captcha

Jūsų klausimas priimtas

1917 m. gandai: vokiečiai net suskaitysią, kiek kas plaukų turi ant galvos

Psichologinę okupuotos Lietuvos būklę labai tiksliai apibūdina 1917 m. gruodžio 8 d. „Dabartyje“ spausdintas straipsnis, kuriame buvo pateikiami gandai apie gyventojų surašymą, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Nepriklausomybės dienoraštis“. „Sakoma, kad vokiečiai rašysią viską, ką tik galima aprašyti, net suskaitysią, kiek kas plaukų turi ant galvos. Ypatingai svarbu būsią gi tas, kad kiekvienas turėsiąs pasisakyti, kokią jis vartoja kalbą, kokia jo motinos kalba. Vadinasi surašys ir skaitys, kiek Lietuvoje gyvena lietuvių, žydų, gūdų, vokiečių ir lenkų“, – rašė „Dabartis“.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.
Austrijos nacionalinės bibliotekos/europeana.eu nuotr.

Karštligiški pasirengimai deryboms

Po bolševikinės Rusijos paliaubų pasiūlymo, Vokietija iškart nutarė pradėti derybas su bolševikais. „Lietuvos aidas“ rašo:

„Daugelyje rusų fronto vietų divizijos su kitu kita susitarė nekovoti. Vienos rusų armijos Pripetės srityje ligi ruožo į pietus nuo Lipa su daugeliu rusų vyresniųjų vadų susitarta pertraukti mūšius. Tariamasi ir toliau. Rusų atstovai atvyko į generolo feldmaršalo Bavarijos kunig. Leopoldo vyriausiąjį štabą tartis dėl visuotinės mūšių pertraukos.“

Gruodžio 5 d. Vokietija ir jos sąjungininkės Austrija-Vengrija, Turkija ir Bulgarija pasirašė su bolševikais 10 d. paliaubas. „Wilnaer Zeitung“ rašo:

„Įgaliotieji Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos karinės vadovybės atstovai su Rusijos įgaliotais atstovais susitarė dėl 10 dienų paliaubų visuose bendruose frontuose. Paliaubos įsigalioja gruodžio 7 dieną 12 valandą vidudienį. 10 dienų paliaubos bus panaudotos deryboms dėl visuotino karo veiksmų nutraukimo... Bendras komisijų darbas tęsiamas.“

Nors Lietuvos Taryba ir pasirašė su Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovais protokolą dėl pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų, vokiečiai laikotarpį iki konkrečių separatinių derybų su bolševikine Rusija buvo nusprendę panaudoti savo aneksiniams planams užimtuose Rytų kraštuose įgyvendinti.

Reikia pasakyti, kad tiek Lietuva, tiek Vokietija laikotarpį iki Vokietijos derybų su bolševikine Rusija pradžios išnaudojo savo tikslams, tik siekiai buvo tikrai labai skirtingi. Lietuvos Tarybos nariai visomis jėgomis stengėsi Vokietijoje kuo plačiau paskleisti Lietuvos nepriklausomybės siekius. Tam buvo panaudotos įvairiausios priemonės – pokalbiai su Vokietijos reichstago deputatais.

„Lietuvos aidas“ rašo: „Reichstago frakcijų tarybose, kuriose dalyvavo taip pat tautiniai liberalai, Lietuvos Tarybos nariai turėjo progos pareikšti reichstago daugumai savo krašto pageidavimus dėl politinės savo ateities.“

Įtakingo Berlyno laikraščio „Berliner Tageblatt“ pirmame puslapyje buvo išspausdintas, kaip vokiečiai pristatė, Lietuvos Tarybos viceprezidento Stepono Kairio straipsnis „Lietuvos ateitis“. Jame S. Kairys rašo apie Vilniaus konferencijos nutarimus kaip apie pagrindą Lietuvos Tarybos veiksmams. Rašydamas apie Lietuvos-Vokietijos santykius, jis pabrėžia:

„Konferencijos minėtais nutarimais įgaliota, negali jų nevykdyti, nes taip prarastų visuomenės pasitikėjimą ir paramą. Dirbdama praktinius darbus, Taryba nori žinoti pačios Vokietijos poziciją ir pažiūras į Lietuvos problemos sprendimo būdus. Po to, kai reichstage susidarė dauguma, kuri nepritaria aneksijoms ir pripažįsta tautų apisprendimo teisę, lietuvių visuomenė laukia realių pareiškimų ir tiki, kad santykiai ir ryšiai gali būti abiem pusėms naudingi, jei bus priimti bendru sutarimu. Nes ne tas yra didžiausias nugalėtojas, kuris silpnesnį tiesiog verste priverčia, bet tas, kuris moka savo gyvenimą su silpnesniaisiais taip susieti, kad net nebūtų progos nepasitenkinimui kilti.“

Po kanclerio Hertlingo kalbos reichstage apie Lietuvos, Lenkijos ir Kuršo apsisprendimo teisę daugelis įtakingų Vokietijos laikraščių svarstė šią problemą. Štai katalikų-konservatorių centro partijos laikraštis „Germania“ rašo:

„Savarankiškos ir nepriklausomos Lenkijos, Lietuvos ir Kuršo idėjos šen bei ten randa pritarimo. Todėl visa kita atrodo tik praktinis įgyvendinimo reikalas. Į tą tikslą labai greitai gali atvesti tas kelias, kuris leidžia pačioms tautoms apsispręsti. Bet čia mes nenorime iš anksto jokių nutarimų ir atsitiktinumų. Mums svarbu pažymėti, kad ateinančios savaitės ir mėnesiai pateiks labai svarbių visam pasauliui klausimų. Mūsų reichstagui ir valstybės valdžiai, teks būti labai išmintingiems, atsargiems ir iniciatyviems.“

Berlyno laikraštis „Berliner Zeitung am Mittag“ svarsto:

„Atrodo, kad ne tik Vienos, bet ir Berlyno valdžia yra įsitikinusi, kad planas sukurti šalia Lenkijos taip pat savarankiškas Lietuvos ir Kuršo valstybes ir susieti jas artimais santykiais su vidurio valstybėmis, nebus kliūtis taikos deryboms su Petrapiliu. Kartu galima pasakyti, kad toks rytų kraštų problemos sprendimas neprieštarauja reichstago rezoliucijai.“

Straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius buvo išspausdinta ir kituose to metų Vokietijos laikraščiuose – „Die Post“, „Koelnische Volkszeitung“, „Berliner Neueste Nachrichten“ ir kiti.

Protokoluose – tikrosios užmačios Lietuvai ir kitiems okupuotiems kraštams

Feldmaršalas Hindenburgas, dar prieš pasirašant gruodžio 1 d. protokolą, aiškino Lietuvos Tarybos nariams, kad Lietuva negalinti sudarinėti nei karo, nei susisiekimo konvencijų, nes neturi nei karininkų, nei puskarininkių. Todėl negali steigti savo kariuomenės. Tas pats ir su susisiekimo konvencija – Lietuva neturi geležinkelių, riedmenų, tarnautojų, nes visas šis turtas priklauso Vokietijos kariuomenei.

Kaip karinės okupacinės valdžios Lietuvoje organizatorius, Hindenburgas buvo labai nepatenkintas Lietuvos Tarybos pareikštu noru administruoti krašto gyvenimą, be to, aiškino, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija negalinti būti Lietuvos Tarybos skundų instancija, nes Lietuva priklauso karinei valdžiai.

Hindenburgo išdėstyta Lietuvos Tarybos atstovams pozicija beveik nepakito ir per intensyvius Vokietijos valdžios pasitarimus 1917 m. gruodžio 6–8 d. Kokią svarbą derybų pozicijos dėl okupuotos Lietuvos ateities svarstymai turėjo vokiečiams, pabrėžia pasitarimo dalyvių sąrašas. Pasitarimuose dalyvaudavo 17–18 pareigūnų. Tarp jų reichskancleris Hertlingas, feldmaršalas Hindenburgas, generolas Ludendorfas, užsienio reikalų ministras Kiulmanas, karo ministras Štainas, vidaus reikalų ministras Valrafas.

Šių pasitarimų protokoluose atsiskleidžia tikrosios Vokietijos užmačios Lietuvai ir kitiems okupuotiems kraštams. Pasitarimuose buvo svarstomas gruodžio 1 d. pasirašytas protokolas tarp Lietuvos Tarybos ir Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos: „Rusus reikia informuoti tik apie 1 punkto 1 pastraipą...“

Tai yra – Vokietijos valdžia iš anksto numatė sakyti kitai derybų pusei tik pusę tiesos. Toks diplomatinis ėjimas, mes tokius dalykus įpratę vadinti melu. Pirmame susitarimo punkte išdėstyti Lietuvos nepriklausomybės skelbimo pagrindai:

„Remdamasi šiuo nutarimu ir pripažintąja tautų apsisprendimo teise, Lietuvos Taryba skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir atskirianti Lietuvą nuo visų ankstesnių valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Lietuvos Taryba, remdamasi jai duotais nurodymais, nedelsdama ims tvarkyti Lietuvos santykius su kitomis tautomis.“

Poziciją Lietuvos atžvilgiu labai aiškiai išsakė feldmaršalas Hindenburgas: „Lietuva mums reikalinga mūsų sienų apsaugai. Ją reikia tvirtai prirakinti prie savęs. Ne savarankiška valstybė, bet asmeninė unija su Prūsija... Lietuvių siekiai eina per toli.“

Šio pasitarimo metu užsienio reikalų ministras Kiulmanas paskyrė derybų delegaciją su Lietuvos Taryba: „Derybas su lietuviais dėl naujo protokolo veda Falkenhauzenas, Lersneris, Izenburgas.“

Baronas Frydrichas Falkenhauzenas ką tik buvo paskirtas civiliniu gubernatoriumi okupuotam Rytų kraštui. Jo paskyrimas tai tam tikras kompromisas tarp Berlyno institucijų ir karinės okupacinės valdžios. Valdžių pasidalijimo klausimas okupuotuose kraštuose, ypač Lietuvoje, ne karto iškilo šių pasitarimų metu. Ypač daug kritikos iš civilinės valdžios pusės susilaukė karinės administracijos vadovas Francas Jozefas Izenburgas-Birštainas. Priešprieša dėl Lietuvos įstaigų veiklos ir pavaldumo buvo karštai aptarinėjami reichstago pirmininko rūmų posėdžiuose.

Jo ekscelencija Ludendorfas: „Visiškai sutinku, kad Falkenhauzenas informuotų čionykštes žinybas. Klausimas dėl kompetencijų: karo ministerija arba imperijos vidaus reikalų žinyba. Karinė administracija turi išlikti ilgiems metams.“

Generolas Hofmanas: „Pono fon Falkenhauzeno padėtis. Visos administracinės įstaigos turi būti jam pavaldžios. Savivaldai ten žmonės dar negabūs. Civilinė vyriausybė galės pradėti savo veiklą tik po 10, 15, 20 metų.“

Jo ekscelencija Ludendorfas: „Mes nenorime skubinti įvykių. Apibūdina žemą lietuvių ir baltarusių išsivystymo lygį. Tas faktas, kad skundai eina tik iš Vilniaus, paaiškinamas tuo, kad ten sluoksniai turi ryšių su Berlynu.“

Būtų įdomu sužinoti ką iš tiesų apie lietuvių ir baltarusių išsivystymo lygį pasakė generolas Ludendorfas, bet, matyt, jo pasakyti žodžiai buvo tokie, kad net posėdžio eigą fiksavęs sekretorius nutarė jų necituoti.

Ludendorfo išvedžiojimus paneigia generolas Hofmanas: „Dauguma skundų pagrįsti. Mes turime per mažai organų vietose. Iš čia klaidos.“

Lietuvos padėtis buvo labai sudėtinga

Vis dėlto reikia pripažinti, kad dėl Lietuvos Tarybos atstovų užsispyrimo Izenburgo-Birštaino pašalinimas iš pareigų galų gale buvo pasiektas. Lietuvos Tarybos delegacijai Berlyne pavyko gauti imperinės valdžios pažadą, kad kunigaikštis bus atleistas ir 1918 m. sausio 11 d. jis buvo atleistas. Bet grįžkime prie Vokietijos karo ir politikos vadovų posėdžių. Posėdžių rezultatai buvo suvesti į kelis punktus:

„I. Lietuvių klausimas

1) Užsienio reikalų žinyboje pasirašytas pirmininko Smetonos ir kt. 1917 m. Gruodžio 1 d. protokolas... bus iš naujo suredaguotas... Jo ekscelencija fon Falkenhauzenas turi kuo greičiau įkalbėti lietuvius priimti naują redakciją. Įgaliotasis sekretorius baronas fon Lersneris siunčiamas į Kauną jo ekscelencijai fon Falkenhauzenui suorientuoti.

2) Negaištant pasikeisti konfidencialiomis nuomonėmis su valstybių vyriausybėmis, kurios priklauso Vokietijos imperijai dėl Lietuvos ir Kuršo unijos su Prūsija...“

Taigi Lietuvai buvo numatyta aiški vieta – ji turėjo būti prijungta prie Vokietijos personaline unija su Prūsija. Buvo parengtas ir dokumentas pavadintas: „Vokietijos vyriausybės siūlyta Lietuvos Tarybos pareiškimo formulė.“

Apie patį jos tekstą pakalbėsime vėliau, o dabar dar pasidomėsime kaizerio Vilhelmo požiūriu į karinės ir politinės Vokietijos valdžios parengtus dokumentus ir jo komentarus:

„II. Lietuva ir Kuršas

Reichskancleriui pareiškus, kad jis sutinka su asmenine unija, jeigu bus gautas pritarimas iš suvienytosios Vokietijos imperijos kunigaikščių. Jo didenybė nurodė, jog, jo nuomone, negalima šaliai turėti savo valdovą, nes bet kokia dinastija svyruotų tarp Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos ir tai šaliai kainuotų didelius pinigus. Ir sudarius taikos sutartį neišvengiamai bus reikalingas karinis pereinamasis laikotarpis... Jo didenybė pažymėjo būtinybę valdyti kitos kilmės tautas „ilgomis vadelėmis“, sudarant sąlygas jų savitumui vystytis. Reikia gilinti prieštaravimus tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad kova dėl Vilniaus vyktų ne tarp Berlyno ir Vienos, o tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Kad tai įvyktų, reikia teritoriškai atriboti vyskupijas ir lietuviškose vyskupijose paskirti vyskupais lietuvius.“

Dar prieš Kristų pasakyti Cezario žodžiai „skaldyk ir valdyk“ kaizerio lūpose įgavo kūną ir kraują. Lietuvos padėtis ir ypač jos siekis tapti nepriklausoma valstybe buvo labai sudėtinga. Kaip matome iš Vokietijos suformuotos politinės pozicijos, reikalavimai Lietuvos Tarybai vis griežtėjo. Gruodžio 1 d. protokolas buvo pakankamai varžantis Lietuvos Tarybą. Reikia pasakyti, kad aktyvus ir sudėtingas darbas vyko ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose gruodžio 5–10 d.

Taryba po ilgų diskusijų sutiko numatyti karinę konvenciją su savarankiška Lietuvos kariuomene bei susisiekimo konvenciją. Muitų ir pinigų konvencijų formulė buvo paimta iš gruodžio 1 d. Berlyno protokolo. Taryba nusprendė derybose tvirtai laikytis principo, kad pačios konvencijos privalo būti priimtos tik Steigiamojo seimo. Lietuvos ateitis buvo kryžkelėje, šalies laukė labai sunkus ir sudėtingas laikotarpis.

Lietuva žengė į lemiamą kovą dėl savo ateities

Ne geresnė padėtis buvo pačioje Lietuvoje. Štai ką rašo Bostono lietuvių laikraštis „Keleivis“ gruodžio 5 d. numeryje:

„Lietuvoje badas

Lenkų atstovas Sayda vokiečių reichstago posėdžiui pranešė, kad Lietuvos gyventojams stinga maisto ir dėl tos priežasties žmonės labai miršta. Lenkų atstovas, žinoma, kalbėjo apie savo tautos žmones. Jis aiškino, kad lenkai Lietuvoje daug daugiau kenčia po vokiečių valdžia, negu jie kentėjo po buvusia rusų priespauda. Bet jeigu lenkai miršta iš bado, tai savaime suprantama, kad ne kitaip yra ir su lietuviais.“

Psichologinę okupuotos Lietuvos būklę labai tiksliai apibūdina „Dabartyje“ gruodžio 8 d. spausdintas straipsnis.

„Netikri gandai

Vos tik spėjo susidaryti Lietuvos Taryba, vos tik sužibėjo Lietuvai šviesesnės ateities aušra, jau ir vėl skamba gandai po visą Lietuvą...

Pasklido po Lietuvą gandas, kad būsią dar žiemos metu didis žmonių surašymas. Sakoma, kad vokiečiai rašysią viską, ką tik galima aprašyti, net suskaitysią, kiek kas plaukų turi ant galvos. Ypatingai svarbu būsią gi tas, kad kiekvienas turėsiąs pasisakyti, kokią jis vartoja kalbą, kokia jo motinos kalba. Vadinasi surašys ir skaitys, kiek Lietuvoje gyvena lietuvių, žydų, gūdų, vokiečių ir lenkų...

Girdėjau neseniai aiškinantis žmonėse kaip tikriausią teisybę, kad dėl to, kad šis kraštas galutinai pripažintas Lietuva, čia privalėsią gyventi tik lietuviai, o kitus, ypatingai lenkus norima išgabenti Varšuvos gubernijon...

Reikėtų paieškoti, kame viso to priežastis...“

Priežasčių reikėjo ieškoti Berlyne, jas tiksliai nusakė kaizeris Vilhelmas II: „Reikia gilinti prieštaravimus tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad kova dėl Vilniaus vyktų... tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kad tai įvyktų, reikia teritoriškai atriboti vyskupijas ir lietuviškose vyskupijose paskirti vyskupais lietuvius.“

O dabar – kiek šviesesnė gaida. Vilniaus konferencijos dalyviai 1917 m. rugsėjo 22 d. nusiuntė telegramą Šventajam Tėvui dėkodami už karo nualintos Lietuvos aukų rinkimą. Popiežiaus atsakymo sulaukta gruodžio 6 d.:

„Prakilniam vyrui d-rui J. Basanavičiui, lietuvių konferencijos pirmininkui Vilniuje

Prakilnus vyre,

Šventasis Tėvas, kur rūpinasi viso pasaulio katalikais ir savo tėviškąja meile taip pat apima gyvenančius Lietuvoje, maloniai priėmė Vilniaus konferencijos atstovų kilnius žodžius, siųstus Tėvui, kaipo atsidavusiam nelaimingųjų paguodai ir visų tautų sutaikinimui, ir panorėjo per mane Tau savo dėkingumą išreikšti. Šv. Tėvas maloniai teikia prašytą apaštališką palaiminimą, linkėdamas geros kloties ir pažangos visiems Lietuvos piliečiams.“

Lietuva žengė į lemiamą kovą dėl savo ateities, galime sakyti, dėl jų ir mūsų teisės gyventi savarankišką gyvenimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetis

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...