Dešimt balų

Lietuvos nacionalinė švietimo sistema pasiekė kritinę (ne)pasitikėjimo ribą. Mokinių, besimokančių pagal tarptautines programas, skaičius per 5 metus išaugo daugiau nei 4 kartus – nuo 340 iki daugiau nei 1400.

Kiekvienos naujos valdančiosios daugumos švietimo reformų „jam session“ – kai naujinama vos paleista atnaujinta bendrojo ugdymo programa, o ir kas kelerius metus kaitaliojama valstybinių brandos egzaminų tvarka, negebama parengti egzaminų užduočių be klaidų, pačios užduotys savo sudėtingumu yra nepalyginamos tarp skirtingų laidų abiturientų, veja mokyklas į tarptautinių programų „egzilį“.

Kasmet vis daugiau nebe tik privačių, o ir savivaldybių mokyklų pereina ir teikia paraiškas mokyti, pagal tarptautines Cambridge'o arba Tarptautinio bakalaureato (IB) programas. Jos siūlo tai, ko nepajėgia užtikrinti valstybinė programa – nuspėjamumą mažiausiai penkeriems metams į priekį. Be to, tarptautinių egzaminų užduotys yra parengiamos ir išbandomos likus apie dvejiems metams iki egzaminų, tad jose nėra klaidų, o vertinimas vyksta centralizuotai. Tad vis daugiau šeimų renkasi investuoti į aiškumą ir nuspėjamumą.

Kokie mokytojų (mokančių ir pagal nacionalinę, ir pagal tarptautinę programas) požiūriu yra tarptautinių programų pliusai? Ir ar tikrai nėra jokių minusų? O ir ar Lietuva tikrai yra tokia šalis, kuri negeba sukurti aiškios, stabilios mokyklinės programos bei egzaminų užduočių, kad nekiltų stresas nei mokiniams, nei mokytojams?

LRT radijo švietimo laidoje diskutuoja nacionalines ir tarptautines bendrojo ugdymo programas vykdančių mokyklų mokytojai: Asta Navickaitė, Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorės pavaduotoja, biologijos mokytoja, Lina Labžentienė, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, anglų kalbos mokytoja, ir Mindaugas Grigaitis, Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas.

Ved. Jonė Kučinskaitė.