captcha

Jūsų klausimas priimtas

T. Vidmantas: kartais kine keiksmažodžių per daug, bet jų reikia

Negalima iš filmų išmesti keiksmažodžių, nes tai kalbos dalis. Be to, ateityje kinas tik laisvės ir atspindės lygiai taip pat laisvėjantį gyvenimą, LRT RADIJUI sako režisierius ir scenaristas Tadas Vidmantas. Anot jo, norint būti režisieriumi, diplomas nebūtinas: „Tai nėra medicina, kur nežinojimas kelia pavojų gyvybei. Mano nežinojimas gali kainuoti nebent nusivylimą ir kelis eurus už filmą.“
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kodėl pasirinkote kino režisieriaus ir scenaristo kelią?

– Man patinka sukurti ir papasakoti istoriją savaip, padaryti, kad ir žiūrovas ja patikėtų. Į kiną įeina daug skirtingų meno ir medijų formų. Filmas prasideda nuo scenarijaus, kurį reikia parašyti. Vėliau reikia parinkti aktorius, kurie tiktų personažams, į tai įeina ir psichologija. Tuomet filmuojama, montuojama, parenkama muzika. Yra daugybė aspektų, jie visi mane džiugina.

– Esate prisilietęs ir prie kūrybos. Ar grojote su grupe?

– Kūriau muziką apie dešimt metų, pradėjau būdamas 14. Vėliau lioviausi, nes panirau į kiną. Buvau vadinamasis bedroom producer, kuris sėdi miegamajame prie kompiuterio. Iki šiol neišmanau natų, bet visada žinodavau, kas gerai skamba.

– Vienoje savo laidoje Rytis Zemkauskas kalbėjosi su Emiliu Vėlyviu. Jie aiškinosi, kas yra geras režisierius. Abu sutiko, kad geras režisierius yra tas, kuris įdomiai papasakoja istoriją. Ar sutiktumėte?

– Taip, visiškai su tuo sutinku. Kai kurie sako, kad geras režisierius tas, kuris parenka tinkamus aktorius. Kiti teigia, kad tas, kuris pritaiko gerą muziką. Tačiau svarbiausias dalykas yra istorija. Pridėčiau, kad geras režisierius yra tas, kuris savo filmu žiūrovui dovanoja plačiausią spektrą emocijų. Tai reiškia, kad žiūrovas per pusantros valandos patiria daug ir įvairių jausmų.

– Kai kurie sako, kad Lietuvoje nėra kokybiško kino, nes čia trūksta gerų režisierių. Ką manote?

– Sutikčiau su tuo. Aš pats scenarijus pradėjau rašyti būdamas 16 metų. Dalyvaudavau pjesių konkursuose, vis pavykdavo ką nors laimėti. Rašydavau visiškas absurdo pjeses, buvau atradęs Daniilą Charmsą ir Juozą Erlicką.

D. Charmsas buvo mano etalonas, jo kūryba atvėrė akis ir parodė, kad galima taip kurti. Mokykloje mokėmės pagal programinę literatūrą ir tai nebuvo labai įdomu. Taigi pradėjau rašyti, man sekėsi kurti tikroviškus, natūralius dialogus. Istorija svarbu, bet visa ko pradžia – dialogas. Kartais, jei personažas įtikinamai kalba, galima atleisti ir istorijos nebuvimą.

– Dabar kine labai daug keiksmažodžių. Ar išties reikia į kiną kišti tokią gatvės kalbą?

– To galima ir išvengti, bet kartais, rašant scenarijų, „atsiduri“ tokioje situacijoje, kurioje joks gyvas žmogus nepatylės nenusikeikęs. Kartais keiksmažodžių būna per daug, bet jų reikia. Negalima to išmesti, nes ir keiksmažodžiai yra mūsų kalbos dalis. Manau, kad kinas taps dar laisvesnis ir atspindės lygiai taip pat laisvėjantį gyvenimą.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis muziką savo filmams?

– Pirmiausia, muzika neturi trukdyti tam, kas vyksta ekrane. Tai minimalus reikalavimas. Apskritai, muzika turi sustiprinti emocijas, parodyti žiūrovui, kuriuo keliu einama. Tačiau aš kartais mėgstu žaisti ir parinkti vaizdui tarsi nederančią muziką.

Muzikos parinkimas dažniausiai yra paskutinis etapas, kai filmas jau sumontuotas. Tiesiog žiūriu filmą ir galvoju, kur ir kokios reikia muzikos. Deja, dar neturiu kompozitoriaus, kuriančio muziką mano filmams, todėl ją perku.

– 7–8 dešimtmečio filmuose 90 proc. muzikos sukurta kompozitorių. Šiuolaikiniuose filmuose naudojamos kompiliacijos iš įvairių kūrinių. Kodėl viskas taip pasikeitė?

– Jau sukurtos muzikos naudojimas, mano manymu, yra pigesnis ir greitesnis būdas. Kai filmą stato Christopheris Nolanas ir muziką jam kuria Hansas Zimmeris, ten vyrauja visiškai kitokie mastai ir biudžetas. Lietuvoje kitaip, be to, kuriant komercinį kiną skiriamas tam tikras laikas. Jei imsi gaišti ilgiau, kyla grėsmė, kad filmas neatsipirks.

– Kiek esate lankstus ir priimate kitų idėjas?

– Visada priimu kitų idėjas, kurios gali pagerinti galutinį produktą. Tačiau ne visos idėjos jį gerina. Būna ir prastų idėjų, kurias žmonės labai bando įsiūlyti. Tuomet tenka atlaikyti ir pasakyti ne. Žmonės įsižeidžia, bet mano darbas – sukurti tokį filmą, kuriuo pats džiaugčiausi ir didžiuočiausi. Jei kažkurį komandos narį filmas liūdina ar nuvilia, galiu su tuo gyventi. Bet jei man pačiam nepatiks mano filmas, bus labai blogai. Tačiau į kūrimo procesą žvelgiu lanksčiai, idėjos laukiamos, savo juodraščius rodau ir siunčiu visiems.

– Ar norint būti režisieriumi Lietuvoje, reikia turėti ir režisieriaus diplomą?

– Ne, nes tai nėra medicina, kur nežinojimas kelia pavojų gyvybei. Mano nežinojimas gali kainuoti nebent nusivylimą ir kelis eurus už filmą. Aš pats ilgai atidėliojau ilgametražių filmų kūrimą, nes nesijaučiau pasiruošęs. Net „Gautas iškvietimas“ nėra pirmas tikras mano filmas. „Trys milijonai eurų“ yra toks filmas, kokio norėjau. Taigi diplomas nėra būtinas. Jei žmogus pakankamai motyvuotas, jis gali mokytis iš knygų, „Youtube“, iš kitų specialistų. Ir tikrai išmoks tai, ko jam reikia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...