Kiaušialąsčių donorės Kristinos paaukoti kiaušinėliai jau padėjo gimti keturiems vaikams, o embriologė Živilė Roche tam tikra prasme padeda sustabdyti laiką poroms, kurios nori atidėti šeimos planavimą, bet jaudinasi dėl vaisingumo. Dokumentikoje „Spalvos“ ji stebisi, kodėl Lietuvoje embrionus draudžiama sunaikinti, net jei jų nebežadama naudoti.
Žmonės žymiai dažniau susiduria su iššūkiais pastojant ar išnešiojant vaisių, nei girdime. Ypač Lietuvoje nėra priimtina kalbėti viešai apie savo reprodukcines problemas, apie persileidimą, nesėkmingas brangias pagalbinio apvaisinimo procedūras ar nevaisingumą.
Ši laida, pasak prodiuserės ir režisierės Elenos Reimerytės, skirta pradėti pokalbį apie sėkmingus ir nesėkmingus bandymus tapti tėvais ir kaip dabartiniame pasaulyje mokslas ir technologijos atveria visai kitas galimybes vaikams gimti. Laidoje kalba embriologė Živilė Roche ir neatlygintina kiaušialąsčių donorė Kristina, kurios paaukoti kiaušinėliai jau padėjo gimti keturiems vaikams.
Živilė užaugo Vilniuje ir visada žinojo, kad nori būti mokslininkė. Šiandien ji gyvena Londone ir dirba klinikine embriologe – šaldo gametas arba lėkštutėse maišo spermatozoidus su kiaušialąstėmis ir kuria embrionus, iš kurių vėliau išaugs žmonės. Šiuo metu mokslininkė yra motinystės atostogose, prieš pusę metų jai gimė antra dukrelė – Maja.
„Padedu žmonėms susilaukti vaikų. Pagalbos ateina prašyti įvairios poros: nuo tų, kurie tik pastebėjo, kad negali pastoti, iki tų, kurie visą gyvenimą bando susilaukti vaiko ir vis dar nesusilaukė; poros, kurios turi genetinių ligų ir norėtų turėti vaikų, kurie šių ligų nepaveldėtų, tokių kaip krūties vėžys ar Parkinsono liga, homoseksualios poros, translyčiai, onkologinėmis ligomis sergantys žmonės. Man didelė dovana, kad galiu visiems padėti“, – sako ji.
Jai visada buvo įdomi moters anatomija, ginekologija. Nuo vaikystės jai kliuvo, kad žmonės labai skirtingai vertina organus, kad mergaitėms nereikėtų žaisti krepšinio, nors jai jis taip patiko, vėliau – kad labai didelė stigma kalbėti apie persileidimą, kad tada, kai žmogui ypač reikia pagalbos, tai slepiama arba pastojus dvylika savaičių, kai dažniausiai moterį pykina labiausiai ir kai jai labiausiai reikia padėti, apie nėštumą įprasta neprasitarti.
Turiu du vaikus rankose ir tris širdyje. Turėjau persileidimų ir tik du vaikus galiu laikyti rankose, bet penkis kartus turėjau teigiamą testą ir vilčių turėti vaikų.
Živilė tam tikra prasme padeda sustabdyti laiką – toms poroms, kurios nori atidėti šeimos planavimą, bet jaudinasi dėl vaisingumo.
Pagalbinio apvaisinimo, angliškai trumpinamo IVF, procedūra yra labai sudėtinga. Pirmiausia moteris, kurios kiaušinėliai bus naudojami dirbtinio apvaisinimo procedūroje, turi pereiti hormoninį gydymą. Kiaušialąstės auga ir bręsta specialiuose maišeliuose, kurie vadinami folikulais. Atlikus narkozę specialia siurbiančia adata praduriama vaginos siena ir pasiekiama kiaušidė. Iš visų folikulų maišelių išsiurbiamas folikulinis skystis su kiaušinėliais ir perkeliamas į mėgintuvėlius.
Kiaušialąstės – labai jautrios ląstelės, todėl labai svarbu palaikyti tokias sąlygas, kurios primintų natūralias, esančias kūne. Dėl to ląstelės yra laikomos 37 laipsnių temperatūroje ir plaunamos ląstelių skystyje, primenančiame folikulinį skystį, kuriame jos augo ir brendo.
Živilė išpila mėgintuvėlių turinį ant laboratorinės lėkštutės ir surenka kiaušinėlius naudodama pipetę ir mikroskopą. Ji garsiai skaičiuoja kiaušinėlius, kad chirurgas ir kiti komandos nariai žinotų, jog procedūra eina pagal planą. Toliau yra du keliai: vienas – šaldyti kiaušinėlius azote ir megzti embrionus, kada tam bus laikas, kitas – sumaišyti kiaušinėlį su sperma ir kurti embrioną. Jeigu tuo metu aplinkoje yra spermos donoras ar planuojamo vaiko tėvas, jam pasiūloma nuvykti į kambariuką, kur jis sukuria šviežios spermos.
Tada sperma supilama į indelį. Vyrai sukuria milijonus spermatozoidų, bet ne visi jie kokybiški ir judrūs, todėl juos embriologai paruošia centrifuguodami ir plaudami. Šitaip atrenkami geriausios kokybės spermatozoidai, jie paruošiami būsimai apvaisinimo procedūrai. Toks spermos apdorojimas imituoja tai, kas vyksta natūralaus apvaisinimo metu. Tada ateina metas apvaisinimui, tačiau jei spermatozoidų judrumas ar skaičius neatitinka normos ribų ar yra kitų priežasčių manyti, jog reikalinga embriologo pagalba spermai pasiekti kiaušialąstę, atliekama spermos injekcija į kiaušinėlį.
Embriologė išrenka geriausiai judantį spermatozoidą ir su mikroadata įleidžia jį į kiaušinėlio vidų. Embriologai apvaisinimo etapą atlieka darbo pabaigoje, tada išeina namo miegoti ir grįžę kitą rytą vos išgėrę kavos lekia pažiūrėti, ar apvaisinimas pavyko. Jeigu pavyko, susiformuoja zigota, tai pirmasis embrionų vystymosi etapas. Apvaisinta kiaušialąstė dalijasi į dvi, keturias, aštuonias ląsteles, kurios penktą dieną suformuoja embrioną. Jis atrodo kaip kamuoliukas, pilnas ląstelių.
Tada vėl yra du keliai: vienas – užšaldyti lėkštutėje užsimezgusius embrionus ir kažkada vėliau juos įsodinti, antras – įsodinti embrioną moteriai, kuri išnešios vaiką. Dažniausiai tai pati mama, kartais – ir biologinė mama, kiaušialąstės savininkė, bet gali būti ir surogatinė motina. Taip dažnai būna gėjų tėčių atveju arba kai moteris pati fiziologiškai negali išnešioti savo vaiko, pavyzdžiui, neturi gimdos.
Paklausta, ar tiesa, kad moteris turi skubėti spręsti savo vaisingumo klausimą, Živilė primena, ką sako mokslas: kuo jaunesnė moteris, tuo geriau. Jeigu būdama 24-erių užsišaldysi kiaušinėlių, bus geriausi šansai, tačiau juk tikrai ne kiekviena moteris būdama tokio amžiaus nori apie tai galvoti. „Būnant 36-erių tavo kiaušinėlių kokybė gali būti daug prastesnė, negu ji buvo, kai tau buvo 24-eri“, – sako ji.
Lietuvoje embrionus draudžiama sunaikinti, net jei jų nebežadama naudoti
Kita laidos pašnekovė prieš kelerius metus nusprendė tapti kiaušialąsčių donore. Šiandien iš jos paaukotų kiaušinėlių jau gimė keturi vaikai. Du iš jų – dvynukai. Kristina jau kalbėjo pirmoje „Spalvų“ sezono laidoje apie abortą, kurio nesigaili ir kurį pasidarė būdama 19-os. Po 10 metų ji pagalvojo, kad jos kiaušialąstės galėtų kitus vaikų norinčius žmones padaryti laimingus.
„Artėjant 30-am gimtadieniui mane ėmė griaužti sąžinė, kad esu vaisinga, visiškai sveika moteris, bet nutariau neturėti iki to amžiaus vaikų. Aplinkui atsirado vis daugiau draugių ir šiaip teko sutikti klienčių, kurios labai stengėsi susilaukti vaikų ir joms tai buvo labai sudėtinga. Buvo pats natūraliausias dalykas tiesiog nueiti ir paaukoti tų kiaušinėlių“, – pasakoja ji.
Kristinai dirbtinio apvaisinimo klinika praneša, kada šeimoms iš jos kiaušinėlių gimsta vaikai, kokia jų lytis. Nors už sugaištą laiką aukojant kiaušinėlius Anglijoje galima gauti kelių šimtų svarų kompensaciją, laidos herojė jos atsisakė. „Man atrodė, kad tada išeitų, jog man už tai sumokėta. Man norėjosi, kad tai būtų poelgis iš geros valios, nenorėjau tokiu būdu gauti pinigų“, – mintimis dalijasi ji.
Taip pat klinika teikia paslaugą, kad atžalos, gimusios iš donorų kiaušinėlių, sulaukusios pilnametystės esant jų poreikiui gali su donorais susisiekti, susipažinti. „Jau dabar esu tam pasiruošusi, norėčiau tiems žmonėms suteikti daug informacijos apie jų kilmę, sudėjau tokią istoriją. Po tos procedūros buvo apėmęs romantinis entuziazmas, esu paruošusi prezentaciją žmonėms pristatyti, jeigu jiems bus įdomu“, – pasakoja Kristina.
Niekam nėra smagu išmesti embrioną ir niekam nėra smagu paprašyti jį išmesti, bet tai tiesiog yra noras, tokios galimybės tuo metu, mes tai turime padaryti.
Pati Živilė tapo mama 29-erių ir tam ją motyvavo ne tariamas instinktas, o pažintis su paciente.
„Mano Sofija gimė dėl to, kad susitikau onkologine liga sergančią moterį, kuri turėjo vyrą, kuris norėjo vaikų, ir kuriai buvo 30 metų. Ji taip verkė gulėdama ant stalo. Mano Chrisas norėjo vaikų, o aš vis galvojau, kada bus tas tinkamas metas. Tada supratau, kad ant to stalo bet kada gali atsidurti pats“, – teigia embriologė.
Tačiau nuo tada prasidėjusi motinystės kelionė ne visada buvo sėkminga. „Turiu du vaikus rankose ir tris širdyje. Turėjau persileidimų ir tik du vaikus galiu laikyti rankose, bet penkis kartus turėjau teigiamą testą ir vilčių turėti vaikų. Sakyčiau, kad visada buvau labai empatiškas žmogus, bet dabar man visus taip norisi apginti. Aš iš tiesų turiu mokytis, kad aš ne draugė, o embriologė, klinikinė mokslininkė. Kai kalbu su pora, turiu ribas, bet norėčiau kiekvieną moterį, įeinančią pro mano duris, apkabinti, nes tai taip sunku. Pasaulis dar nebūtinai yra pasiruošęs moterų problemoms, jos jau dabar kenčia, kad eina šiuo keliu, o dar turi įrodinėti savo teises“, – mano ji.
Živilė aiškina, ką turi omenyje sakydama, kad „pasaulis dar nebūtinai pasiruošęs moterų problemoms“: „Anglijoje, jeigu prarandi vaiką iki 24 savaitės, nėra jokių gedėjimo atostogų. Man atrodo, jau čia yra didelė problema. <...> Moterys labai dažnai jaučia, kad gali būti atleistos bet kurią minutę, kai pasisako, kad yra nėščios.“
Lietuvoje jau keletą metų lytinių ląstelių donorystė yra legali, o embrionų klausimu priimti itin įdomūs įstatymai. Embrionus draudžiama sunaikinti, taip pat leidžiama embrionų donorystė, tokiu būdu embrionai tampa „amžinesni“ net už juos sukūrusius donorus ar mokslininkus. Abi praktikos yra kiek neįprastos pasaulio kontekste. Didžiojoje Britanijoje amžinai laikyti embrionus yra draudžiama.
„Yra teisė ir etika. Kol tu juos abu išpildai, tol gali laikyti užšaldytus embrionus. Bet laikas yra ribojamas – daugiausia 10 metų, o paskui, jeigu žmogus nori laikyti ilgiau, gydytojas turi peržiūrėti visą istoriją, dėl ko tie embrionai turi būti laikomi“, – aiškina mokslininkė.
Religija arba religinės bendruomenės Didžiojoje Britanijoje nėra tokie svarbūs dalykai kalbant apie reprodukcinius klausimus, tačiau specifinių poreikių dėl savo tikėjimo turintys asmenys yra gerbiami ir tuos poreikius stengiamasi išpildyti.
„Ortodoksai turi labai stiprias taisykles, mes juos visada gerbiame ir bandome padėti, kiek įmanoma. Pavyzdžiui, pas mus stipri žydų bendruomenė, jie ateina pas mus gydytis. Turbūt žinote, kad jie per šabą negali naudotis jokiais elektroniniais prietaisais. Yra protokolas, pagal kurį turi dirbti, kiek laiko tos kiaušidės stimuliuojamos, kiek laiko gali laikyti embrioną. Atsimenu, kaip visa komanda susėdusi kūrė planą, kaip padaryti, kad išvengtume to šeštadienio, nes moteriai būtų reikėję eiti iš vieno Londono galo iki kito pėsčiomis, ji negalėjo keliauti traukiniu. Ir sukūrėme, ir padarėme“, – pasakoja Živilė.
Embrionas sukurtas dviejų žmonių, tad jeigu, pavyzdžiui, vienas miršta, pora išsiskiria, toliau procedūros vykti negali, pažymi ji. Dėl to jai įdomu, kas Lietuvoje daroma su embrionais, jeigu pora miršta arba išsiskiria. „Nežinau nei vienos kitos valstybės Europoje, kuri taip darytų“, – priduria embriologė.
Tačiau Živilė pabrėžia, kad nėra malonu išmesti embrionus: „Niekada nėra lengva tai daryti, bet tai paciento noras, ne mano noras. Aš tiesiog turiu įvykdyti tai, ką pacientas norėjo.“
Jei nusprendžiama, kad panaudoti embriono nebenorima, šiaudelis, kuriame jis laikomas, ištraukiamas iš šaldytuvo į kambario temperatūrą. Embrionas degeneruoja ir potencialo gyvybei nebėra. Daug religijų teigtų, kad tai momentas, kai prasideda gyvybė. Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad etikos komisijose dirbantys profesionalai prioritetą teikia mokslui ir teisei, o asmeninius jausmus ir religiją priimdami šiuos klausimus „išbraukia“.
„Pažiūrima į didelį paveikslą, ne į vieną detalę. Niekam nėra smagu išmesti embrioną ir niekam nėra smagu paprašyti jį išmesti, bet tai tiesiog yra noras, tokios galimybės tuo metu, mes tai turime padaryti. Aš jaučiuosi drąsiau, nes žinau, kad mano etikos kodeksas sako, jog taip yra etiška. Nėra taip, kad tiesiog išmeti negalvodamas, tu gerbi tą embrioną, kuris yra šiaudelyje.
Dabar visi kalba apie psichinę sveikatą ir sako, kad nėra nieko gėdingo turėti kokį nors nerimo sindromą. Bet kalba – dar darbų dėl to nedaro, dar sunku. Man atrodo, dėl nevaisingumo Lietuvai dar yra kur padirbėti, bet einame link geresnės pusės“, – mintimis dalijasi Živilė.
Plačiau – kovo 30 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
