Dažna situacija, kai vieni bendraturčiai rūpinasi bendro turto išlaikymo, išsaugojimo ir remonto darbais, o kiti bendraturčiai geranoriškai prisidėti prie tokių išlaidų nesutinka, tikėdamiesi išvengti savo prievolės išlaikyti bendrą turtą. Tokiais atvejais kyla pagrįstų klausimų: ar visais atvejais remonto darbus turiu suderinti su bendraturčiu ar reikalingas bendraturčio sutikimas šių darbų atlikimui; kas ir kokiomis dalimis mokės už atliktus remonto darbus; kokių veiksmų imtis, jei bendraturtis atsisako prisidėti prie bendro turto išlaikymo ir priežiūros išlaidų ir pan..
Pagrindinė bendro turto išlaikymo taisyklė
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK) įtvirtina pagrindinę taisyklę, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.
Taigi, kiekvienas iš bendraturčių privalo prisidėti prie patalpų remonto darbų kainos proporcingai savo daliai, pavyzdžiui, jei už remonto darbus reikia sumokėti 2 000 eurų, o bendraturčiui priklauso ½ dalis bendrojoje nuosavybėje, jam teks sumokėti 1000 eurų už remontą.
Ar reikalingas bendraturčio sutikimas remonto darbų atlikimui?
Civilinis kodeksas nustato pagrindinį reikalavimą bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimui – bendrą daiktą (žemės sklypą, pastatą ar kita) bendraturčiai valdo, naudoja ir juo disponuoja visų bendraturčių susitarimu. Bendraturčiai susitarimą pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, derindami savo interesus. Reikalavimas susitarti yra esminis stabiliam ir ekonomiškam bendro daikto valdymui, naudojimui, disponavimui. Atitinkamai bendraturčiai turi susitarti, dėl planuojamų atlikti remonto darbų apimties ir kainos.
Tais atvejais, kai remonto darbai yra būtini patalpoms išlaikyti ir išsaugoti, bendraturčių susitarimas dėl remonto darbų nėra būtinas, nes kiekvienas iš bendraturčių turi pareigą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendros dalinės nuosavybės teisės objektui išlaikyti ir išsaugoti.
Svarbu suprasti, kad bendraturtis privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Jeigu bendraturtis atsisako prisidėti prie bendro turto išlaikymo išlaidų, būtina į bendraturtį kreiptis raštu su pasiūlymu dėl prisidėjimo prie turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų, nes teisminio ginčo atveju reikia pateikti įrodymus, jog bendraturtis siekė gauti kito bendraturčio pritarimą remonto darbų atlikimui. Pasiūlyme reikia nurodyti planuojamų atlikti remonto darbų pagrįstumą (būtinumą), apimtį ir kainą pavyzdžiui, galima pateikti bendraturčiui planuojamų atlikti remonto darbų lokalinę sąmatą ar rangovo komercinį pasiūlymą dėl darbų kainos.
Ką daryti, jeigu bendraturtis atsisako prisidėti prie bendro turto išlaikymo išlaidų?
Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Šiuos nuostolius sudaro ne tik kitų bendraturčių padidėjusios išlaidos daikto išlaikymui dėl to, kad vienas iš bendraturčių neprisideda prie jo išlaikymo, bet ir kiti nuostoliai atsiradę dėl šios pareigos nevykdymo, pavyzdžiui, pablogėjusios bendro daikto kokybės atkūrimo išlaidos, dėl nepakankamos daikto priežiūros kitiems asmenims padaryti nuostoliai ir pan.
Bendraturtis, patyręs tokius nuostolius, turi teisę kreiptis į teismą dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau svarbu suprasti, kad ne bet kokie remonto darbai gali būti pripažįstami būtinosiomis išlaidomis daiktui išlaikyti ir išsaugoti, kurias kitas bendraturtis privalo atlyginti.
Kokios patirtos išlaidos gali būti atlygintos?
Teismų praktikoje išaiškinta, kad išlaidos bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti yra suprantamos kaip išleidžiamos lėšos, kurių paskirtis – išsaugoti turtą nuo žuvimo ar jo vertės pablogėjimo. Jas apibūdina būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, jo naudingoms ir vertingoms savybėms palaikyti, neleisti turtui labai pablogėti.
Tai daikto išlaikymo išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet nesiekiama daikto pagerinti. Tokių išlaidų antrasis kriterijus yra protingumas. Pagal jį įvertinama, kokio dydžio išlaidos, atsižvelgiant į konkretaus turto ypatybes ar savybes, yra reikalingos jam tinkamai išsaugoti ir išlaikyti.
Pažymėtina, jog tam tikri atlikti daikto remonto darbai savaime nereiškia, jog daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tik tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams vieno iš bendraturčio poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik vienam iš bendraturčiui, o ne bendram daikto naudojimui pagal paskirtį.
Pavyzdžiui, bendraturčiui nusprendus pagerinti namų valdą išklojant plyteles, įrengiant pirtį ar kameras ir pan., tokios išlaidos nebūtų priskiriamos prie būtinųjų išlaidų turtui išlaikyti ir išsaugoti, nes tenkina tik vieno bendraturčio poreikius. Taigi, svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendrajam turtui išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jo būtiniems pagerinimams atlikti, o kurios – bendraturčio asmeniniams interesams ir poreikiams tenkinti, nes bendraturtis neprivalo mokėti už nebūtinas turto priežiūros išlaidas, jeigu jis, kaip savininkas, nebuvo davęs sutikimo šioms išlaidoms.
Teismų praktikoje konstatuota, kad išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais. Nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą, t.y. atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti. Taigi, atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) galima tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan.
Kai bendraturčiai tarpusavyje nesusitaria dėl intervencijos (pertvarkymo, remonto, pagerinimo ir kt.) ir investicijų į bendrąjį turtą masto, ginčą nagrinėjantis teismas šiuos klausimus sprendžia vadovaudamasis solidarumo, lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal vidutinius standartus.
