Dešimt balų

Artėjančios Kalėdos, kai šeimos susės prie bendro vakarienės stalo, daliai jaunuolių taps ne artumo ir susitaikymo laiku, o laiku, kai įsikniaubi į pagalvę ir tik jai vienai išsakai savo širdies gėlą. Kasmet daugėja jaunuolių, kurie vos sulaukę 18-os netenka namų. Ne todėl, kad būtų baigę mokslus. Ne. Dažnas jų yra dar tik vienuoliktokas ar dvyliktokas.

Iki valstybinių brandos egzaminų telikę vos keli mėnesiai, bet jiems tenka egzaminams ruoštis gatvėje. Kasvakar jie turi galvoti, kur gauti šilto maisto, lovą ir kaip išgyventi iki ryto. Neretai dažnas jų į pamokas ateina tiesiai iš laiptinių, laikino prieglobsčio, pavyzdžiui, nakvynės namų, kuriuose naktis leidžia suaugę benamiai ar kitų svetimų namų – bendraklasių, „Carito“, vienuolynų.

Gimnazijų vadovai šią situaciją vadina tėvų ir vaikų santykių krize, kuri vis dažniau baigiasi kraštutiniu sprendimu – vaikas išmetamas iš namų. Tėvai tai aiškina pervargimu, negebėjimu susikalbėti, „nevaldomu paauglio elgesiu“.

Tiesa, Civilinis kodeksas aiškiai numato tėvų pareigą išlaikyti vaikus, kurie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą. Tačiau realybėje ši pareiga dažnai lieka tik teisiniu sakiniu. Jaunuoliai vengia bylinėtis su savo tėvais, net jei jiems advokatai siūlo nemokamas teisines paslaugas; mat jaunuoliai bijo galutinai nutraukti ryšius, jaučiasi kalti, pasimetę, neturintys jėgų kovoti.

Taigi, reali pagalba gula ant mokyklų administracijų pečių. Gimnazijų direktoriai ir pavaduotojai skambina, ieško, kur apgyvendinti jaunuolius. Didžiuosiuose miestuose dar pavyksta rasti laikiną stogą virš galvos. Provincijoje dažnai nėra jokio sprendimo.

Prieš šv. Kalėdas, kai kalbame apie šeimos vertybes, ši tyli problema tampa ypač aštri.

LRT radijo švietimo laidoje dalyvauja Vilniaus Žemynos gimnazijos direktorė Aldona Šventickienė ir Vilniaus „Carito“ Alternatyvaus mokymosi centro jaunimui vadovas Donatas Nagumanovas.

Ved. Jonė Kučinskaitė.