„Mes tiesiog ar tai iš nuovargio, ar iš kažkokio tai susierzinimo nenorėjome kalbėtis su žmonėmis, taip pat ir su tais žmonėmis, kurie yra nepatenkinti, kurie kvestionuoja valdžios sprendimus ir savotiškai atsukome jiems nugarą“, – išskirtiniame interviu LRT RADIJUI sako Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Pasak jo, norint, kad nepasikartotų nepasitenkinimo išreiškimas Sausio 13-osios minėjime, žmonės turi turėti teisę išsakyti savo skaudulius, reikalauti sprendimo būdų, o valdžia turi juos girdėti.
– Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys sako, kad NATO į konfliktą Ukrainoje nesikiš, jei Rusija ims veržtis į šią valstybę. Tačiau kiekviena NATO valstybė-narė yra laisva apsispręsti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Ką darytų Lietuva, jei Rusija pultų Ukrainą?
– Lietuva yra pasirengusi paremti Ukrainą visomis prasmėmis. Kaip jūs žinote, jau buvo paskelbta informacija, kokio pobūdžio pagalbą mes ketiname suteikti mūsų draugams ukrainiečiams. Na, o NATO, kaip organizacija, visų pirma turi pasirūpinti kolektyviniu ir regiono saugumu. O tai nebūtinai turi būti daroma žvanginant ginklais.
Šiandien, aš manau, turi kalbėti diplomatai, kalbėti labai aiškiai, kalbėti vieningai, kalbėti suprantamai, nes šios retorikos klausosi kita pusė ir pagal tą retoriką planuoja ir rikiuoja savo planus. Taigi, kuo aiškesnes žinutes siųsime Rusijai, tuo didesnį atgrasymo efektą pasieksime, nes, esu įsitikinęs, geriausia iki konflikto neprisigyventi, geriausia sukurti tokias sąlygas, kuomet galima intervencija į Ukrainą reikštų maksimalius kaštus Rusijos režimui ir atvirkščiai – taiki situacijos deeskalacija reikštų didžiausią naudą Rusijai. Jeigu mes tokias motyvacijos žirkles sukurtume, tai mes pasiektume tinkamą rezultatą.
– Jeigu invazija vis tik įvyktų, Lietuva tiesiogiai įsitrauktų į karinį konfliktą ar liktų nuošalyje?
– Dar kartą kartoju, kad mes esame pasirengę suteikti Ukrainai tokią pagalbą, kokia jai yra reikalinga.
– Kariuomenės vadas taip pat sako, kad, žiūrint į šiandienos perspektyvas, karinės grėsmės Lietuvai nėra, o įtampos daugiausiai yra Rusijos ir Ukrainos pasienyje. Kaip Jūs apskritai tą saugumo situaciją vertinate?
– Aš manau, kad šiandien pirmiausia yra stengiamasi destabilizuoti padėtį pačioje Ukrainos visuomenėje. Savaime suprantama, kad tai, kas vyksta prie sienų, yra nukreipta pirmiausia į Ukrainą – sukelti nepasitikėjimą valdžia, sukelti nepasitikėjimą ekonomikos perspektyvomis. Ir tai gali būti labai apčiuopiami ir ganėtinai dideli nuostoliai. Tiesą sakant, tai nėra tariamąja nuosaka nuostoliai, kadangi tuos nuostolius Ukraina patiria jau šiandien.
Štai ir po pokalbio su Zelenskiu (Ukrainos prezidentu – LRT.lt) aš išgirdau skaičių, kuris nėra jokia paslaptis, kad nuo sausio pradžios Ukraina prarado 800 mln. JAV dolerių savo aukso ir užsienio valiutos atsargų vien tik tam, kad palaikytų nacionalinės valiutos grivinos stabilų kursą ar bent jau sustabdytų jo smarkų smukimą.
Pridėkime prie šito fakto dar ir žmonių baimes dėl indelių saugumo. Taigi, vyksta tas įprastinis tokiomis aplinkybėmis indėlių atsiėmimas ir pavertimas grynaisiais pinigais. Taip pat užsienio ir vietos investuotojų nepasitikėjimas ir netikrumas. Taigi, galima ir tokia veikla ar įtampos kurstymu ir palaikymu pasiekti tų rezultatų, kurių galimai nori pasiekti Rusijos režimas, nes jo interesas, pirmiausia, yra tas, kad Ukraina netaptų sėkmės istorija. Jeigu Ukraina taps sėkmės istorija, įgyvendindama reformas, integruodamasi į Vakarų erdvę, tai, ko gero, yra baisiausia žinia, kurią norėtų išgirsti kaimyninė valstybė.
– Agentūra „Reuters“ praneša, kad Lietuva, siekdama švelninti santykius su Kinija neva siūlo pakeisti Taivaniečių atstovybės Lietuvoje pavadinimą kinų kalba, ir kad neva tokia idėja buvo aptarta Jūsų ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikime. Prezidente, ar kokiame nors formate galimybė pasiūlyti Taivanui keisti atstovybės pavadinimą buvo aptarta?
– Taip, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis pateikė man deeskalacijos planą. Šio plano efektyvumą aš vertinsiu ne pagal tai, kiek jame yra puslapių, o pagal tai, kokie bus deeskalacijos rezultatai. Šiandien mes turime tokią situaciją, kuomet Taivano atstovybės pavadinimas lietuvių, anglų ir mandarinų kalbomis nesutampa. Tai bent jau ištaisykime tuos dalykus, kurie aiškiai matyti juodu ant balto.
Be jokios abejonės, turime plačiau dirbti Europos Sąjungos (ES) formatu, nes ta nekonvencinė ekonominė ataka prieš Lietuvą iš esmės pažeidžia ir ES vidaus veikimo principus. Apie tai kalbėjome vaizdo formatu su Europos Komisijos vadove Ursula von der Leyen, kad ES, jos institucijos yra tikrai pasirengusios ir net dabar įsitraukusios į šitą konfliktą. Taip pat šį klausimą planuojama iškelti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) lygiu. Na ir, žinoma, bendrauja tiesiogiai su Kinijos institucijomis.
Šiandien mes turime tokią situaciją, kuomet Taivano atstovybės pavadinimas lietuvių, anglų ir mandarinų kalbomis nesutampa. Tai bent jau ištaisykime tuos dalykus, kurie aiškiai matyti juodu ant balto.
– Teisingai suprantu, kad Jūs palaikytumėte mandarinų kalboje keisti Taivaniečių atstovybės pavadinimą?
– Tai yra visiškai natūralu, apie kokia organizaciją mes bekalbėtume, ar apie įmonę, ar apie atstovybę, jeigu pavadinimas skirtingomis kalbomis skiriasi, tai kelia visiškai nereikalingus klausimus ir nereikalingas įtampas. Tai šitoje vietoje, aš manau, mes galime labai aiškiai susitarti.
– Jūs neseniai interviu „Žinių radijui“ pareiškėte, cituoju: „ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi“. O kiek anksčiau, prieš pat atidarant atstovybę, interneto svetainei 15min.lt sakėte, cituoju: „nesuprantu, kodėl pavadinimas tampa lemtingu dalyku“. Tai, vis dėlto, kas, kur ir kokią klaidą čia padarė, sprendžiant su kokiu Taivaniečių atstovybės pavadinimu sutikti?
– Iš tikrųjų aš sakiau jūsų minėtuose interviu, kad nesuprantu, kodėl pavadinimas tampa tokiu lemtingu veiksniu, bet tai yra žiūrint mūsų akimis. Mūsų akimis žiūrint, svarbiausias dalykas yra tai, kad mes aiškiai deklaruojame ir teigiama, jog atstovybė nėra diplomatinė, jog mes laikomės vienos Kinijos principo, jog gerbiame Kinijos teritorinį vientisumą. Tačiau tai yra žiūrint mūsų akimis.
Deja, bet kitos pusės akimis pavadinimas tapo labai svarbiu veiksniu. Dėl šitos priežasties mes turime tebesitęsiančią įtampą santykiuose su Kinija. Štai kodėl kilo problema. Tenka pripažinti, kad priimant sprendimus ne tik, kad nebuvo tinkamai koordinuojami tie sprendimai, bet, deja, ir nebuvo iki galo paskaičiuotos galimos Kinijos poveikio priemonės arba jos buvo įvertintos tik kaip pirminės, labiausiai tikėtinos priemonės. Šiandien mes matome, kad Kinijos veiksmai eina vis gilyn. Žinoma, mes turime stengtis užkardyti juos pirmiausia ES lygiu, tačiau šiandien tai sukuria tam tikrus apčiuopiamus nuostolius daliai Lietuvos verslo, ir su tuo mes taikytis negalime.
– Bet prezidente, Jūsų vertinimu, santykiai su Kinija pašlijo tik dėl nesusikalbėjimo dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo ar dėl ir kitų priežasčių, dėl paties fakto, kad tokia atstovybė atidaryta Vilniuje?
– Aš tikrai nesiimsiu dabar, atsistojęs į Kinijos poziciją, vertinti ar vienas, ar kitas veiksnys buvo svarbesnis. Taip, Lietuva ne kartą teigė ir savo veiksmais parodė, kad formatas „17+1“ yra eismas viena kryptimi ir jisai neteikia tos naudos, kurios mes tikėtumėmės bendraudami būtent šiame formate.
Štai kodėl aš parėmiau iniciatyvą ir pats ją iškėliau, kad ES kalbėtųsi su Kinija formatu „Visi+1“, kitaip tariant, „27+1“ formatu. Tai, mano įsitikinimu, sukurtų gerokai vieningesnį balsą ES santykiuose su Kinija ir, ko gero, neleistų Kinijai skaldyti mūsų į dvi dalis: Rytų Europą ir Vakarų Europą.
Visa tai, aš manau, tikrai bus įgyvendinta. Jau yra labai konkretūs planai pereiti prie tokio formato. Žinoma, aš neatmetu galimybės, kad dalis valstybių toliau norės dirbti šiuo siauresniu formatu, bet Lietuvos jų tarpe jau nebebus.
– Jūs minėjote, kad ant Jūsų stalo guli užsienio reikalų ministro parengtas planas, kaip deeskaluoti įtampą su Kinija. Kokia to plano yra esmė?
– Deeskaluoti įtampą su Kinija. O detalių, deja, aš atskleisti negaliu, nes tai konfidencialus dokumentas.
– Verslas labai pyksta dėl politikų, kad dėl jų nesusikalbėjimo jie patiria milžiniškų nuostolių. Jūsų vertinimu, kas turėtų prisiimti atsakomybę už sugadintus santykius su Kinija?
– Na, pirmiausia mes pasistenkime, kad tie nuostoliai būtų tikrai kiek galima mažesni, ir jų laikotarpis būtų kiek galima trumpesnis. Tai čia nebūtina sufokusuoti visą dėmesį dabar į vienokį ar kitokį atstovybės pavadinimą, svarbu padaryti tuos darbus, kuriuos galime padaryti, kaip minėjau, ES mastu, ir, be abejo, nacionaliniu mastu taip pat, nes tikrai turime finansinių instrumentų, kurie gali verslui palengvinti gyvenimą.
Tai, pirmiausia paminėčiau, yra parama apyvartinių lėšų papildymo prasme, ekonomikos gaivinimo fondo platesnis panaudojimas būtent verslo, o ne viešų institucijų reikmėms. Na, ir mes po paskutinio susitikimo su verslininkais ir su frakcijų lyderiais, o tas susitikimas kaip tik ir buvo skirtas normalizavimo santykių su Kinija klausimui, mes rimtai galvojame apie reinvestuoto pelno neapmokestinimo idėjos atnešimą į Seimą, tiksliau net ne idėjos, o įstatymo projekto. Žinoma, įvertindami fiskalinį šitos priemonės efektą. Bet aš manau, kad tai būtų svarbi priemonė galbūt ne tiek gesinant gaisrus Kinijos kontekste prasme, bet kiek, sakyčiau, ilgesnio laikotarpio Lietuvos investicinės būklės gerinimo prasme. Tai esame pasirengę šitoje vietoje šią iniciatyvą pristatyti Lietuvos Respublikos Seimui.
– Bet grįžtant prie klausimo, kas atsakingas už sugadintus santykius su Kinija? Jūs pats savo atsakomybę kokią nors matote?
– Na, aš manau, kad atsakomybė pirmiausia yra ta, kad mes nepakankamai sukoordinavome savo veiklas ir valdžios institucijos – Vyriausybė, prezidentas, Užsienio reikalų ministerija – nepakankamai koordinavo savo veiksmus nuo pat pradžių. Ne nuo kažkurio tai etapo, ne nuo antrojo ar trečiojo kėlinuko, o nuo pat, kaip sakant, veiklos pradžios.
– Tai visiems gula ta atsakomybė?
– Manau, kad tam tikrą dalį atsakomybės turime prisiimti visi.
Skiepijimasis nėra visiška panacėja, užtikrinanti žmogaus saugumą arba apsisaugojimą nuo susirgimo. Tačiau mes lygiai taip pat žinome, kad vakcinacija arba skiepijimasis padeda išvengti kritiškos ligos scenarijaus.
– Sergamumas koronavirusu jau yra rekordinis – per parą 10 tūkst. naujų atvejų. Tačiau Vyriausybė kol kas jokių papildomų ribojimų įvesti neketina. Sveikatos ministras sako, kad dabartinių priemonių pandemijai suvaldyti pakanka. Jūsų manymu, ar pakanka?
– Aš manau, mes dabar esame tam tikroje kryžkelėje, kurioje reikia permąstyti tą politiką, kurią vykdėme pastaruoju metu, ir, na, galima ginčytis, ar pandemija buvo valdoma gerai, ar blogai, bet tam tikras pandemijos valdymo modelis Lietuvoje buvo. Omikrono situacija reikšmingai keičia ir mūsų pandemijos valdymo politiką arba bent jau taip turėtų būti.
Šiandien mes žinome, kad omikron atmaina plinta tikrai labai greitai, ir skiepijimasis nėra visiška panacėja, užtikrinanti žmogaus saugumą arba apsisaugojimą nuo susirgimo. Tačiau mes lygiai taip pat žinome, kad vakcinacija arba skiepijimasis padeda išvengti kritiškos ligos scenarijaus ir išvengti mirties arba bent jau reikšmingai sumažina šitą tikimybę. Šitą mums reikia turėti galvoje. Deja, šiandien mes kažkur tai pasimetėme tarp savo tikslų. Vienu metu teikėme labai didelį dėmesį skiepijimuisi.
Pastaruoju metu tartum skiepijimasis nueina į antrą planą. Bet aš manau, kad senjorų grupėje skiepijimo lygis yra vis dėlto nepakankamas. Leiskite man pailiustruoti skaičiais. Šiandien apie 20 proc. mūsų senjorų apskritai dar nėra paskiepyti. Stiprinamąja doze paskiepyta 50 proc. mūsų senjorų. Tuo tarpu ES vidurkis yra 78 proc. Reiškia, kad ši visuomenės grupė, kuri, deja, yra imliausia arba labiausiai jautri kritiniam ligos pobūdžiui, ji yra nepakankamai apginta.
Antras dalykas, mes tikrai turime permąstyti galimybių paso taikymą, nes ilgą laiką galimybių pasas tartum buvo tokia netiesioginė skiepijimosi skatinimo priemonė. Aš manau, kad šiandien vis didesnę reikšmę turi įgyti testavimas. Štai kodėl aš vetavau įstatymą dėl mokamo testavimo. Šiandien mes matome, kad šio įstatymo priėmimas vis dėlto buvo klaida, nors vieningai veto buvo atmestas valdančiosios koalicijos pastangomis. Šiandien mes stovime prieš šį klausimą ir turime apmąstyti, ką mes darome su profilaktiniu testavimu, nes taip, kaip yra dabar, nėra gerai. Tai riboja žmonių prieigą prie testavimo. Kaip ir galimybių paso klausimas vaikams.
Galimybių pasas vaikams buvo įvestas su nepakankamomis sąlygomis. Jame nebuvo įtraukti greitieji antigeno testai, kurie tikrai yra gerokai plačiau prieinami, tikrai leistų testuotis ir toms šeimoms, kurios turėjo blogesnes socialines ekonomines sąlygas, ir jos negali PGR testais testuotis tinkamai. Buvau pasirengęs šį sprendimą pateikti Konstituciniam Teismui dėl jo atitikties Konstitucijai, tačiau Vyriausybė priėmė sprendimą suspenduoti šito dokumento galiojimą. Na, ir dabar, aš manau, turime laiko iki kovo 1-os dienos atsakyti sau į tuos klausimus, kurie natūraliai kyla tiek mums, tiek ir Lietuvos žmonėms.
– Dėl galimybių paso, Jūsų manymu, jį apskritai reikėtų naikinti ar ne?
– Aš manau, jo pobūdis ir jo nauda labai smarkiai keičiasi, kuomet mes kalbame apie omikrono atmainos plitimą, kadangi šiandien, kaip jūs puikiai matote, serga tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję žmonės, todėl tas dirbtinis srautų atskyrimas į piliečius, kurie gali prieiti prie tam tikrų paslaugų, ir kiti, kurie negali, yra, pirmiausia, supriešinantis visuomenę, o antra, duodantis mažai naudos pandemijos valdymo prasme.
– Paminėjote testavimą. Tai yra labai svarbu. Ekspertai, matyt, sutiks, bet Vilniuje ir Kaune didžiausios eilės norinčiųjų testuotis. Kaip jūs tai vertinate?
– Na, viena vertus, tai yra gerai, kad žmonės nori testuotis, nes, aš manau, kad tai leidžia atpažinti viruso plitimą ankstyvojoje stadijoje ir užkirsti kelią židinių formavimuisi. Kita vertus, reiškia, logistikai esame nepakankamai pasirengę. Aš ir premjerei pateikiau konkretų pavyzdį, kaip dėl PGR testo, sakykime, vaiką reikia vežti iš Kauno į Kazlų Rūdą, nes tiesiog tuo metu tokios eilės, kad Kaune galimybės prasitestuoti greitai net nėra. Tai jeigu mes tokius vaikus atribotumėme nuo bibliotekų, baseino, kirpyklų, na, tai būtų be galo socialiai neteisinga ir, pirmiausia, neteisinga tų visuomenės grupių atžvilgiu, kurios yra smarkiai pažeidžiamos.
Nenoriu propaguoti, kad dabar turime sumažinti PVM visiems produktams arba taikyti lengvatinius PVM tarifus, tačiau bent jau išanalizuoti kaimyninių šalių patirtį, įvertinti, ar negalėtume taikyti tokias priemones.
– Kita tema – kainos. Gyventojai ir verslas labai nepatenkinti dėl didžiulės infliacijos, dėl išaugusių elektros ir dujų kainų. Vyriausybė yra numačiusi tam tikrų kompensacijos mechanizmų ir dar ateityje ketina numatyti. Apskritai, Jūsų vertinimu, Lietuvos valdžia tinkamai imasi žingsnių, kurie palengvins, bent jau gyventojams, tą išaugusių kainų naštą? Ar čia dar yra kur pasistiebti?
– Pastaruoju metu mes tikrai nemažai padarėme, kad būtų apgintos pažeidžiamos visuomenės grupės, tiek minimalios mėnesio algos didinimo, neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo, tiek ir pensijų spartaus didinimo prasme. Tačiau tikslas šių priemonių buvo kiek kitoks. Tai buvo noras ištaisyti tuos neteisingumus arba disproporcijas, kurios susidarė mūsų visuomenėje gerokai anksčiau. Kitaip tariant, tai buvo noras taisyti klaidas, kurios buvo padarytos anksčiau mūsų socialinėje politikoje. Dabar aš matau, kad šitos priemonės, na, praktiškai, bus skirtos tam, kad kompensuoti ūmai padidėjusią infliaciją. Reiškia jų nepakanka.
Štai kodėl turime galvoti ir apie mokesčių politikos pokyčius. Aš tikrai nenoriu propaguoti, kad dabar turime sumažinti PVM visiems produktams arba taikyti lengvatinius PVM tarifus, tačiau bent jau išanalizuoti kaimyninių šalių patirtį, įvertinti, ar negalėtume taikyti tokias priemones, laikinai apsiriboti tam tikrais produktais, ypatingai tais produktais ir paslaugomis, kurių kainos yra reguliuojamos, nes ta kainodara, kuri yra privačių subjektų rankose, PVM sumažinimas dar nebūtinai reiškia ir atitinkamą kainos sumažėjimą – reiškia gali neduoti to efekto.
Visą šitą diskusiją mes tikrai ne tik turime pradėti ir be galo ilgai vykdyti, bet mes turime labai greitai nuo diskusijos pereiti prie konkrečių darbų. Štai kodėl ateinančią savaitę aš inicijuosiu dar vieną susitikimą su mūsų politinėmis partijomis, su mūsų ministrais, atsakingais už infliacijos reikalus, ir mėginsime kalbėti būtent plačiu kontekstu, kokias priemones dar galėtumėme taikyti. Kai ką iš mano minėtų jau sakiau, bet yra dar ir viešosios paslaugos, kurios yra savivaldybių rankose, ir galbūt dabar yra tas momentas, kuomet dienos centrų, papildomo ugdymo paslaugų, senjorų globos paslaugų kainų didinimą galima būtų pristabdyti tam, kad nepadarytume mūsų žmonių gyvenimo dar sudėtingesnio. Tai tikiuosi ir savivaldybių supratimo, ir ketiname kreiptis į savivaldybių asociaciją, inicijuodami būtent diskusiją apie tai, ką galime padaryti tiek centrinės valdžios lygiu, tiek ir savivaldybių lygiu.
Prisimenu sausio 13 dieną, kaip buvo labai nesmagu mąstyti apie tai, ką apie štai tokius pykčio protrūkius galvotų Sausio 13-osios aukos. Na, atsitiko taip, kaip atsitiko.
– Interviu dienraščiui „Kauno diena“ Jūs neseniai sakėte, kad Lietuva be pandemijos ir migrantų krizės susiduria su dar viena pasitikėjimo krizę, kad pykčio, priešpriešos, konfliktų šiandien yra per daug, pandemija padidino tą susvetimėjimą ir pyktį visuomenėje, ir kad šitą krizę reikia spręsti nedelsiant. Prezidente, kas ją turi spręsti?
– Žinote, būtų, turbūt, lengviausia viską nurašyti pandemijai, migracijai, sudėtingai tarptautinei padėčiai ir pasakyti, kad žmonės yra neteisūs, o valdžia yra teisi. Deja, taip nėra. Valdžia yra padariusi nemažai komunikavimo klaidų ir, pirmiausia, aš, galbūt, įvardinčiau štai kokią klaidą. Mes tiesiog ar tai iš nuovargio, ar iš kažkokio tai susierzinimo nenorėjome kalbėtis su žmonėmis. Taip pat ir su tais žmonėmis, kurie yra nepatenkinti, kurie kvestionuoja valdžios sprendimus ir, na, savotiškai atsukome jiems nugarą.
Tai štai žmonės ir pasinaudoja proga tuomet, kuomet nugaros nėra atsuktos, išsakyti savo nepasitenkinimą. Galbūt ir ne pačiomis tinkamiausiomis datomis ir, be abejo, aš prisimenu sausio 13-ąją dieną, kaip buvo labai nesmagu mąstyti apie tai, ką apie štai tokius pykčio protrūkius galvotų Sausio 13-osios aukos. Na, atsitiko taip, kaip atsitiko. Tačiau aš dar kartą noriu pabrėžti, kad aš, kaip prezidentas, kalbuosi su visomis visuomenės grupėmis, net ir su tomis, kurių nuomonė galbūt man ir nėra priimtina. Tačiau aš tikrai ir rasiu laiko, ir noro išklausyti jas, nes tai yra būtina mūsų visuomenės rimčiai ir stabilumui palaikyti.
Žmonės turi turėti teisę išsakyti savo nepasitenkinimą, reikalauti sprendimo būdų, ir valdžia turi juos girdėti. Jeigu tai nebus daroma, susipriešinimas ir konfliktai visuomenėje tiktai gilės, o tai bus tikrai labai blogas veiksnys visame tarptautiniame kontekste, kadangi būtent dabar mes turime būti kaip niekada susitelkę, susitelkę taip, kaip tą lemtingą Sausio 13-ąją.
– Ir paskutinis klausimas: kada Lietuvos žmonės sužinos, ar Jūs sieksite antros kadencijos?
– Aš, tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl šitam klausimui teikiamas toks didelis dėmesys. Kaip jūs puikiai žinote, dar yra tikrai pusė kadencijos laiko, per kurį aš turėsiu gražaus laiko, gražių, taip sakant, minučių ir valandų pagalvoti, ar kandidatuoti dar kartą į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Tai priklausys nuo daugybės aplinkybių. Ir šiandien man gerokai svarbesnė dabartis, juo labiau, kad ji yra tokia sudėtinga ir spalvingesnė negu kad ateitis.
Interviu su prezidentu Gitanu Nausėda klausykitės ir stebėkite garso bei vaizdo įrašuose.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
