captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Staugaitis – valstybininkas ir politikas

2016 m. lapkričio 14 d. sukako 150 metų, kai gimė Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos Valstybės Tarybos ir trijų Lietuvos Respublikos Seimų pirmininkas bei vicepirmininkas, pirmasis Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.
Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas. Iš kairės: Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys. Autorius nežinomas. LCVA.
Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas. Iš kairės: Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys. Autorius nežinomas. LCVA.

Justinas Staugaitis yra paskelbęs savo atsiminimus, išleista Stasio Vaitekūno monografija, paskelbta keletas vertingų straipsnių, numatyta išleisti Lietuvos Respublikos Seime įvykusios jubiliejinės mokslinės konferencijos pranešimus. Straipsnyje aptariami dešimties metų laikotarpio – nuo 1917 m. Rugsėjo konferencijos iki Antrojo Seimo darbo pabaigos 1926 m. – kai kurie mažiau tyrinėti J. Staugaičio veiklos aspektai.

Lietuvos Valstybės Taryboje

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvą 1915 m. vasarą okupavo Vokietijos kariuomenė ir krašte įsteigė karinę administraciją. 1917 m. vasarą vis labiau aiškėjo, kad Vokietija karą pralaimi. Vokiečių administracija, siekdama išlaikyti kraštą kuo didesnėje savo priklausomybėje, pati zondavo situaciją ir rodė iniciatyvą dėl ateities derėtis su įvairių politinių nuostatų lietuvių inteligentais. Nuo 1916 m., būdamas Aukštosios Panemunės klebonu, J. Staugaitis dalyvaudavo įvairiuose inteligentų tiek tarpusavio pokalbiuose, tiek susitikimuose ir pasitarimuose su įvairaus lygio Oberosto pareigūnais Kaune ir Vilniuje.

Jau viename pirmųjų susitikimų Kaune nusistatyta iš vokiečių valdžios reikalauti nepriklausomybės ir leidimo išsirinkti savo valdžią, kuri galėtų vesti derybas su kitomis valstybėmis. Vokietijos padėčiai karo frontuose blogėjant, rugpjūčio 1–4 dienomis Vilniuje be valdžios leidimo susirinko per dvidešimt žmonių, pasivadinusių Organizaciniu komitetu ir nutarusių sukviesti po kelis atstovus iš visų apskričių ir išrinkti Lietuvos Tarybą (vokiečiai reikalavo vadinti Krašto Taryba).

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis vykusioje konferencijoje J. Staugaitis buvo išrinktas į šią dvidešimties žmonių Tarybą. Taryba iš konferencijos narių gavo pritarimą tautos vardu nustatyti santykius su vokiečių okupacine valdžia, o lapkričio mėn. – ir užsienio lietuvių organizacijų suteiktus įgaliojimus.

Lietuvos Taryboje J. Staugaitis buvo vienas diplomatiškiausių, kompromisų ieškojusių besiformuojančio Lietuvos politinio gyvenimo lyderių, nors kitų krypčių atstovai, turėdami omenyje jo publicistinius tekstus, iš pradžių galvojo visiškai kitaip. Kompromisų siekis pasireiškė jau Rugsėjo konferencijos metu, kai J. Staugaitis pritarė siūlymui vietoj dviejų į Lietuvos Tarybą išrinktų kunigų įtraukti kairiųjų politinių srovių atstovus.

Neabejotina, kad jis prisidėjo redaguojant du svarbius konferencijos dokumentus – memorandumus Šv. Tėvui Pijui XI ir Vokietijos kariuomenės generolui feldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui. Pirmajame padėkojant Popiežiui už rinkliavų nukentėjusiems nuo karo lietuviams paskelbimą pasaulio bažnyčiose, trumpai užsimenama: „Norime taikos, per kurią tikimės atgauti savo tautos politikinių teisių /…/“.

 Antrajame memorandume prašoma patvirtinti Krašto Tarybą pažymint, kad „lietuviai tikisi, įtempę visas savo pajėgas, atstatyti tautiniais pamatais iš nauja Lietuvos valstybę“.

Kitas svarbus J. Staugaičio nuopelnas – kompromisai 1918 m. Taryboje kilusios sausio krizės metu. Kadangi Bresto taikos derybose okupacinė vokiečių valdžia naudojosi 1917 m. gruodžio 11 d. aktu, susaisčiusiu Lietuvą su Vokietija karine, muitų, susisiekimo ir pinigų sąjunga, tačiau net nemanė leisti kokių nors politinių permainų Lietuvoje, keturi Tarybos nariai iš jos pasitraukė ir pagrasino atsistatydinsią. Tuomet J. Staugaitis suabejojo, ar esąs tinkamas metas stabdyti prasidėjusius Lietuvos valstybės kūrimo procesus, ir pasiūlė formuluotę, kaip būtų galima išvengti Gruodžio 11-osios akte prisiimtų konvencinių įsipareigojimų Vokietijai: jei vokiečiai per tris savaites nepripažins Lietuvos nepriklausomybės, Taryba anuliuos visus jiems įteiktus savo pasižadėjimus.

Lietuvos valstybės veikėjai Berlyne. Sėdi (iš kairės): Justinas Staugaitis, Antanas Smetona, Konstantinas Olšauskas; stovi: Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys, Juozas Purickis, Vilius Gaigalaitis, Martynas Yčas, Augustinas Voldemaras. 1918 m. spalis. Autorius nežinomas. LCVA.

Kaip tik po trijų savaičių buvo pasirašytas Vasario 16-osios aktas, kuriame nebeliko jokių užuominų apie konvencijas su Vokietija. Kiek prie to prisidėjo J. Staugaičio pasiūlymas, sunku pasakyti, tačiau tikėtina, kad trims savaitėms atidėjus apsisprendimą, buvo užfiksuota dešiniųjų politinės alternatyvos galimybė, rastas kompromisas sugrąžinti į Tarybą keturis pasitraukusius kairiuosius jos narius. Tai, kad Vasario 16-ąją J. Staugaitis buvo išrinktas Tarybos vicepirmininku, leidžia teigti, jog rengiant nepriklausomybės atkūrimo strategiją J. Staugaitis buvo vienas iš Tarybos lyderių.

Vasario 16-osios Aktas smarkiai paaštrino Tarybos santykius su Vokietija. Pastarosios politikai, kovo pradžioje pasirašę Bresto sutartį su Sovietų Rusija, skelbė, kad jokių pakitimų dėl Lietuvos valdymo nebus, tačiau po J. Staugaičio vadovaujamos delegacijos (dar įėjo Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis), kuriai buvo pavesta pranešti, kad Taryba sutinka su konvencijomis susaistytu pripažinimu, o valstybės pamatus nustatys demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas, vizito į Berlyną vis dėlto Lietuvos nepriklausomybę pripažino.

Kelis 1918 m. mėnesius, numatydama Vokietijos pralaimėjimą kare, Taryba ne tik transformavosi, stengdamasi išlikti besikeičiančiomis geopolitinėmis aplinkybėmis, nebūti paleista ar represuota, bet ir dirbo pozityvų valstybės kūrimo darbą – rengė valdžios institucijų bei savivaldybių steigimo planus. Buvo sudarytos kelios komisijos, turėjusios projektuoti valstybės valdžios ir savivaldybių įstaigas. J. Staugaitis kartu su Stanislovu Narutavičiumi buvo išrinkti Valsčių (vėliau pavadintos Administracijos) bei Sveikatos komisijų nariais.

Darbštumu garsėjęs Staugaitis mažiau kaip per du mėnesius sudarė būsimos valstybės valsčių sąrašą, vėliau panaudotą kuriant savivaldos institucijas. Tarybos nariai pasiskirstė apskritis, kuriose jie organizuotų vietos valdžią: parinktų ir pateiktų Tarybai po tris kandidatus į apskričių viršininko pareigas. J. Staugaičiui teko Marijampolės, Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskritys. Tačiau okupacinė valdžia nedavė leidimų važinėti po apskritis, leido tik į Vilnių, į Tarybos posėdžius, todėl šių planų teko atsisakyti.

Vasaros pabaigoje Prezidiumas, iš karto net neinformuodamas visos Tarybos, ėmė kurti vykdomosios valdžios užuomazgų – departamentų – projektus, vėliau jau Tarybos sudaryta komisija parengė šių departamentų nuostatus. Iš nuostatų matyti, kad departamentai turėjo užsiimti ir konvencijų su Vokietija parengimo reikalais. Teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio nuomone, kai kurie Tarybos nariai konvencijas su Vokietija laikė neišvengiamomis, tačiau jas galima vertinti ir kaip pastangas siekti vokiečių pritarimo steigiamiems departamentams.

Departamentų direktorius buvo pavesta skirti Prezidiumui, o kitus aukštuosius tarnautojus jame tvirtinti. Tačiau šis projektas įgyvendintas nebuvo – okupacinė vokiečių administracija departamentų steigti neleido, galiausiai sumanymui įgyvendinti negauta pinigų. Tarp Tarybos ir karinės okupacinės administracijos kilusi įtampa nulėmė tai, kad nuo 1918 m. liepos 30 iki spalio 30 d. Tarybos visuma nesirinko, visas kontaktų su vokiečiais krūvis teko Prezidiumui.

Laikui bėgant aiškėjo, kad visus šiuos planus bus galima pamažu įgyvendinti. 1918 m. spalį J. Staugaitis su delegacija Berlyne lankėsi jau siekdamas nepriklausomybės pripažinimo be jokių sąlygų. Įvykių eiga rodė, kad Taryba turi potencialo tapti visaverte valdžios ir valdymo institucija, kurioje ir apie kurią koncentruotųsi kitų būsimų valstybės įstaigų užuomazgos. Nors Taryba kol kas jokių įstatymų neleido, 1918 m. antrojoje pusėje jau aiškiai jautėsi jos virsmas įstatymų leidybos įstaiga, o Prezidiumas išsyk vykdė dvi funkcijas – Tarybos vadovo ir laikinos vykdomosios valdžios. Pradėtas kurti aparatas – priimami į darbą raštininkai, mašininkės, buhalteriai ir kt. Tas labai pasitarnavo ėmusis tiesioginio valstybės kūrimo darbo – Taryba tapo centrinio valstybės aparato pradžia.

Paprastiems žmonėms mažai matomi Tarybos darbo rezultatai kėlė neveiklumo ir nuolaidžiavimo vokiečiams įspūdį. Ypač priešiškai buvo priimtas liepos 11-osios nutarimas dėl konstitucinės monarchijos paskelbimo ir vokiečių karaliaus pakvietimo. Iš Tarybos pasitraukus keturiems kairiesiems jos nariams, visas Tarybos darbas pakrypo dešinėn5. Taryba atstovavo nebe visam visuomenės politiniam spektrui, o tik dešiniosioms jėgoms. Šis skilimas vėliau neabejotinai prisidėjo prie parlamentinės santvarkos trapumo. Tačiau tuo metu skilimas tik padidino Taryboje likusių narių atsakomybę.

Vokietijos pralaimėjimui tapus akivaizdžiu, Valstybės Taryba vis atkakliau ėmė reikalauti leidimo steigti diplomatines savo atstovybes, pirmiausia Vokietijoje, sudaryti Vyriausybę, spręsti sienų ir finansų problemas, organizuoti ginkluotąsias pajėgas. Pačioje Taryboje atsisakyta kviesti Urachą ir spalio 29 – lapkričio 2 d. imtasi priiminėti pirmąją modernios Lietuvos valstybės istorijoje Laikiną ją Konstituciją – Pamatinius dėsnius. J. Staugaitis diskusijoje pasisakė kelis kartus. Pagal šiame dokumente užfiksuotą valdžios institucijų sutvarkymą Prezidiumo nariai liko dirbti toliau, tik iki priimant antrąją Laikinąją Konstituciją pavadinti prezidentu ir viceprezidentais. Pagal šią Konstituciją buvo įsteigta ir vykdomoji valdžia, sudarytas Augustino Voldemaro vadovaujamas pirmasis Ministrų kabinetas.

Sparčiai kintanti geopolitinė situacija privertė Valstybės Tarybą ir Vyriausybę pasitraukti iš Vilniaus į Kauną. Čia 1919 m. sausio 15–22 d. įvyko kairiųjų partijų inicijuota Antroji Lietuvos valstybės konferencija. J. Staugaitis joje perskaitė Valstybės Tarybos pranešimą, paaiškindamas motyvus, kuriais Taryba vadovavosi atlikdama visuomenės prieštaringai vertinamus darbus: „Besvarstydami konvencijų klausimą, Tarybos nariai turėjo omenyje taikos konferenciją, kuri galutinai nustatys senųjų ir naujųjų valstybių santykius. Buvo manoma taip: jei Vokietija liks apgalėta, tai žinoma, ir visos jos išspaustos sutartys turės griūti, kaip kad dabar, matome, griuvo visa Brastos sutartis. Jei Vokietija laimės, tai vis tiek Lietuvos nepaleis iš savo rankų. Mums tuomet buvo svarbu išeiti politikos rinkon.“

Kairiesiems atstovams siūlant ne papildyti, o perrinkti Tarybą, J. Staugaitis priminė, kad 1917 m. ji gavo mandatą veikti iki Steigiamojo Seimo, o jos perrinkimas reikštų, kad visa pradedama iš naujo, gi užsienyje toks veiksmas galėtų būti traktuojamas net kaip perversmas. Konferencijos dalyviai nubalsavo už Tarybos papildymą, o ne jos perrinkimą.

Taryba papildyta penkiais naujais nariais, sustiprinusiais ir šiaip jau nesilpnas J. Staugaičio atstovaujamos politinės jėgos – krikščionių demokratų – pozicijas. Tuo metu, esant ypač sudėtingai padėčiai dėl bolševikų skverbimosi, Tarybos Prezidiumo sutikimu ir visos sudėties pritarimu buvo priimti du ypač svarbūs konstitucinės reikšmės nutarimai: dėl Valstybės Tarybos Prezidiumo parašo ir Ministrų kabineto teisės leisti laikinuosius įstatymus.

Pirmasis reiškė, kad Prezidiumo nutarimams užtenka vieno arba dviejų jo narių parašų, antrasis – kad Kabinetas priimtus įstatymus teikia artimiausiai Tarybos sesijai patvirtinti. Tačiau pirmuoju punktu nustatyta tvarka galiojo vos tris mėnesius, ir J. Staugaičiui kokių nors reikšmingų darbų nuveikti neteko. Kabinetas plačiai naudojosi jam suteikta teise leisti laikinuosius įstatymus, mažai rūpindamasis jų patvirtinimu Taryboje.

Akivaizdų Tarybos įtakos mažėjimą J. Staugaitis aiškino tuo, kad joje nebuvo atstovaujamos kairiosios partijos. Baigiantis 1919-iesiems jis rašė, kad jeigu valdžiai būtų labiau rūpėjęs parlamentinės institucijos atstovavimas, derėjo įdėti daugiau ir labiau regimų pastangų kairiesiems į ją pritraukti, o ne Tarybą apskritai ignoruoti.

1919 m. balandį priėmus naują Laikinąją Konstituciją, įsteigusią Prezidento instituciją ir prezidentu išrinkus Antaną Smetoną, buvo perrinktas ir Prezidiumas: pirmininkas, vicepirmininkas ir sekretorius. Tad J. Staugaitis liko vienintelis Prezidiumo vicepirmininkas. Sykiu pasikeitė ir Prezidiumo statusas – jis tapo nebe kolektyvinis valstybės vadovas, o gana kukli pačios Tarybos institucija. Dar kartą perrinkus Prezidiumą 1919 m. gruodžio 1 d., J. Staugaitis šias pareigas ėjo iki Steigiamojo Seimo sušaukimo ir buvo vienas iš dešimties Valstybės Tarybos narių, išrinktų į Steigiamąjį Seimą.

Lietuvos valstybės parlamente

Justinas Staugaitis buvo renkamas Steigiamojo Seimo, I ir II Seimų nariu. Į Steigiamąjį Seimą jis kandidatavo Krikščionių demokratų partijos, į I ir II Seimus – Ūkininkų sąjungos sąrašuose, tačiau skirtingose apygardose – atitinkamai Marijampolės, Telšių ir Kauno. Jo politinio svorio augimą liudija vieta rinkimų sąrašuose: šeštas, trečias, antras. Nors buvo žinomas krikščionių demokratų veikėjas, vienas pagrindinių šios partijos politinės linijos formuotojų, J. Staugaitis neįėjo nei į LKDP, nei į Ūkininkų sąjungos centrinius valdymo organus, t. y. išlaikė tam tikrą distanciją su „grynąja“ politika.

Steigiamajame Seime J. Staugaitis buvo renkamas antruoju, vėliau – pirmuoju vicepirmininku, dirbo Konstitucijos ir Redakcijos komisijose; I Seime – vicepirmininku ir antruoju vicepirmininku, dirbo Užsienio reikalų ir Statuto komisijose; II Seime – dviejų sesijų pirmininku bei keturių vicepirmininku, dirbo Užsienio reikalų, Statuto ir Švietimo komisijose, kurį laiką – ir Redakcijos komisijoje. Jam pravertė Valstybės Taryboje įgyta patirtis – per kelias dienas išstudijavęs statutą, vicepirmininkas pirmuosiuose Steigiamojo Seimo posėdžiuose daug laiko skyrė aiškindamas parlamentines procedūras naujiesiems politikams. Pasitaikydavo, apsirikdavo ir pats, tačiau nevengdavo prisipažinti klydęs, stengdavosi įstatymų leidybos darbą grąžinti į tiesias vėžes.

Su konstitucinėmis problemomis susijusi pirmoji J. Staugaičio kalba Seime. Svarstant Laikinosios Konstitucijos projektą, jis parėmė Prezidento institucijos reikalingumą, kuriai priešinosi kairieji – valstiečių liaudininkų blokas ir socialdemokratai: „Respublikų pasauly yra daug, bet be prezidentų nedaug, ir nežinia, ar dar jos apseis be prezidento, kaip latviai ir estai.“

Oponentams Prezidento institucijos nereikalingumą motyvuojant išlaidų mažinimu pavedus Prezidento pareigas eiti Seimo pirmininkui, J. Staugaitis atsakė, kad „reprezentacijos išlaidos visada bus, ar pirmininkas eis prezidento pareigas, ar ne. Reprezentacijai sumos turi būti asignuojamos“.

Net septyniuose posėdžiuose J. Staugaitis kalbėjo svarstant pirmąją nuolatinę Lietuvos valstybės Konstituciją. Pagrindinį įstatymą jis apibūdino kaip, pirma, visų valstybės įstatymų pamatą, antra, kaip piliečių teisių garantijų rinkinį. Jis toliau plėtojo Prezidento institucijos reikalingumą ir laikėsi nuomonės, kad Prezidentas turėtų būti labiau nepriklausomas nuo Seimo, todėl „būtų gera, jei Prezidentą rinktų ne Seimas, kaip čia projekte yra, bet kad jį rinktų visa tauta“, be to, kad jo kadencija nesutaptų su Seimo.

J. Staugaitis laikė, kad kairiosios partijos Prezidento institucijos nenori ne tiek dėl jos pačios, kiek dėl tas pareigas užėmusio asmens (A. Smetonos – D. B.-B.)1. Diskusijose dėl Konstitucijos J. Staugaitis pasirodė kaip nuoseklus ir kibus polemistas (ne veltui nuo Seinų seminarijos laikų tuo domėjosi), įsimenąs oponentų logines klaidas, gebąs racionaliai įrodinėti, o kartais ir sąmojingai atsikirsti.

Steigiamajame Seime svarstant pradedamųjų mokyklų įstatymą, J. Staugaitis pasakė vieną svarbiausių kalbų, kurioje išdėstė savo giliai apmąstytą požiūrį į tikybos dėstymo vietą mokyklose. Pažymėjęs, kad kalbės ne frakcijos vardu, savo poziciją jis suformulavo taip: „Vienas idealų, mano supratimu, yra sąžinės laisvė. /…/ Sąžinės laisvė paliks tik tada, jeigu tėvai mokins savo vaikus taip, kaip jų tikybiniai reikalavimai geidžia; todėl ir mokykloj, jei tėvai reikalauja, turi būti tikyba. Žinoma, atvirkščiai, jeigu kas reikalauja, kad jo vaikas nebūtų tikybos mokomas, tai jis turi būti atleidžiamas nuo tų pamokų.“

Polemizuodamas su socialdemokratais, dažniausiai su Vincu Čepinskiu, jis teigė, kad pasaulėžiūros klausimais lemiamas turi būti tėvų vaidmuo. J. Staugaitis pritarė, kad būtų steigiamos privačios mokyklos, valstybė joms turėtų teikti finansinę paramą, „nes kitaip tėvai turėtų mokėti dvigubą mokestį: vieną valstybės, o kitą šitai privatinei mokyklai išlaikyti“.

Replikuodamas kažkurio iš kairiųjų atstovų pasisakymui, kad religija ugdo fanatikus, jis atsakė: „Gal kas ir fanatiku pasidarys, kas klaidingai religiją supras, kas gerai supras, fanatiku nebus.“ Šiek tiek vėliau jis tas pačias mintis išplėtojo svarstant Konstitucijos projektą.

J. Staugaičio nuomone, už dvasininkų darbą rūpinantis tikinčiųjų piliečių poreikiais valstybė turėtų tam tikrais atvejais atlyginti. Antai svarstant Vidaus reikalų ministerijos etatus, jis rėmė pasiūlymą mokėti nedideles sumas ne tik katalikų, bet ir kitų tikybų dvasininkams, šv. sakramentais aptarnaujantiems tikinčiuosius ligoninėse. Dėl Užsienio reikalų ministerijos etatų jis laikėsi nuomonės, kad jei yra valstybės atstovybė prie Vatikano, tai ir ministerijoje turi būti atitinkamas asmuo, besirūpinantis tais klausimais.

Kai buvo teikiamas savivaldybių rinkimų įstatymas, J. Staugaitis ne tik prašė įrašyti straipsnį, kuriame būtų numatyta bausti tuos, kurie jiems nepatinkamų asmenų sąmoningai neįtraukia į rinkėjų sąrašus, bet ir pageidavo, kad „rinkimai negali būti šeštadieniais ir šventadieniais“.

Jis oponavo liaudininkų nuostatai savivaldybes rinkti kas dvejus metus, palaikydamas trejų metų rinkimų ciklą: „Kai keičiasi nuolat veikėjai, darbas negali gerai eiti.“

1920 m. liepą svarstant Seime karo padėties įvedimo klausimą, J. Staugaitis replikavo Steponui Kairiui, siūliusiam remtis visuomenės sąmoningu įsijungimu į krašto gynybą: „Neabejoju kad rusai dabar mato Lenino pavojų ir 90 proc. gailisi, kad davė įsigalėt bolševikams, bet jau vėlu. Taip pat ir mūsų visuomenė supras nelaimę jai įvykus, bet nesugebės jos numatyt.“

Po I Seimo rinkimų paaiškėjo, kad J. Staugaitis yra vyriausias išrinktas atstovas (Seimas pradėjo darbą jo 56-ojo gimtadienio išvakarėse), todėl jam teko garbė ir pareiga pradėti pirmąjį Seimo posėdį. Kalboje akcentuoti du dalykai: kad Seimas turėtų daugiau laiko ir jėgų skirti socialinio teisingumo įtvirtinimui priimamuose įstatymuose, kad „ligonis, kad darbininkas, žodžiu, kad visi tie, kurie globos reikalingi, kuo greičiausiai rastų sau atitinkamos pagalbos“, kad valstybė skirtų daug dėmesio švietimui – kad „kiekvienas Lietuvos vaikas būtinai rastų sau vietos mokykloje“.

Lietuvos vyskupai Romoje pas popiežių Pijų XI. 1928 m. balandis. Autorius nežinomas. LCVA.

Nesusitariant dėl vietų Prezidiume, J. Staugaitis pirmininkavo dar dviem Seimo posėdžiams, vėliau buvo išrinktas jo vicepirmininku, taip pat priklausė Užsienio reikalų komisijai. Daugiausia dėmesio šiame trumpai veikusiame Seime jis skyrė Seimo statutui parengti, tačiau darbo užbaigti nespėjo, nes 1923 m. kovo 13 d. I Seimas buvo paleistas.

II Seime J. Staugaitis dirbo Komisijų, Užsienio reikalų, Statuto ir Švietimo komisijose, kurį laiką – ir Redakcijos komisijoje, tačiau, neišlikus komisijų medžiagai, apie tą darbą žinių beveik nėra. 1923 m. liepos 10 d. 52 atstovų balsais jis buvo išrinktas Seimo pirmininku, juo perrinktas ir antrojoje sesijoje, vėliau penkis kartus buvo renkamas pirmuoju vicepirmininku. Paprastai pirmininkaudavo priešpietiniams posėdžiams, pirmininkaudavo griežtai, dažnai primindavo atstovams procedūrinius dalykus, Seimo statutą. Liaudininkų atstovas Zigmas Toliušis jį laikė „griežčiausiu iš visų Seimo pirmininkų“.

II Seimo diskusijose J. Staugaitis nedalyvavo, sakydavo oficialias kalbas valstybės švenčių progomis. Būdinga, kad jis kalbėdavo ne vien apie laimėjimus, bet nenutylėdavo ir problemų. Apžvelgiant J. Staugaičio parlamentinį kelią nesunku pastebėti, kad jis nebuvo iš viešumą mėgusių politikų, pasisakydavo trumpai, tačiau svariai. Laikui bėgant jis vis rečiau išsakydavo savo nuomonę diskutuojamu klausimu. Matyt laikė, kad jo įsipareigojimas tautai įvykdytas, kad dera grįžti prie dvasininko priedermių.

Diplomatijos labirintuose

Tiek Valstybės Tarybos, tiek Seimų laikais J. Staugaičiui pavyko suderinti politinę veiklą ir dvasininko pareigas dalyvaujant derybose dėl valstybės pripažinimo ir santykių su Šv. Sostu sureguliavimo. Ypač įspūdinga buvo 1919 m. viduvasario kelionė į Paryžiaus taikos konferenciją, o iš ten – į Romą, į Vatikaną.

Istorikės Aldonos Gaigalaitės pasakojimu, Prancūzijos Užsienio reikalų ministerijos 1919 m. liepos 7 d. Baltijos komisijos posėdis faktiškai tapo Lietuvos klausimų svarstymu. Baltijos posėdžiui pirmininkavo anglas Esme Howardas, dalyvavo net trylika didžiųjų valstybių atstovų bei komisijos narių. J. Staugaitis buvo vienas iš penkių delegacijos narių, tačiau būtent jį posėdžio pirmininkas paprašė pateikti žinių apie Lietuvos ekonominę, politinę ir karinę padėtį, nes jis neseniai buvo atvykęs iš Lietuvos. J. Staugaitis pažymėjo, kad kraštą valdo lietuvių valdžia, baigiamas kurti administracinis aparatas.

E. Hovardo paklaustas, ar ji savo jėgomis gali palaikyti tvarką, J. Staugaitis atsakė, kad jau šiuo metu ji tai daro, todėl vidaus problemoms spręsti nereikia jokios pagalbos ar kariuomenės. Ministrų kabinetas koalicinis, vyriausybę sudaro visos partijos. Jos kartu su nepartiniais siekia vieno bendro tikslo – Lietuvos nepriklausomybės. Tam siekiui pritaria ir vyriausybėje dalyvauja didžiausių tautinių mažumų atstovai. E. Hovardui paklausus, ar galima į Lietuvos valdžią žiūrėti kaip į atstovaujančią kraštui ir turinčią jo pasitikėjimą, J. Staugaitis atsakė vienu žodžiu: „Taip“.

Panašiai lietuviams palankiai pasisakė JAV misijos Lietuvoje vadovas plk. leit. Warwikas Greene`as. Tačiau bendra išvada Lietuvai buvo nepalanki dėl rusų politinio pasitarimo įtakos. Lietuvos likimas buvo tebesiejamas su Rusijos likimu.

Iš Paryžiaus A. Voldemaro įpareigoti J. Staugaitis ir kun. Pijus Aleksandras Grigaitis nuvyko į Romą ir pabandė de facto užmegzti diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu. Liepos 16 d. juos priėmė pats Šv. Tėvas ir jo Valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gasparris. Aukščiausiems Vatikano pareigūnams buvo įteiktas specialus memorialas, kurį sudarė keturi pageidavimai: 1) lenkų šeimininkavimas Lietuvos bažnytiniame gyvenime /…/ yra pragaištingas ir nepakenčiamas; 2) Lietuva nori sudaryti atskirą bažnytinį vienetą arba provinciją; 3) tos provincijos centru turėtų tapti Vilnius su arkivyskupu metropolitu; 4) Lietuva prašo atskiro nuo Lenkijos Šventojo Sosto diplomatinio atstovo sau. P. Gasparris atsakė, kad lietuvių iškeltos problemos yra sudėtingos ir iš esmės galės būti sprendžiamos tik po to, kai galutinai bus nustatytos atkurtosios Lietuvos valstybės sienos ir Lietuvos Respublika gaus tarptautinį juridinį pripažinimą.

J. Staugaitis, prisidėdamas prie Lietuvos diplomatų pastangų, mėgino siekti, kad Vilniaus vyskupija nebūtų į jungta į Lenkijos bažnytinę provinciją, o juridiškai tiesiog subordinuota Šv. Sostui. 1924 m. gruodžio pradžioje Staugaitis vadovavo į Vatikaną vykusiai delegacijai (kiti nariai buvo filosofas Stasys Šalkauskis, Užsienio reikalų ministerijos atsakingas valdininkas Juozas Purickis, Lietuvai de facto priklausiusios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius kun. Juozapas Kukta). Tačiau delegacijos misija baigėsi nesėkme: popiežius Pijus XI tik atlaikė mišias ir palaimino atvykusiuosius, o reikalus su delegacija aptarė kardinolas P. Gasparris.

Delegacijai jis pareiškė, kad „Bažnyčiai rūpi ne valstybės ribos, bet žmonių sielos. Mes ieškome patogesnių sąlygų toms sieloms išganyti. Tuo dėsniu vadovaudamiesi mes tariamės su tais, kas de facto tą ar kitą kraštą valdo“.

Delegacijos nariai po audiencijos Vatikane buvo užsukę pas pasiuntinį Italijoje Petrą Klimą, kuris savo atsiminimuose rašė, jog „Staugaitis ypač jautėsi užgautas kaip Seimo vicepirmininkas“.

Dar labiau Lietuvos santykiai su Šv. Sostu paaštrėjo Lietuvoje sužinojus, kad 1925 m. vasario 10 d. Vatikanas sudarė konkordatą su Lenkija, nors Vilniaus vyskupija nebuvo įtraukta į Varšuvos arkivyskupiją, o pati padaryta arkivyskupija. Po Lietuvos valdžios demaršo – J. Purickio notos ir apaštališkojo vizitatoriaus, o vėliau delegato Antonio Zecchinis išsiuntimo – Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai santykiai faktiškai nutrūko.

Suprasdamas, kad Lietuvai būtinas savos bažnytinės provincijos sudarymas, J. Staugaitis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų ir dvasininkų, racionaliai reagavęs į šį Vatikano žingsnį. Jis prisidėjo prie to, kad 1923 m. prasidėjusios, tačiau 1925 m. pavasarį dėl politinių veiksnių įtakos nutrūkusios konsultacijos dėl konkordato būtų atnaujintos, o bažnytinės provincijos įsteigimo projektą parengti būtų atsiųstas apaštališkuoju vizitatoriumi paskirtas arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius.

Savo ataskaitoje Šv. Sostui arkivyskupas gana kritiškai įvertino daugelį politikoje dalyvaujančių kunigų, tačiau J. Staugaičiui ir tada padarė išimtį, pažymėdamas, kad šis geba suderinti politiko ir dvasininko pašaukimą. J. Matulaitis per keturis mėnesius parengė bažnytinės provincijos projektą: etniškai beveik vienalytė Žemaičių vyskupija buvo padalyta į tris – Kauno, Telšių ir Panevėžio, o iš Vilniaus ir Seinų vyskupijų likučių sudarytos Kaišiadorių ir Vilkaviškio vyskupijos.

Apie bažnytinės provincijos įsteigimą, priimant apaštališkąją konstituciją „Lithuanorum gente“ ir pirmą kartą istorijoje išlaisvinant Lietuvos bažnyčią nuo svetimos priklausomybės, iškilmingai buvo paskelbta 1926 m., tačiau J. Staugaičio ne itin slepiamos pretenzijos tapti arkivyskupu nepasiteisino – jis tapo pirmuoju Telšių vyskupu ir atsidėjo dvasininko darbui.

Šis Danutės Blažytės-Baužienės straipsnis buvo skelbtas 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close