captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Nausėda: yra galimybė, kad kiti metai bus labai neblogi

Lietuvos bankas prognozuoja, kad šalies ekonomikos augimas kitąmet nebus toks spartus kaip šiemet. Ekonomistų teigimu, kitąmet mažiau kils atlyginimai, sulėtės vidaus vartojimo augimas. Apie laukiančius ekonominius pokyčius laidoje „Dėmesio centre pokalbis su SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda, banko „Luminor“ vyriausiąja analitike Indre Genyte-Pikčiene ir „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu.
G. Nausėda, BNS nuotr.
G. Nausėda, BNS nuotr.

– Eksporto rodikliai šiemet ypatingai šovė į priekį ir tapo pagrindine šalies ekonomikos varomąja jėga. Vis dėlto, kitąmet prognozuojama jau ne tokia intensyvi prekybos plėtra, atitinkamai mažės ir eksportas. Kas daugiausia lemia tokius pokyčius, pone Mačiuli?

– Šiemet buvo toks suspaustos spyruoklės efektas, kai po dviejų metų eksporto beveik stagnacijos, užsidarius Rusijos rinkai, NVS rinkai neaugant, matėme sparčiai atsigaunančią euro zoną. Kai kurie gamintojai persiorientavo į naujas rinkas, matome sėkmingai sūrius eksportuojamus į Italiją, JAV ir pan. Tai tų atsigaunančių rinkų dėka matėme ir sparčiai augantį eksportą. Realus augimas maždaug 10 proc., nominalus – dar spartesnis. Tačiau to potencialo toliau auginti eksportą lieka vis mažiau. Darbo sąnaudos sparčiai auga, produktyvumo augimas dvigubai lėtesnis, darbuotojų trūksta daugelyje sektorių, investicijos išlieka labai žemos ir tas įspūdingas ekonomikos atsigavimas vis dar yra be investicijų didžiąja dalimi. Investicijų ir BVP santykis lieka labai žemas. Tai visi tie veiksniai reiškia, kad eksporto augimas kitąmet bus gerokai kuklesnis.

N. Mačiulis, BNS nuotr.

Suprantu, kad čia tam tikra augimo iliuzija? Tą galima vertinti kaip tvarų augimą ar labiau kaip atsitiktinumą?

– I. Genytė-Pikčienė: Nesutikčiau dėl žemo lygio investicijų. Investicijos santykyje su BVP, jei kalbėtume apie investicijas į mašinas ir įrengimus, tai jos šiuo metu yra pasiekusios ES vidurkį. Eilę metų Lietuva kiūtojo šitos rikiuotės gale, bet šiuo metu mes tikrai pasiyrėme į priekį. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą dar reikėtų kopti į viršų ir rikiuotis tarp tokių ES pirmūnių, kaip Estija ir kitos. Šiemet Lietuva augo subalansuotai, tiek išorės, tiek vidaus lokomotyvų vedina. Tai buvo atsitiktinumas, nes, kaip jau minėta, atsigavo eksportas, tuo tarpu vis dar sparčiai tebeaugo vidaus vartojimas, kuris buvo kertinis mūsų lokomotyvas pastaraisiais metais, kai eksportuotojai persiorientavo, rado naujas nišas. Visgi Lietuvos vidaus rinka yra sekli ir augimas iš vidaus yra ribotas. Patys žinome demografines tendencijas, tai paveiks vartojimo perspektyvas.

– Pone Nausėda, ar šis augimas pagrįstas kažkokiais pokyčiais, kurie lemtų ilgalaikį, tvarų augimą?

Ši prognozė yra šiek tiek konservatyvoka lyginant su SEB banko prognoze, bet ženklaus išsiskyrimo nėra. Visumoje tai yra pagrįsta pakankamai konservatyvia eksporto augimo prognoze. Aplinkinėse rinkose situacija yra tikrai daugiau nei gera, ypač euro zonoje, toje pačioje Rusijoje. Praktiškai visos rinkos yra augančios ir jei kažkokie kataklizmai Šiaurės Korėjoje ar kokiame kitame pasaulio taške nekils, tai yra galimybė, kad kiti metai bus labai neblogi ir BVP – ne ką prastesnis nei šiemet. Tačiau, matyt, tiek Lietuvos bankui, tiek finansų ministerijai yra būdinga šiek tiek atsargiau prognozuoti plėtrą, beje, tą daro ir EK ir TVF, kurie po to tas prognozes kelia. Viskas yra gerai, tikiuosi ir kitais metais, gal šiek tiek sakau abejodamas dėl vidaus rinkos plėtros lyginant su šiais metais, bus tam tikras subalansuotas augimas, kuriam papildomos paspirties įneš dar ir atsigaunantis investicijų procesas. Jau buvo minėta dėl investicijų į mašinas ir įrengimus, į aktyviąją kapitalo dalį. Tai ne tik, kad artėjame prie ES, bet mes pagaliau pagal investicijas į aktyviąją kapitalo dalį pasieksime rekordinį 2007 m. lygį, ir tai yra neblogai. Tai nėra stebuklas, tai reiškia, kad Lietuva pagaliau visiškai apsivalė nuo krizės ir dabar gali judėti toliau.

– Ekonomikos augimas lėtės vien dėl eksporto augimo lėtėjimo ar čia kitos priežastys?

N. Mačiulis: Dėl visų veiksnių. Iš esmės šie metai yra išskirtiniai.

Pagaliau visi atsigavo po krizės, daugiau nei reikėjo didino algas ir t. t.?

N. Mačiulis: Algos didėjo dėl daugelio priežasčių – ir minimalus didėjo ir skaidrėjo darbo užmokesčio fondas ir t. t. Tačiau sunku būtų tikėtis lygiai tokių pat gerų metų. Aš taip pat skeptiškai vertinu ir eksporto perspektyvas, nes gamybiniai pajėgumai yra istorinėse aukštumose ir daugelis įmonių, nes ir esant paklausai greičiausiai tiesiog didintų kainas, o ne gamybos apimtis. Investicijos vėluoja, nes ES vidurkis nėra pasitenkinimo lygis. Tokio ekonominio išsivystymo, tiek, kiek turime sukaupto kapitalo, tai turėtume investuoti gerokai daugiau, kokiais 5 proc. punktais BVP, kad artėtume prie Vokietijos, prie Švedijos, pagal produktyvumą, pragyvenimo lygį. Čia yra stagnacija. Mes kasmet sakome, jau pagaliau ateis ES lėšos, bus pliūpsnis investicijų, bet šiemet per 10 pirmųjų mėnesių įsisavinta pusė tų investicijų, kurios buvo suplanuotos. Dabar jau akivaizdu, kad dalį tų lėšų, dėl kurių čia džiaugėmės, reikės grąžinti. Tai kai tuos veiksnius sudedame į vietą, dar įvertinus tai, kad 30 tūkst. gyventojų prarandame per metus, vidaus potencialas slopstantis, tai 3 proc. BVP bus labai geras rezultatas. Jei žiūrėtume dar toliau, ateinančius penkerius metus, tai pasiekti 3 proc. bus sudėtinga.

– Žiūrint į tas atlyginimo augimo prognozes ir tuos 30 tūkst. praradimus, tai vėl bus kitos rekordinės emigracijos metai?

I. Genytė-Pikčienė: Prognozuojami 5 proc. nėra žemas darbo užmokesčio augimas. Problema ne augimas, o tie regionai ir tos sritys, kur darbo užmokestis neauga.

I. Genytė-Pikčienė, Š. Mažeikos (DELFI) nuotr.

G. Nausėda: Nepamirškime darbo našumo. Jis smarkiai atsilieka. Kaip esant tokiam darbo našumui didinti atlyginimus 10–20 proc. būtų neįmanoma. Matome, kad šiuo metu bent jau pagal nominalų atlyginimą Lietuva nėra pirmoje vienoje ES ir, beje, sparčiau auga tos valstybės, kurios rikiuojasi už mūsų – Rumunija, Bulgarija. Mes esame tik 5 vietoje pagal valandinių darbo sąnaudų augimo indeksą. Bet viską lemia ne tiek nominalus atlyginimo pokytis, kiek jo santykis su darbo našumu. Tai nežinau, kaip mes čia tas investicijas vykdysime ir kiek jos bus technologiškai inovatyvios.  Investicijos gali būti visokiausios – paprasčiausiai didinančios gamybos apimtį, ekstensyvios investicijos, gali būti tokios, kurios yra intensyvios, keliančios darbo efektyvumą, našumą.

Tačiau našumo augimas yra lėtesnis, nei bet koks kitas augimas Lietuvoje. Čia kažkoks kultūrinis klausimas, kaip liaudyje sakoma – „mušti dinderį“ – vis dar madinga?

G. Nausėda: Nesutikčiau. Kai pereiname nuo mikro į makro lygį, tai ten ir dingsta tie įspūdingi procentai, nes yra ir „dinderio mušimas“ ir ekstensyvi plėtra. Tačiau jei pažiūrėtume į konkrečias įmones, pavyzdžiui, ta pati „Freda“, tai ten atlyginimo augimas po 30 proc. per metus, bet ir našumas auga po 20–25 proc. Žinoma, negali kasmet į naują paradigmą įžengti, padaryti po naują technologiją ir dar pakelti našumą 25 proc. Tačiau makro lygiu, tie gražūs pavyzdžiai ištirpsta ir lieka pakankamai kuklus procentas.

N. Mačiulis: Vienas pagrindinių augimo veiksnių buvo paslaugų eksportas, kuris augo daugiau nei penktadaliu. Čia vėlgi gali džiaugtis Vilnius, Kaunas, bet mažesniems miestas iš to jokios naudos. Tai, kad paslaugų centrai kuriasi Vilniuje, kad eksportuojame aukštos pridėtinės vertės paslaugas, bet tai didmiesčių sėkmės pavyzdys. Čia produktyvumas aukštas, yra galimybių didinti atlyginimus, programuotojų derybinė galia milžiniška, jų nedomina 5 proc. atlyginių augimas. Tačiau vėlgi, turime tokius siaurus segmentus, kur gyventojai gali pasidžiaugti, bet didelė dalis regioninės atskirties išlieka ir, turbūt, tik ji ir maitins tą emigraciją. Nemanau, kad bus tokie mąstai, kaip šiemet, šiemet irgi buvo tam tikrų išimčių, dalis matyt registravosi ir dėl „Brexito“ ir t. t. Galiausiai kiekviena karta turi savo emigracijos potencialą. Manau, kad esame jau jį beveik išnaudoję,  didžiulė dalis išvyko – 600 tūkst. gyventojų, ir manau, kad tie, kurie norėjo, rado tas galimybes. Šiemet rekordiniai metai ir reemigracijos – daugiau nei 15 tūkst. lietuvių sugrįžo. Šių tendencijų per daug nedramatizuočiau, tai nekeičia padėties.

– Infliacija, šiemet 3,7 proc., kitąmet prognozuojama 2,6 proc. Nepaisant to, kad ji mažės, tai vis tiek aukštas procentas. Dauguma to ekonomikos augimo nepajus dėl augančių kainų, aukštos infliacijos?

I. Genytė-Pikčienė: Atlyginimai augs sparčiau, bet taip, tai yra tiesa, nes darbo užmokesčio augimas paliečia tik tam tikrus gyventojus, o infliacija visus. Tie, kurių specialybės nekonkurencingos, kurie gyvena regionuose ir turi daug mažesnę derybinę galią, tai kiti metai nežada jiems būti šviesesni nei šie.

G. Nausėda: Taip pat stiprėja infliaciniai lūkesčiai, tą reikia turėti galvoje. Susidaro toks infliacinis fonas, kurį valdžios sprendimai gali menkai veikti. Tiesiog yra lūkesčiai, yra paklausa, yra tam tikrų sąnaudų kilimas. Viską sudėjus į krūvą turime tam tikrą infliaciją, kuri nebus labai didelė. Viskas brangsta ir visi prie to pripranta. Žiūri per petį ir bandai prognozuoti ateitį. Žmogus tais adaptyviaisiais lūkesčiais ir gyvena. Tikisi, kad taip, kaip buvo pernai, taip bus ir šiemet.<...> Mes tikrai nesitikime, kad bus krizė, bet negalime prognozuoti karų. Tai ne mūsų darbas. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Ekonomika

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...