Gyvenimas yra dinamiškas. Atšaukimo kultūra (angl. cancel culture) – reiškinys, kai dėl tam tikrų veiksmų ar pasisakymų viešas asmuo ar organizacija sulaukia neigiamos visuomenės reakcijos – tampa vis stipresnė. Nuo šio reiškinio neapsaugotas ir verslas.
Vieną dieną kita sutarties šalis – patikimas verslo partneris. Kitą dieną įvyksta kas nors netikėto: partnerio įmonės savininkas ar vadovas įsivelia į skandalą; socialiniuose tinkluose paskelbia prieštaringus pasisakymus; paaiškėja ryšiai su nedraugiškomis valstybėmis ar subjektais; jis patenka į korupcijos tyrimą; pavardė atsiranda netinkamuose sąrašuose ar pan. Šiandien tai gali būti Epsteino sąrašas, rytoj – kitas įvykis. Dėl to kyla stipri neigiama visuomenės reakcija į jūsų verslo partnerį ir kartu į visus, kurie su juo asocijuojami.
Natūrali reakcija tokioje situacijoje yra atsiriboti. Tai gali lemti etiniai bei moraliniai sumetimai ar pragmatiškas siekis apsaugoti savo reputaciją ir išvengti tapatinimo su minėtu partneriu bei būti linksniuojamam kartu su juo socialinėje erdvėje.
Tačiau tokiu atveju kyla klausimas – ką daryti su jau sudaryta sutartimi? Ar ją galima nutraukti motyvuojant grėsme reputacijai, paaiškėjusiomis nemaloniomis / nepatogiomis aplinkybėmis apie partnerį? Ar tokios aplinkybės gali būti teisėtas pagrindas nutraukti sutartinius santykius?
Pirmiausia reikėtų peržiūrėti ir teisiškai įvertinti pačią sutartį – joje numatytus nutraukimo pagrindus, taikomą nutraukimo tvarką bei sutarčiai taikomą teisę.
Sutartyje dažnai būna nurodyta nutraukimo tvarka dėl sutarties pažeidimo. Labiau apgalvotose sutartyse numatoma ir vadinama nutraukimo „dėl patogumo“ galimybė, kai šalis gali nutraukti sutartį nenurodydama konkretaus pagrindo, tačiau įspėjusi prieš nustatytą terminą. Vis dėlto daugeliu atvejų sutartyse būna nurodyta tik galimybė nutraukti sutartį dėl esminio pažeidimo. Tokiu atveju reikėtų atidžiai vertinti, kaip esminis sutarties pažeidimas yra apibrėžtas sutartyje ir ar minėtos aplinkybės gali reikšti esminį sutarties pažeidimą. Tam svarbu tinkama ir teisinga teisinė analizė.
Daugumai gali kilti klausimas, ar aptartos aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip nenugalima jėga (force majeure). Pagal LR civilinio kodekso (CK) 6.212 straipsnį, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma: tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad minėta situacija, kai siekiama nutraukti sutartį dėl sutarties partnerio staiga pasikeitusios reputacijos, yra dažnai tokia, kad partneris iš esmės gali vykdyti sutartį. Tai reiškia, kad dėl susidariusių aplinkybių sutartis objektyviai gali būti įvykdyta. Todėl nenugalimos jėgos institutas tokiose situacijose paprastai netaikytinas, o šias aplinkybes įrodyti kaip nenugalimą jėgą būtų sudėtinga.
Tarkime, partnerio įmonė teikia reklamos paslaugas. Partnerio įmonės vadovas ar savininkas dėl skandalo susilaukė neigiamos visuomenės reakcijos, ženkliai nukentėjo jo reputacija. Tačiau sutarties prasme partnerio įmonė yra visiškai pajėgi įvykdyti sutartį ir suteikti paslaugas. Objektyviai sutarties vykdymui kliūčių nėra. Vis dėlto kitos sutarties šalies požiūriu kyla rizika, kad tolesnis bendradarbiavimas gali neigiamai paveikti jos reputaciją. Tačiau sutarties prasme būtent kita šalis nenori tęsti bendradarbiavimo su partneriu ir naudotis jo paslaugomis.
Teisine prasme minėtą situaciją teisingiau būtų vertinti CK 6.204 straipsnio kontekste, kaip sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms, kai įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai. Pavyzdžiui, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas.
Kai sutarties įvykdymas tampa sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Tačiau problema, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo. Akivaizdu, kad ši procedūra ne visuomet atitinka poreikį greitai nutraukti santykius reputacinės krizės atveju.
Ką daryti, jeigu sutartis nenumato jokio sutarties nutraukimo pagrindo? Pagal Lietuvos Respublikos teisę, sutarties nutraukimas, kai joje nėra numatyta tokia galimybė, yra reglamentuojamas CK 6.217 straipsnio nuostatų. Pagal minėtą CK 6.217 str., šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas.
Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo; ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
Tam tikrais atvejais reputacinės aplinkybės gali lemti esminį sutarties pažeidimą. Pavyzdžiui, jei partneris, užsiėmęs reputacijos krizės valdymu, nebevykdo sutarties, netenka kitų partnerių, nebeturi resursų įvykdyti sutarties ar kyla jo nemokumo rizika. Tačiau, kaip minėta, esminio pažeidimo buvimą reikėtų gerai įvertinti atlikus teisinę analizę. Tikėtina, kad daugeliu atvejų dėl kilusios reputacinės situacijos partneris iš esmės galės toliau vykdyti sutartį, todėl esminio pažeidimo nustatyti gali ir nepavykti.
Kaip matyti, sutarčių nutraukimo sąlygos yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekviena konkreti situacija reikalauja profesionalios teisinės analizės bei galimų pasekmių ir rizikų vertinimo. Kadangi galimi skirtingi sutarčių nutraukimo pagrindai bei sąlygos, tinkamas nutraukimo procedūros pasirinkimas yra itin reikšmingas siekiant užkirsti kelią neigiamų pasekmių dėl tokio nutraukimo atsiradimui. Netinkamai nutraukus sutartį ir vėliau pripažinus nutraukimą nepagrįstu, nutraukusi sutartį šalis gali būti įpareigota atlyginti kitos šalies nuostolius.
Praktikoje klientai dažnai vertina, ar didesnė rizika yra tęsti santykius, ar nutraukti sutartį, net ir neturint tam stipraus ar net jokio teisinio pagrindo.
Reputacinė žala ir visuomenės pasitikėjimo praradimas gali kainuoti daugiau nei rizikingas sutarties nutraukimas. Priimant sprendimą nutraukti sutartį svarbu įvertinti, kokia didžiausia atsakomybė gali kilti pagal sutartį dėl jos nutraukimo: ar partneris yra pradėjęs ją vykdyti; ar yra atlikti veiksmai, kurie gali reikšti partnerio išlaidas ar nuostolius; kokios baudos numatytos dėl sutarties nutraukimo; ar atsakomybė pagal sutartį yra ribojama, kokia maksimali atsakomybės riba? Taip pat prieš nutraukiant sutartį vienašališkai rekomenduotina siekti susitarimo derybų būdu, aptariant galimas išlaidas ir sąlygas.
Rekomenduotina apsvarstyti įtraukti į sudaromas sutartis galimybę nutraukti sutartį dėl grėsmės reputacijai (ypač kai sutarties vykdymas susijęs su tam tikru viešumu, pvz., paramos teikimas, rėmimas, arba kai teikiamos viešinimo paslaugos, kur paslaugų teikėjas gali būti tapatinimas su klientu, nuomonės formuotojo reklama ir pan.), ar įtraukti į sutartį bendrą punktą, leidžiantį nutraukti sutartį dėl „patogumo“. Taip pat nepamiršti atsakomybės ribojimo nuostatų.
