captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Sabolius: du filmai, kuriuos būtina pamatyti „Scanoramoje“

Tikros naujovės kine yra retas dalykas. Šiandien jos dažniau siejamos su technologiniais laimėjimais arba temų politine svarba, tačiau nesukelia didesnių kinematografinės pasaulėjautos revoliucijų. Ir nors „Gravitacija“ ar „Adelės gyvenimas“ neturi tokios epochinės reikšmės kaip Sergejaus Eisensteino montažo technikos aptikimas ar Jean-Luco Godard`o vedama „Naujoji banga“, kinas visuomet išlieka įdomus pirmiausia tuomet, kai ekperimentuodamas aptinka tai, kas iki šiol neegzistavo.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tikros naujovės kine yra retas dalykas. Šiandien jos dažniau siejamos su technologiniais laimėjimais arba temų politine svarba, tačiau nesukelia didesnių kinematografinės pasaulėjautos revoliucijų. Ir nors „Gravitacija“ ar „Adelės gyvenimas“ neturi tokios epochinės reikšmės kaip Sergejaus Eisensteino montažo technikos aptikimas ar Jean-Luco Godard`o vedama „Naujoji banga“, kinas visuomet išlieka įdomus pirmiausia tuomet, kai ekperimentuodamas aptinka tai, kas iki šiol neegzistavo.

Būtent todėl „Scanoramoje“ noriu rekomenduoti du filmus, kurie man siejasi su žodžiu „naujas“. Pačia plačiausia prasme.

Apie arklius ir žmones
Rež. Benedikt Erlingsson
Islandija

San Sebastiano kino festivalyje naujųjų režisierių programos nugalėtojas buvo tiesioginis Igno Jonyno „Lošėjas“ konkurentas. Esu jau rašęs, kad Benedikto Erlingssono pergalė mums sukėlė nuoširdų džiaugsmą ir pasididžiavimą, tarsi laimėjęs būtų lietuviškas filmas. Iš šešių novelių sudarytas kūrinys siužeto ir tematikos atžvilgiu aptinka neįmantrų Islandijos provincijos pasaulį, kuriam neįtikėtiną dimensiją suteikia jas vienijantis elementas – arklys. Tačiau Sigurdssono žirgai netampa komisaro Rekso arba žuviuko Nemo tipo veikėjais, kurie paklūsta antropomorfizuoto pasaulio taisyklėms. Arkliai šiame filme nėra jokie personažai klasikinės dramaturgijos prasme.

Priešingai – arkliškumas juostoje ima egzistuoti kaip savarankiška jėga, alternatyvi žinojimo ir suvokimo forma, kurioje gyvūno kitybė išryškina susidėvėjusį žmogaus intelekto menkumą. Kiekviena istorija prasideda įcentruota ir stambiu planu pritraukta žirgo akimi, kurioje matomas jo savininko atspindys. Vaizdinio posūkio epochoje, kurioje žmogus kolonizuoja pasaulį paversdamas vaizdais visa, kas papuola į jo akiratį – nuo smegenų žievės aktyvumo zonų iki tolimųjų galaktikų – stebinčioji arklio akis yra tarsi nebylios gamtos atsakymas, egzistuojantis kitais regėjimo režimais ir siūlantis alternatyvius pojūčių ritmus.

Akivaizdžiai Pasolini įtakota kino kalba „Kenterberio pasakojimų“ stiliumi atsiskleidžia kvailybės ir ribotumo situacijas. Paprasti troškimai ir primityvūs paklydimai čia išauga iki absurdo ir siurrealizmo, kurį apgobdama gamta sugeba atskleisti tiek savo pakantumą, o kartais – nesutramdomą perteklių. Pirmoje istorijoje arklių sueitis įvyksta raiteliui vis dar sėdint ant žirgo. Kitoje – kaimo girtuoklis arkliu išplaukia į atvirą jūrą tam, kad pro šalį plaukiančiame rusų tanklaivyje nusipirktų spirito ir tuojau pat numirtų.

Miršta čia ir žmonės, ir arkliai, pavirsdami į tą pačią mėsą, susiliedami vienas su kitu, o kartas net persikūnydami vienas į kitą tiesiogine šio žodžio prasme. Keletoje scenų Sigurdssono filmas primena Romeo Castellucci radikalų teatrą, kuriame tai, kas svetima, tampa bauginančiai artima. Išnaudodamas atviro regėjimo galimybių įvairovę, jis susisieja su visa Vakarų dailės simbolizavimo tradicija.

Kita vertus, šis filmas gali būti pavadintas komedija – paprastas ir neįmantrus humoras, vizionieriškas scenas išlengvinantys liaudiški juokeliai, sukuria keistą, bet labai išmintingą kombinaciją. Didingi ir kvaili dalykai dažnai keliauja poromis.

Žudymo aktas
Rež. Joshua Oppenheimer, Christine Cynn, anonimas
Danija, Norvegija, Jungtinė Karalystė

Tai dokumentinis filmas, kuris nėra dokumentinis filmas. Tiksliau – bet kokį žanrą ar skirstymą pranokstantis filmas, kuris atskleidžia, kad dokumentika neegzistuoja. Lygiai kaip ir neegzistuoja koks nors gyvenimas, kuris nebūtų išaugęs iš fikcijos ir vaizduotės šerdies. Tarsi garsaus šiuolaikinio prancūzų filosofo Bernardo Stiegelerio mintis, kad „gyvenimas visuomet yra kinas ir kad kaip tik todėl, „kai kas nors myli gyvenimą, eina į kiną, tarsi vaikščiotume į kiną tam, kad iš naujo atrastume gyvenimą – kažkokiu būdu būtume vėl kinu būtume atgaivinti“, pavirstų savo ironiška parafraze.

Pasakojama reali istorija nuo pat pradžių atrodo kaip parodija. Po 1965 m. Indonezijoje įvykusio perversmo šalyje prasidėjo neregėto masto skerdynės, kuriose esminį vaidmenį atliko gangsteriais pasivadinę ir Hollywoodo mafijos filmus imitavę smogikai. Filmo metu, paskatinti amerikiečių režisieriaus Joshua Oppenheimerio, jie nusprendžia inscenizuoti savo žudymo veiksmus. Džiaugsmingai atskleisdami, per kurias vietas mušdavo, kaip kankindavo ir kokiomis vielomis smaugdavo moteris ir vaikus.

Situacija tampa vis siurrealesnė – būtent dėl „gangsterių“ nuoširdumo ir pasididžiavimo. Iš esmės, tai kas turėtų būti kraupiausio nusikaltimo paslaptimi, kurią norėtų pamiršti pirmiausia patys nusikaltėliai, čia prisimenama iš visų jėgų. „Žudymo aktas“ tampa kraupiu farsu, kai patys žudikai ima keistis vietomis ir vaidinti savo aukas. Filme, kuriame nerodomas kraujas, žiūrovo kraujas stingsta nesugebėdamas pakelti imituojamos tikrovės pertekliaus, todėl faktografija be perstojo virsta fantasmagorija arba, kaip įvardino pats Openheimeris, „vaizduotės dokumentika“. Tai, kas dedasi ekrane, yra tiesiog neįmanoma, tačiau tai dedasi.

Negana to, pasiekus kulminaciją, gniuždantis įsitikinimas, kad nugalėtojai nustato veiksmų teisingumo kriterijus, staiga patiria trumpą jungimą. Eilinį kartą žudymo vietoje demonstruodamas kankinimo metodiką pagrindinis herojus patiria egzorcizmo seansą primenantį apsivalymą. Neturėdamas, kas jį nuteistų, jis nebepakelia kino kameros žvilgsnio, kuris sukuria savivokos veidrodį.

Didžiausia šio filmo išmintis atskleidžia, kad meninės tikrovės kūryba visuomet įtraukia etines pasekmes. Kinas, kaip nekalta pramoga, išmoko šiuos monstrus stilingo žudymo. Tačiau tik patys tapę kino aktoriais, jie ilgainiui atranda atgailos prasmę. Neveltui „Žudymo akto“ vykdančiuoju prodiuseriu pasisiūlė būti pats Werneris Herzogas. Vėliau šį filmą jis pavadino „precedento neturinčiu kino istorijos įvykiu“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...