captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Tamkevičius: kapitalizmą puoselėjanti politinė kultūra tarnauja Mamonai

Jėzus pašaukė savo mokinius būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui jį nebus lengva, todėl klystų tikintieji, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti prie nekrikščioniškos visuomenės. Taip portalui LRT.lt sako Kauno arkivyskupas emeritas, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Didysis kancleris Sigitas Tamkevičius. „Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų“, – sako LRT.lt pašnekovas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– „Gyvenimo būdo“ rubrikose žiniasklaidoje demonstruojamas hedonistinis gyvenimo būdas atrodo vienintelis vertas dėmesio. O kur šiais laikais askezę pabrėžiančio gyvenimo būdo propaganda? Regis, net Bažnyčia šiais laikais vengia apie tai tvirčiau pakalbėti?

– Jūs teisingai pastebėjote, kaip plačiai reklamuojamas hedonistinis gyvenimo būdas. Būtų pakenčiama, jei tai darytų tik geltonoji žiniasklaida. Pagundai rinktis lengvą ir savanaudį gyvenimo stilių pasipriešina tik nedaugelis. Neatsitiktinai ir velnias, kaip rašoma Evangelijoje, alkanam Kristui siūlė akmenis paversti duona.

Šiandienėje Bažnyčioje sutinkame didelę įvairovę: nuo radikaliai sekančių Kristų iki balansuojančių tarp krikščionybės ir pasaulio dvasios. Tikrai šiais laikais daugiau kalbame apie mylintį Kristų, bet ne kryžių nešantį. 

Bažnyčioje aš pastebiu tam tikrą slinktį nuo grynosios askezės – pasninkų, apsimarinimų ir kitokių savęs varginimų praktikos prie tarnavimo ir meilės darbų. Mane ne mažiau už šv. Ignaco ar kurio kito šventojo naudotas askezės priemones žavi šv. Motinos Teresės iš Kalkutos tarnavimas  vargšams ir mirštantiesiems. Pasiaukojantis tarnavimas yra pati gražiausia askezės forma, ir Bažnyčia ją ne tik skelbia, bet ir vykdo.

Praėjusią vasarą pervažiavau Sibirą ir ten mačiau daugybę pavyzdžių, kaip Bažnyčios žmonės, palikę jaukius namus Europoje ir daug ko atsisakę asmeniniame gyvenime, pasišventę tarnauja vietiniams žmonėms. 

Esu įsitikinęs, kad šiandieniame pasaulyje apie askezę ne tiek reikia kalbėti, kiek ją vykdyti, gyvu pavyzdžiu liudijant, kad žmogus tampa laimingas ne savo norus tenkindamas, bet mylėdamas ir žmonėms tarnaudamas.

– Kaip propaguoti tokią askezę pasaulyje, kuris pastatytas ant vartojimo, „apsišvietusio egoizmo“ ir godumo pamatų? Kaip gali krikščionybė taikiai sugyventi su kapitalizmu ir vartotojiška visuomene? 

– Taikus sugyvenimas su vartotojiška visuomene nėra Bažnyčios tikslas. Jėzus pašaukė savo mokinius, tai yra mus visus, priėmusius Jo Evangeliją, būti „žemės druska“ ir perspėjo, kad sekti paskui Jį nebus lengva. Todėl klystų krikščionys, kurie darytų kompromisus, siekdami prisitaikyti  prie nekrikščioniškos visuomenės. Bandantieji ištikimai sekti paskui Kristų visuomet rizikuoja būti „prieštaravimo ženklu“, nes neįmanoma vienu metu tarnauti Dievui ir Mamonai. Reikia rinktis viena iš jų.

– Kam tarnauja šiuolaikinis kapitalizmas ir jį puoselėjanti politinė kultūra – Mamonai ar Dievui?

– Be jokios abejonės, ji tarnauja Mamonai.

– Bažnyčia Lietuvoje daug kalba apie šeimos svarbą. Bet juk Kristus sako: „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ Ar nėra prieštaravimo tarp šių Dievo Sūnaus žodžių ir nuolatinio dėmesio sutelkimo į vadinamąsias šeimos vertybes?

– Prieštaravimo tarp Kristaus žodžių ir Bažnyčios angažavimosi šeimos vertybėms tikrai nėra. Jėzus, teigdamas, jog atėjo „sukiršinti sūnaus prieš tėvą“ etc., tik norėjo pasakyti, kad net artimiausi žmonės dažnai bus pasidaliję: vieni priims Jo Evangeliją, kiti – atmes. Mes, pergyvenę sovietmetį, matėme daugybę pavyzdžių, kaip tikinčių tėvų vaikai tapdavo marksistais ir, priešingai, komunistų vaikai tapdavo nuosekliais krikščionimis.

– Viešojoje erdvėje kartojasi sentimentalumo protrūkiai dėl šunų, kačių ir kitų gyvūnų. Sakoma, kad jie daug geresni už žmogų, dėl juos ištinkančių negandų esą reikėtų labiau sielotis. Kaip vertinate šią meilės gyvūnams ir santykinės nemeilės žmonėms raišką?

– Normalus žmogus myli ne tik žmones, bet ir jį supantį pasaulį, sykiu ir savo keturkojus draugus. Tačiau kartais žmogui nutinka negerų dalykų, ir jo emocijos susimaišo. Skaičiau vienos moters mintis, kuri teigia padariusi išvadą, jog niekam nereikia daryti gera. Tokią išvadą galima padaryti tik po didelio nusivylimo žmonėmis. O tuomet visą dėmesį lengvai galima perkelti tik į keturkojus draugus. Būtų labai blogai, jei juos mylėdami liktume akli ir kurti, kai šalia mūsų yra tiek daug kenčiančių ir nelaimingų žmonių.

– Aldosas Huxley knygoje „Brave New World“ ir George`as Orwellas „1984-uosiuose“ pateikia du žmonijos nuosmukio scenarijus. Pagal Orwellą, barbarybę mums atneš valdžios priespauda ir jos įrankiai: prievarta, cenzūra, nelaisvė ir melas. Pagal Huxley, viso to nereikės: nebebus prasmės drausti knygas, nes nebeliks norinčių jas skaityti; bukins ne informacijos ribojimas, o jos perteklius; tiesa bus ne slepiama, bet paskandinta bereikšmių dalykų jūroje; žmonės bus valdomi ne skausmu ir baime, o malonumais. Panašu, kad teisus buvo Huxley. Štai kad ir krikščionybės likimas: jos įtaka mažėja, nors krikščionių niekas nepersekioja, nevaržo, protestantai ir katalikai nebežudo vieni kitų. Tikėjimą visuotinai žlugdo abejingumas ir pasišventimas malonumų pasauliui. Kokia krikščionybės ateitis Vakaruose, jei Huxley antiutopija išties panaši į mūsų tikrovę?

– Negaliu nesutikti su Huxley samprotavimais, nes per savo gyvenimą spėjau pamatyti ir tikėjimo priespaudą, ir visišką laisvę. Priespaudos metais mačiau tikinčius mokinius, sugebėjusius tai priespaudai nenusilenkti. O šiandien matau (ir tiesiog verkti norisi), kaip jaunimas paskęsta visokios rūšies pigiuose gundymuose. Malonumų vaikymasis dažnai yra pavojingesnis už išorinę priespaudą. 

Apie krikščionybės ateitį nesiruošiu spėlioti, nes esu tikėjimo žmogus ir tikiu, kad niekada nepritruks ištikimų Jėzaus sekėjų. Istorijos tėkmėje aiškiai matomas bangavimas. Didelės medžiaginės gerovės supami žmonės pamažu pradeda nebevertinti tikrų dalykų ir pasineria į hedonizmą, tačiau po kuriuo laiko juo nusivilia, išgyvena savo gyvenimo beprasmiškumą ir vėl grįžta atgal. Toks yra šis Dievo pasaulis, kad klaidingi žingsniai atveda žmogų į aklavietę, kurioje jis gali žūti arba turi pasikeisti. Šis dėsnis veikia ir šiandienėje Europoje. Tik gaila, kad žmonės, nusivylę kairiuoju liberalizmu, kartais pasirenka labai radikalius gelbėtojus.

– Jūsų paminėti kairieji liberalai šiandien vadina radikalais kone visus konservatyvesnių pažiūrų politikus ir rinkėjus. Už ką yra „Brexit“ šalininkai Britanijoje, Donaldo Trumpo rinkėjai Amerikoje, „Prawo i Sprawiedlivość“ rinkėjai Lenkijoje – už „radikalius gelbėtojus“ ar tiesiog už konservatyvią dešiniąją politiką?

– Nusivylę žmonės dažnai pasisuka 180 laipsnių ir renkasi radikalius gelbėtojus. Tačiau tarp jūsų minimų rinkėjų, manau, yra labai daug palaikančių konservatyvią dešiniąją politiką.

– Musulmoniškas pasaulis daugybę amžių kariavo su krikščionišku pasauliu. Šį karą pradėjo ne krikščionys: jų gyvenamas teritorijas Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Ispanijoje užgrobė musulmonai. Gerokai vėliau Osmanų imperijos kariuomenė buvo sustabdyta prie Vienos. Šiandien religinė, demografinė ir kultūrinė musulmonų pasaulio ekspansija tęsiasi, bet Bažnyčios atsakas į ją – susitaikėliškas, lyg krikščionybė labintų ją pamažu išstumiantį islamą. Kodėl?

– Neabejoju, jei musulmonų pasaulis su ginklu brautųsi į Europą, jos valstybės atsakytų jėga ir dar kartą juos sustabdytų. Dabar padėtis yra kitokia. Gerovės supami europiečiai nenori savęs apsunkinti gausesnėmis šeimomis, o tuo metu musulmonų šeimos – gausios, ir jie laimi be karo.

Prieš keletą metų Astanoje dalyvavau didelėje religinių lyderių konferencijoje, kurioje vienas musulmonų dvasiškis kalbėjo: „Mes Europą užkariausime be ginklų“. Ką gi, mums lieka tik dvi alternatyvos: arba išlaikyti savo krikščioniškas šaknis ir atitinkamai gyventi, arba susitaikyti su mintimi, kad ateinančios kartos bus priverstos priimti islamą. 

Bažnyčios laikysenos musulmonų atžvilgiu nevadinčiau susitaikėliška. Bažnyčia tikrai prarastų savo tapatybę, jei neištiestų rankos esantiems varge, nes jos misija yra ne tik nešti tikėjimą, bet drauge ir meilę bei gailestingumą. Todėl visai suprantamas popiežiaus Pranciškaus raginimas padėti imigrantams neatsižvelgiant į tai, ar jie yra krikščionys, musulmonai, drūzai, ar budistai. 

Pats nelemčiausias susitaikėliškumas vyksta politikų galvose, kai jie, atmetę Europos krikščioniškąsias šaknis, aklai gina idėjas, vedančias Europą į labai miglotą ateitį. 

– Kodėl girdime garsiai skambantį Vatikano balsą, kai reikia užtarti musulmonų pabėgėlius, bet to balso beveik negirdėti, kai Azijoje ir Afrikoje žudomi ir persekiojami krikščionys?

– Nenorėčiau sutikti, kad popiežius tyli, kai yra žudomi krikščionys, ir kalba tik apie pagalbą pabėgėliams. Jis kalba apie vienus ir neužmiršta kitų. Tik man atrodo, kad žiniasklaida, medžiojanti sensacijas, greičiau pasigauna intriguojančius faktus, o tai, kas pastoviai vyksta, ją mažiau domina. Bangų ant Lesbo salos kranto išmestas negyvas vaikelis yra sensacija, o kad kažkur bažnyčioje susprogdinami besimeldžiantys krikščionys ar jiems nupjaunamos galvos – jau nebėra sensacija, nes tai vyksta nuolatos.

– Bet kažkaip negirdėti Vatikano raginimų Vakarų valstybėms apginti musulmoniškose šalyse persekiojamus ir žudomus krikščionis, įvesti toms šalims kokias nors sankcijas. Kodėl?

– Tokie popiežiaus paraginimai neatneštų jokios naudos, o krikščionių padėtį greičiausiai dar pablogintų.



BNS nuotr.

– Lietuvos politiniame gyvenime krikščioniškas vertybes daugiausiai mėgina ginti dviejų partijų – „valstiečių“ ir konservatorių-krikdemų atstovai. Kuriems tai sekasi geriau, Jūsų manymu?

– Nuoseklus krikščionis politikas, nesvarbu, kuriai partijai priklausytų, turi ginti krikščioniškąsias vertybes, nes jos yra ir bendražmogiškosios vertybės, tokios, kaip šeima, gyvybė, pagarba kiekvienam, net ir pačiam nereikšmingiausiam žmogui. Kadangi TS-LKD ne tik pavadinime, bet ir pačioje partijoje yra daug tikinčiųjų, visai normalu, kad ji turėtų labiau už kitas partijas ginti krikščioniškąsias vertybes. Gaila, bet akivaizdu, kad ši partija išgyvena savo tapatybės krizę, ir tikintieji vis dažniau klausia, ar galime remti tokią partiją, kuri nesusivokia, kas ji yra. 

Valstiečių-žaliųjų partijoje taip pat yra krikščionių. Tačiau kokią liniją išlaikys ši partija ir kaip jai seksis, parodys netolima ateitis. Šiandien nesiimu pranašo rolės ir galiu tik palinkėti, kad nuoširdžiai tikintys politikai, kad ir kuriai partijai priklausytų, niekada neužmirštų, kam jie atstovauja ir kokias vertybes turėtų ginti.

– TS-LKD pirmininko rinkimuose su jų favoritu G. Landsbergiu varžosi du krikščionys demokratai – Žygimantas Pavilionis ir Paulius Saudargas. Ką, Jūsų manymu, liudytų kiekvieno iš šių kandidatų pergalė?

– Nenorėčiau kalbėti apie konkrečius kandidatus, kad nebūčiau apkaltintas šališkumu. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu TS–LKD partija išgyvena vertybinę krizę ir yra ant skilimo slenksčio. Mano manymu, partijai reikia tokio pirmininko, kuris būtų pajėgus visus vienyti ir nenuvilti daugumos ištikimų rinkėjų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...