Lietuvoje vėl keliama diskusija dėl fizinio asmens bankroto įstatymo pakeitimų. Šį kartą – siūloma atsisakyti minimalios skolų sumos, nuo kurios galima pradėti bankroto procedūrą. Tai reikštų, kad fizinis asmuo galėtų bankrutuoti net ir dėl kelių šimtų eurų įsiskolinimo. Idėja padėti gyventojams, susiduriantiems su finansiniais sunkumais, iš pirmo žvilgsnio atrodo pagrįsta. Tačiau ar toks sprendimas iš tiesų padeda, ar tik sukuria naujas sistemines problemas?
Nuo fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo 2013 m. iki 2025 m. pradžios Lietuvoje iškelta 3 571 bankroto byla 3 686 asmenims – tai rodo, kad procedūra taikoma palyginti retai ir dažniausiai kraštutiniais atvejais.
Šiuo metu galioja aiški taisyklė: fizinis asmuo laikomas nemokiu, kai pradelstų skolų suma viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas (MMA), t. y. apie 26 tūkstančius eurų. Kadangi MMA yra kintantis rodiklis, šis slenkstis periodiškai didėja, kartu didindamas ir kartelę, nuo kurios leidžiama pradėti bankroto procesą.
Toks slenkstis nustatytas tam, kad procesu būtų naudojamasi tik esant rimtam ir ilgalaikiam asmens nemokumui. Be aiškaus finansinio slenksčio atsiranda rizika, kad fizinio asmens bankroto procedūra bus pradėta ne kaip kraštutinė priemonė išspręsti neišsprendžiamą skolų naštą, o kaip būdas išvengti nedidelių skolų grąžinimo, kurias galima spręsti ir kitais būdais, pavyzdžiui, derybomis su kreditoriais.
Kodėl ministerijos siūlymas kelia nerimą?
Fizinio asmens bankroto procesas – tai sudėtinga, teismo kontroliuojama procedūra, kurioje dalyvauja nemokumo administratoriai, kreditoriai ir pats bankrutuojantis asmuo. Jei būtų leista bankrutuoti dėl vos kelių šimtų eurų skolos, teismai ir nemokumo administratoriai gali būti užversti mažareikšmėmis bylomis.
Galima tikėtis, kad pokytis sukeltų ženklų bylų skaičiaus išaugimą, papildomai apkraunant teismų sistemą ir prailginant procesus ne tik bankroto, bet ir kitose civilinėse bylose. Pašalinus aiškius nemokumo kriterijus, nemenka rizika, kad ir patys fiziniai asmenys piktnaudžiaus šia procedūra. Be to, ir valstybės ištekliai, administruojant tokias bylas, bus didesni nei pati asmens skola.
Mažės paskolų prieinamumas rizikingesniems
Jeigu siūlymai būtų įgyvendinti, natūralu tikėtis, kad finansų rinka į tai reaguos. Kreditoriai – tiek bankai, tiek smulkesni finansuotojai – supras, kad skolininkai galės išsisukti nuo net ir nedidelių įsipareigojimų. Dėl to galėtų būti mažinamas paskolų prieinamumas rizikingesnėms grupėms: labai mažoms įmonėms, individualiai dirbantiems asmenims, vartotojams be pakankamos kredito istorijos.
Tai gali lemti griežtesnes skolinimo sąlygas: didesnes palūkanas, trumpesnius grąžinimo terminus ar net visišką finansavimo atsisakymą tam tikrais atvejais. Tokios pasekmės reikštų ne pagalbą, o finansinę atskirtį tiems, kam ji mažiausiai reikalinga.
Reikalingas subalansuotas požiūris
Šiuo metu taikoma skolos riba nuo kurios leidžiama bankrutuoti nėra ideali, bet jos visiškas atsisakymas keltų rimtų teisinių, ekonominių ir administracinių pasekmių. Fizinio asmens bankrotas turi išlikti kraštutine, bet efektyvia priemone spręsti rimtus nemokumo atvejus – o ne būdu išvengti atsakomybės už net ir nedidelius įsipareigojimus.
Padėti tiems, kuriems šiandien realiai trūksta pagalbos – būtina. Tačiau tam reikalingas atsakingas, subalansuotas požiūris, išlaikantis teisingą skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą. To reikalauja ir pats fizinio asmens bankroto tikslas – sudaryti sąlygas iš naujo pradėti finansinį gyvenimą tiems, kurie nebegali vykdyti įsipareigojimų, bet kartu nepakenkiant visos kredito sistemos stabilumui.
