, Ispanijos, Švedijos ir net kelios iš Italijos“, – aiškina G. Mikalauskienė.

Tarp galinčių įvaikinti užsieniečių patenka ir užsienyje gyvenantys lietuviai ar mišrios poros, tačiau užsienio gyventojų pora pretenduoti iš Lietuvos įvaikinti gali tik vaiką su specialiaisiais poreikiais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...