Organizacijose vis dažniau diskutuojama, ar dirbtinis intelektas neatims iš jaunų žmonių vieno svarbiausių pirmųjų žingsnių į profesinį pasaulį – praktikos. Juk dalį užduočių, nuo kurių anksčiau prasidėdavo jauno specialisto kelias, šiandien gali atlikti technologijos.
Tačiau Lietuvos organizacijų patirtis rodo kitokią tendenciją. Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) apklausoje, kurioje dalyvavo 112 Lietuvos organizacijų personalo valdymo atstovų, 55 proc. teigė, kad jų poreikis praktikantams per pastaruosius 2–3 metus nesikeitė, o 27 proc. nurodė, kad jis išaugo. Praktikantų poreikio sumažėjimą pastebi 13 proc., dar 5 proc. organizacijų praktikantų apskritai nebepriima.
Tai leidžia daryti gana aiškią išvadą: DI nebūtinai mažina jaunų žmonių vietą organizacijose. Jis pirmiausia verčia iš naujo apibrėžti, kokią vertę jaunas žmogus jose gali sukurti.
Praktikantas nebėra tik papildomos rankos
Įdomiausia tai, kad organizacijose, kuriose praktikantų poreikis auga, dažniausiai minima priežastis nėra darbuotojų trūkumas ar išaugęs užduočių skaičius. 51 proc. tokių organizacijų atstovų teigia, kad pasikeitė jų požiūris į praktiką ir jie geriau mato jos vertę.
Tai reikšminga žinutė. Praktika vis labiau suvokiama ne kaip būdas perduoti jaunam žmogui paprastas, darbuotojams per daug laiko užimančias užduotis, o kaip investicija į būsimą specialistą.
DI šiame procese gali net sustiprinti praktikanto vaidmenį. Jei technologija gali greitai atlikti dalį mechaninių ar pasikartojančių užduočių, jauno žmogaus vertė vis labiau atsiranda kitur – gebėjime klausti, suprasti kontekstą, mokytis, bendradarbiauti, vertinti informaciją ir prisiimti atsakomybę už rezultatą.
Būtent tokie gebėjimai tampa svarbesni ir keičiantis darbo rinkai. Pasaulio ekonomikos forumas tarp ateities darbo rinkai svarbių gebėjimų išskiria analitinį mąstymą, kūrybiškumą, atsparumą, lankstumą ir technologinį raštingumą.
Didžiausia kliūtis – ne DI
Apklausos duomenys rodo ir kitą svarbią žinutę. Tarp organizacijų, kuriose praktikantų poreikis sumažėjo arba jų apskritai nebepriimama, dažniausia priežastis yra ne automatizacija. 57 proc. jų nurodo, kad trūksta darbuotojų, galinčių skirti laiko praktikantų priežiūrai. Dar 38 proc. teigia, kad organizacijoje trūksta praktikantams prasmingų užduočių.
Tai rodo paradoksą: organizacijos gali norėti jaunų žmonių, tačiau ne visada turi tinkamas sąlygas juos ugdyti. Todėl diskusijoje apie DI neturėtume apsiriboti klausimu, ar technologijos paliks vietos praktikantams. Ne mažiau svarbu klausti, ar pačios organizacijos pasirengusios praktiką paversti prasminga mokymosi patirtimi.
Tiesa, čia atsakomybė tenka ne tik organizacijoms. 39 proc. apklaustųjų teigia, kad praktiką labiausiai pagerintų didesnis aukštųjų mokyklų įsitraukimas. 31 proc. pasigenda aiškiau apibrėžtų praktikos tikslų ir užduočių, o 24 proc. – geresnio studentų pasirengimo.
Tai reiškia, kad geros praktikos modelis turi prasidėti gerokai anksčiau nei pirmoji studento diena organizacijoje. Universitetas ar kita aukštoji mokykla turi padėti pasiruošti, organizacija – suteikti realų kontekstą ir mentorystę, o pats studentas turi ateiti pasirengęs mokytis, klausti ir prisiimti atsakomybę.
Todėl klausimą „ar DI pakeis praktikantus?“ siūlyčiau keisti į kitą: ar mes pasirengę pakeisti pačią praktiką?
Jeigu praktikanto vaidmuo apsiriboja pasikartojančių užduočių atlikimu, DI iš tiesų gali dalį jo darbo perimti. Tačiau jeigu praktika tampa vieta mokytis spręsti problemas, dirbti su technologijomis, suprasti verslo ar organizacijos kontekstą, bendradarbiauti ir kurti sprendimus, jos vertė tik didėja.
Galiausiai, organizacijoms reikia ne žmogaus, kuris šiandien moka atlikti konkrečią užduotį. Joms reikia žmonių, kurie rytoj gebės mokytis naujų dalykų. Ir būtent todėl, paradoksalu, DI amžiuje praktikos gali tapti ne mažiau, o labiau reikalingos.
