YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke vasarį paskelbė baigęs skaitmeninti vieno didžiausių 20 amžiaus litvakų rašytojų, Vilniuje gimusio Chaimo Gradės, ir jo žmonos Innos Hecker Gradės archyvą. Visas jis dabar viešai prieinamas internete.
Tarpukario Vilniuje Ch. Gradė debiutavo kaip poetas, po Antrojo pasaulinio karo JAV pasuko į prozą – rašė apsakymus, romanus, atsiminimus.
„Gyvendamas Niujorke tapo žinomas kaip vienas pagrindinių žydiškojo Vilniaus metraštininkų. Jo prozoje rekonstruojamas Holokausto sunaikintas pasaulis.
Gradė – tikras vilnietis, čia gimė, pradėjo literatūros kelią. Buvo nepaprastai suaugęs su konkrečiomis miesto vietomis – žydiškojo Vilniaus kvartalu. Žinome jo namą, daug metų jis gyveno Mėsinių gatvėje 11.
Aplinkinės gatvelės, Vokiečių gatvė, Didžiosios Vilniaus sinagogos kiemas yra pagrindinių jo prozos veikalų aplinka. Juose galime matyti dingusį pasaulį su konkrečiais vardais, realiomis ir fiktyviomis asmenybėmis, gatvės pardavėjais, vertelgomis ir elgetomis, amatininkais, keistuoliais, smuklininkais ir vežikais“, – kalbinamas LRT.lt, vardija literatūrologas, litvakų literatūros tyrinėtojas ir vertėjas Mindaugas Kvietkauskas.
Globa tapo problema
Rašytojo našlė I. Gradė aršiai sergėjo vyro literatūrinį palikimą, archyvą, autorines teises ir šiuo požiūriu gerokai apribojo Ch. Gradės kūrybos sklaidą.
„Viena vertus, labai rūpinosi rašytojo pripažinimu, išsaugojo jo kūrybą, kita vertus, susitarimas dėl jo autorinių teisių buvo gana komplikuotas“, – teigia M. Kvietkauskas.
Išties jidiš literatūros sluoksniuose JAV ir net pasaulio mastu I. Gradės globa tapo tam tikra problema – ištisa tyrinėtojų karta negalėjo visapusiškai įvertinti 1982-aisiais mirusio rašytojo kūrybos. Galbūt taip buvo sukliudyta tyrinėtojams dar labiau išgarsinti jidiš kalba rašiusį autorių.
Našlė mirė 2010 metais, nepalikusi testamento, nenurodžiusi tiesioginių turto paveldėtojų. Poros butas perėjo Bronkso viešojo administratoriaus nuosavybėn.
2013 metais Ch. Gradės asmeniniai dokumentai – 20 tūkst. tomų biblioteka, literatūriniai rankraščiai ir leidybos teisės – atiteko YIVO žydų tyrimų institutui ir Izraelio nacionalinei bibliotekai. Dabar visa tai saugoma YIVO būstinėje Manhatano Vakarų 16-ojoje gatvėje.
Sutvarkyti Gradės dokumentus – rankraščius, nuotraukas, korespondenciją, paskaitas, kalbas, esė – prireikė kone dešimtmečio. Archyvą sudaro 105 tūkst. puslapių dokumentinės medžiagos.
Įgijo prieštaringą reputaciją
YIVO instituto generalinio direktoriaus Jonathano Brento įsitikinimu, Ch. Gradės archyvo atgavimas buvo bene svarbiausiais literatūros įvykis pokarinėje jo vadovaujamos įstaigos istorijoje.
O archyvą suskaitmeninus, kaip jis teigia portalui LRT.lt, visa rašytojo kūryba tampa prieinama literatūros tyrinėtojams, vertėjams, kad ir kur jie gyventų. Archyve saugomas ir paskutinio, niekada nepublikuoto romano rankraštis ir sunkiai aprėpiama rašytojo laiškų gausa.
Anot J. Brento, Ch. Gradės našlė JAV buvo įgijusi gana keistą reputaciją, nes pernelyg kišosi į vyro knygų leidybą, dažnai sulaukdavo kaltinimų, kad dėl to kai kurie rašytojo veikalai nepasiekia viešumos.
Kita vertus, pasak J. Brento, vyro palikimą ji saugojo nepriekaištingai. Pašnekovas pateikia pavyzdį: po Innos mirties Chaimo spausdinimo mašinėlėje buvo išlikęs paskutinis jo rašytas lapas.
„Jos nuopelnu dabar žinome paskutinius Gradės užrašytus žodžius!“ – sako J. Brentas. Verta priminti, kad rašytojas mirė 1982 metais, YIVO darbuotojai mašinėlę pamatė 2013-aisiais...
„Nesuprantu, kaip ji gyveno“
J. Brentas pasakoja Gradžių šeimos nepažinojęs, pirmą kartą į jų butą Bronkso rajone įžengęs netrukus po našlės mirties.
„Tai buvo tarsi mano močiutės ir rašytojo namų derinys, – sako jis. – Visur tik knygos, knygos... Atidarai stalčių virtuvėje, kur manai būsiant peilius ir šakutes, o ten – knygos, rankraščiai. Atidarai spintelę vonios kambaryje, ten dar daugiau rankraščių, knygų, – vardija YIVO vadovas. – Tačiau labiausiai įsiminė vaizdas palubėje virš lentynos – ją dengė dviejų, trijų colių dulkių sluoksnis. Kaip pyragas. Niekas nebuvo paliesta lyg kokiame muziejuje.“
Buto lankytoją šokiravo ir dar viena keistenybė. Visuose kambariuose šalia grindjuosčių buvo pabarstyta pipirų grūdelių. Niekas nesuprato, kokia jų paskirtis. Atsikviesta restauravimo specialistė paaiškino, kad našlė pagal seną Rytų Europos tradiciją taip saugojo namus nuo tarakonų ir kitų parazitų.
„Nesuprantu, kaip ji gyveno. Net židinys buvo prikrautas knygų, – prisimena J. Brentas. – Galima įtarti, kad jai buvo pasimaišęs protas. Tačiau kai paskaitai jųdviejų laiškus, įsitikini, kad ji buvo nuostabi, intelektuali moteris. Jų draugystė balansavo tarp meilės ir neapykantos. Viena vertus, dėl to, ką padarė vyro labui, nusipelno didžiausio pasigėrėjimo, kita vertus, ji buvo velnias – neprileido žmonių prie jo kūrybos, savavališkai keitė jo knygų pavadinimus ir t. t.“
Našlei mirus, teismo medicinos darbuotojai niekaip negalėjo patekti į Gradžių butą – rietuvės knygų buvo užrėmusios laukujes duris. Teko jas išversti.
Lemtingas apsirikimas
Inna buvo antroji Ch. Gradės žmona. Rašytojas gimė 1910 metais Vilniuje. Per nacių okupaciją 1941-aisiais jam pavyko su rusų kariuomene pasitraukti į Sovietų Sąjungą. Motina ir pirmoji žmona pasiliko Vilniuje. Jos manė, kad vokiečiams rūpi tik žydai vyrai. Tai buvo lemtingas apsiskaičiavimas. Po karo grįžęs į Vilnių Ch. Gradė nei mamos, nei žmonos tarp gyvųjų neberado. Buvo sunaikinta ir kone visa žydų bendruomenė. Artimų moterų netektis persekiojo rašytoją visą likusį gyvenimą.
I. Hecker gimė 1925 metais Ukrainoje, su Chaimu susipažino Maskvoje per karą, susituokė 1945 metais. 1948-aisiais jiedu emigravo į JAV. Čia Inna studijavo literatūrą, Kolumbijos universitete įgijo magistro laipsnį ir dažnai vertė savo vyro kūrinius. Jos nuopelnu išliko šimtai iškarpų ir straipsnių apie Ch. Gradės kūrybą ir straipsnių apie jį.
Kaip rašo amerikiečių žurnalistas Andrew Silow-Carrollas, Ch. Gradė dar prieš karą nusipelnė talentingo poeto, dramaturgo ir prozininko vardo. Jo romanų „Aguna“ ir „Ješiva“ vertimai į anglų kalbą ir romanų publikavimas jidiš spaudoje pelnė rašytojui pripažinimą JAV. Jidiš tyrinėtoja Ruth Wisse teigė, kad Ch. Gradė „savo dostojevskišku talentu grožinėje literatūroje atgaivino sunaikintą Europos Talmudo civilizaciją“.
Niujorko dovana Vilniui
Rašytojo palikimo suskaitmeninimas, galima sakyti, yra geriausia dovana, kokią Niujorkas galėjo įteikti Vilniui 700 metų sukakties proga. J. Brentas įsitikinęs, kad ateityje tiesiog būtina surengti Ch. Gradės parodą jo gimtajame mieste.
„Manau, tinkama vieta galėtų būti Lietuvos nacionalinė biblioteka. Ekspozicija turėtų patraukti dėmesį, nes, regis, su Ch. Gradės asmenybe lietuvių skaitytojai taip pat nėra deramai susipažinę“, – spėja J. Brentas.
Žinomas ir namas Vilniuje, kuriame gyveno Ch. Gradės romano „Aguna“ pagrindinė veikėja. YIVO instituto vadovo manymu, pastatas galėtų būti pažymėtas šią informaciją skelbiančia lentele.
Iki šiol Ch. Gradės biografija nėra parašyta. Suskaitmenintas rašytojo archyvas dabar leistų tai padaryti. J. Brentas teigia jau kalbėjęsis su asmeniu, kuris sutiktų finansuoti šį darbą.
„Biografija tiesiog būtina. Ji turėtų aprėpti ne tik JAV nugyventus metus, bet visą gyvenimą nuo Gradės gimimo“, – įsitikinęs pašnekovas.
Paskutinio savo romano „Senas namas“ (The Old House) rašytojas nespėjo užbaigti. Veikalas jau išverstas į anglų kalbą, Niujorko leidykla „Schocken Books“ ketina jį išleisti. Su kitais leidėjais tariamasi išleisti visus Ch. Gradės kūrinius, ypač romaną „Ješivą“, laikomą literatūros šedevru. Didžiausia siekiamybė, pasak J. Brento, būtų publikuoti autoriaus raštų rinktinę.
„Jei į mus kreiptųsi kuri nors Lietuvos leidykla, norinti išversti ir išleisti vieną ar kitą Ch. Gradės veikalą, tuoj pat pasirašytume su ja sutartį“, – priduria jis.
Vilniaus Balzacas
Ch. Gradė pretendavo į Pulitzerio, Nobelio literatūros premijas, tačiau nė vienos nepelnė. Pasak M. Kvietkausko, lietuvių kalba turime vos kelis Ch. Gradės apsakymus. Tad archyvo suskaitmeninimas – gera paskata versti kitus kūrinius, monumentaliuosius. „Neabejotinai imsiuosi. Tai vienas autorių, kuriuos būtina išversti į lietuvių kalbą“, – atsako klausiamas, ar ketina versti ką nors iš Ch. Gradės.
M. Kvietkausko manymu, vienas žymiausių rašytojo kūrinių yra literatūrinių memuarų knyga „Mano mamos šabai [šeštadieniai]“ (My Mother’s Sabbath Days, 1955). Jame rašytojas pasakoja apie lietuviškąjį Vilniaus laikotarpį, sovietų okupaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Taip pat apie pokarį, kai gerokai sugriautame mieste ieško išgyvenusių gentainių, savo mamos ir žmonos pėdsakų.
Kolumbijos universiteto profesorius Jeremy`is Dauberis teigęs, kad iš pradžių Ch. Gradę kaip rašytoją buvo įtraukęs dvasinis ješivos pasaulis, o po Katastrofos jį „apsupo nacių aukų sielos ir prisiminimai“.
Šia tema M. Kvietkauskas teigia, esą rašytojas nuo mažumės puikiai pažinojo religingų žydų gyvenseną: mokėsi keliose ješivose, įgijo labai gerą religinį išsilavinimą. Tačiau maištavo ir galiausiai pasirinko pasaulietinį gyvenimą.
„Pradėjo rašyti, domėtis grožine literatūra ir jo interesai jau buvo nesuderinami su itin religingu ir griežtu ješivos gyvenimu. Vis dėlto išsinešė itin gilų tradicinės religinės bendruomenės gyvensenos pažinimą“, – tikina literatūrologas.
Jis primena, kaip poetas Czeslawas Miloszas rašytoją Ch. Gradę yra vadinęs Vilniaus Balzacu. „Tai – rašytojas realistas, tiksliai aprašantis Vilniaus kasdienybę, aplinką, labai gerai perpratęs personažų psichologiją“, – aiškina M. Kvietkauskas.
Jaunystėje maištavęs, atmetęs religingą gyvenseną, po Holokausto kairiųjų pažiūrų Ch. Gradė Amerikoje stengėsi atkurti sunaikintą pasaulį, kuriam anksčiau pats priešinosi. Tapo to pasaulio metraštininku.
„6–8 dešimtmečiais jis buvo vienas didžiausių prozininkų, kurie tą atmintį ir tradiciją perteikė, liudijo Amerikos žydų aplinkoje“, – teigia litvakų literatūros žinovas.
Iki šiol Ch. Gradė, anot pašnekovo, gana gerai žinomas JAV, nors ilgainiui didžiausius tarptautinius įvertinimus pelnė kiti jidiš rašytojai. Pirmiausia minėtini Avromas Suckeveris, Izaokas Baševis Singeris. „YIVO instituto suskaitmenintas archyvas, ko gero, pasitarnaus, kad Gradė būtų iš naujo atrastas tarptautiniu mastu“, – tvirtina M. Kvietkauskas.
Taip pat skaitykite
