Neseniai Romoje įvyko svarbiausias Ukrainos atstatymui skirtas renginys – jau ketvirtoji Ukrainos atsigavimo konferencija. Jos metu įtakingiausi Europos politikai, architektai ir urbanistai svarstė, kaip turėtume atkurti prarastą infrastruktūrą, paskatinti tarptautinį įsitraukimą ir – bene svarbiausia – kaip atkurti tapatybę bei geresnės ateities viltį.
Istoriniai pavyzdžiai, tokie kaip po Antrojo pasaulinio karo atstatyta Varšuva ar iš naujo suformuotas Drezdenas, mums primena: atstatymas – tai ne grįžimas į praeitį, o kryptingas kultūros tęstinumo kūrimas.
Romoje vykusioje konferencijoje buvo išgrynintos keturios pagrindinės Ukrainos atkūrimo kryptys, kurios leis kurti šalies ateitį, o ne vien atstatyti tai, kas prarasta: žmogiškasis kapitalas, infrastruktūra ir ekonomika, aplinkosauga ir žalia pertvarka bei europinė integracija.
Esu tikras, kad svarbiausia šiandien – Europos lyderių vieningumas ir investicijų pritraukimas iš vietos ir užsienio verslų.
Visapusišką bendradarbiavimą, partnerystę tarp šalių simboliškai žymi ir tarp Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos ir Ukrainos Švietimo ministerijos pasirašytas memorandumas dėl Ukrainos švietimo sistemos atgaivinimo. „Scandurra Studio“ projektas „Ateities mokykla Ukrainai“, simbolizuojantis viltį Ukrainos ateities kartoms, atsidūrė jo dėmesio centre.
Kas atsiras griuvėsių vietoje?
Siekiant strateginio Ukrainos atstatymo, būtina apsvarstyti, ką ir kada reikia statyti. Sugriauti ar apgadinti pastatai atstatinėjami viso karo metu, tačiau arčiau fronto linijos nauji statiniai turi būti ne tik funkcionalūs, bet ir atsparūs bei prisitaikantys prie neapibrėžtumo.
Tai ypač svarbu bendrosios paskirties erdvėms. Jos ne tik telkia bendruomenę ir stiprina tapatybę, bet neretai tarnauja ir kaip slėptuvės karo metu. Nuo konflikto pradžios šalyje buvo sunaikinta tūkstančiai ne tik gyvenamųjų pastatų, bet ir bibliotekų, bendruomenės centrų, kino teatrų, bažnyčių. Tarp reikšmingiausių netekčių – Odesos „Transfiguration“ katedra, Černihivo regioninė jaunimo biblioteka, Donetsko dramos teatras Mariupolyje.
Tokių viešųjų erdvių atkūrimas – ne tik infrastruktūrinis, bet ir moralinis bei dvasinis klausimas. Todėl būtina mąstyti apie ilgalaikį transformacinį poveikį, o ne tik greitą atstatymą.
Pamokos iš Europos: kada verta palikti erdvę tuščią
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo taikomos įvairios atstatymo strategijos. Pavyzdžiui, Varšuvoje buvo sunaikinta net 84 % centrinės miesto dalies pastatų. Likę griuvėsiai tapo ne tik tuščia erdve, bet ir simboliniu atminties ženklu. Vėliau jie buvo panaudoti naujai: tūkstančiai plytų perdirbtos į „rubble concrete“ – tvarią statybinę medžiagą, naudotą gyvenamiesiems ir viešosios paskirties pastatams statyti.
Tokią tvarumo idėją siūlome taikyti ir mokyklos projekte, kurį kuriame kartu su Lietuvos institucijomis.
Nors kai kurie Varšuvos rajonai buvo modernizuoti, senamiestis atkurtas itin tiksliai – net katedrų interjerai sugrąžinti pagal istorines schemas.
Svarbu, kad su tarptautinių ekspertų pagalba būtų atsakingai nuspręsta, ką atkurti autentiškai, kur naudoti šiuolaikinę architektūrą, o kur net palikti tuščią erdvę – kaip gyvą atminties simbolį. Atstatymas – tai galimybė statyti geriau. Ir šioje vizijoje architektūros kūrėjų dėmesio centre turi būti žmogus bei jo visapusiški poreikiai: žaliosios erdvės, energinis efektyvumas, prieinamumas, bendruomeniškumas.
Kaip mokyklos gali tapti Ukrainos atsigavimo katalizatoriumi?
Romos konferencijoje išskirtos keturios Ukrainos atstatymo strateginės kryptys – žmogiškasis kapitalas, infrastruktūra ir ekonomika, aplinkosauga ir žalia pertvarka bei europinė integracija – puikiai atsispindi mūsų siūlomame mokyklos projekte.
Esu įsitikinęs, kad mokykla – tai ne tik švietimo įstaiga, bet ir ekonominio atsigavimo variklis. Ji sukuria darbo vietas, skatina vietines paslaugas, jungia institucijas. Kartu su Lietuvos partneriais ieškome būdų, kaip šie projektai galėtų įtraukti kuo daugiau vietinių verslų ir tiekėjų – kad kiekviena plyta būtų investicija į bendruomenę.
Mūsų projektas rodo, kad Europos šalys ne tik kalba, bet ir veikia išvien. „Ateities mokykla Ukrainai“, Lietuvos Vyriausybės iniciatyva, finansuojama Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo, yra vienas tų atvejų, kai Europos šalys veikia išvien Ukrainos atkūrimo naudai.
CPVA (Centrinė projektų valdymo agentūra) projektą vysto kartu su Ukrainos ir Lietuvos partneriais. Jo tikslas – atkurti Ukrainos švietimo infrastruktūrą, pasitelkiant pritaikomus, ekonomiškus ir inovatyvius mokyklų projektavimo sprendimus.
Taip pat ir Lietuvos ir Ukrainos švietimo memorandumas – tai ne tik politinis aktas, žmogiškas gestas, bet ir akivaizdus europinės integracijos įrodymas. Tai tiltas tarp valstybių.
Žalioji transformacija – dar viena sritis, kurioje architektūra turi aktyviai prisidėti. Todėl sukurtame mokyklos protototipe Ukrainai siūlome technologijas, kurios naudoja mažai energijos, ir erdves, išnaudojančias natūralią šviesą bei vėdinimą, tausojančias resursus. Tai ne tik tvaru, bet ir ekonomiška bei strategiškai svarbu šaliai, siekiančiai visapusiškos laisvės.
