Ukraina vieną dieną stos prieš didžiulį iššūkį – atstatyti tai, kas buvo sunaikinta per karo metus. Ir čia kyla klausimas – ar atstatyti, kaip buvo, ar iš esmės pertvarkyti šalies infrastruktūrą ir atsikratyti sovietinio palikimo, kuris yra palikęs gilų įspaudą ne tik Ukrainos, bet ir visos Rytų Europos miestų architektūroje ir urbanistikoje. Tuo, ką Ukraina gali pasiekti urbanistikoje, suinteresuoti ir mes, lietuviai, nes daugelis miestų Lietuvoje tikrai dar neatsikratė sovietinio planavimo ypatumų. Tik kaip Ukrainai tai padaryti teisingai?
Nuo chaoso išgelbės tik strategija
Šiemet paskelbtoje bendroje Ukrainos vyriausybės, Pasaulio banko, Europos Komisijos ir Jungtinių Tautų ataskaitoje nurodoma, kad Ukrainos atstatymo ir atkūrimo išlaidos per ateinantį dešimtmetį sieks apie 524 mlrd. JAV dolerių (apie 506 mlrd. eurų). Viešoje erdvėje vienas iš dažniausiai girdimų vertinimų – kad tokia suma tik pagilins korupcijos mastą Ukrainoje. Tokios baigties galima išvengti, jei šalis tinkamai pasiruoš atstatymui ir iš anksto žinos, kaip racionaliausiai panaudoti dedikuotas lėšas.
Atstatymo planavimas turi prasidėti nuo aiškios strategijos, prioritetų nustatymo, atrankos kriterijų. Strateginis planavimas yra esminis žingsnis. Jei atstatymas prasidės be aiškios vizijos, labai greitai gali pasikartoti klaidos, kurios buvo būdingos sovietmečiui – kai miestai buvo suplanuoti neefektyviai, su didelėmis, prastai suplanuotomis gatvėmis ir atskirtomis gyvenamosiomis erdvėmis. Kitaip tariant, jei bandysime atstatyti miestus tokius, kokie jie buvo, mes tik kopijuosime sovietinę žmonių izoliacijos strategiją, kuri tuo metu buvo kuriama tendencingai. Kad taip neįvyktų, susivienyti turi skirtingų sektorių atstovai: urbanistai, architektai, vadybininkai, teisininkai, sociologai ir daug kitų. Ne paskutinė šios dėlionės dedamoji bus resursai – žmonės su reikiamu „know how“ ir vertybinių stuburu, nes finansai šiame kontekste yra tik įrankis.
Dalis miestų – tušti it baltas lapas
Be racionalaus planavimo, būtina įvertinti, kokio tipo infrastruktūra ir pastatai turėtų būti atstatyti ir kaip tai turėtų būti padaryta. Kam visa tai tarnaus, kokia vertę: socialinę ar ekonominę, neš?
Sovietų sąjungoje miesto planavimas buvo vienas iš politikos propagavimo įrankių, kuris dažnai buvo orientuotas į funkcinį atskyrimą ir identiteto / autentiškumo sudaužymą, kai žmonės gyveno didžiuliuose daugiabučiuose ir neturėjo patogios prieigos prie bendruomenės erdvių, tokių kaip kiemai ar parkai. Pastarieji apskirtai nebuvo pritaikyti draugystei. Tokie miestai dažnai buvo urbanistiniai "pustoniai", kuriuose socialiniai ryšiai buvo išskaidyti, o gyvenimo kokybė – žema. Todėl dabar, atstatant miestus, būtina orientuotis į žmogiškąjį faktorių, užtikrinti, kad miestai būtų patogūs gyventi, pritaikyti visiems bei, kad jie skatintų socialinę sąveiką.
Praktinis pavyzdys: į karo nušluotą pramoninį Ukrainos rajoną grįš druskų kasybos verslas, kartu atsiveždamas bent 500 darbuotojų. Mieste, kuriame dabar gyventi galima nebent palapinėje, reikės atstatyti absoliučiai viską – pradėti nuo balto lapo. Darbuotojai, be abejo, atvyks su šeimomis, kažkas galbūt ne tik vaikais, bet ir ligotais tėvais. Tai reiškia, kad šalis turi suplanuoti ne tik darbo vietas, bet ir gyvenamąją, sveikatos, švietimo ir kitas paslaugas. Klausimas – kuri infrastruktūra turi būti pradėta kurti pirmiausiai?
Proga nekartoti sovietmečio
Pagal šiuolaikinius gyvenimo ypatumus ir poreikius, tikslinga planuoti vadinamuosius „15 minučių miestus“, kuriuose gyventojai galėtų greitai pasiekti visus svarbiausius punktus – mokyklas, sveikatos priežiūrą, darbo vietas ir poilsio zonas. Tai apima ne tik infrastruktūros projektavimą, bet ir funkcijų derinimą.
Svarbu išsiaiškinti, į kokias kultūrines, istorijos ir vietos bendruomenių vertybes turi būti atsižvelgiama ir kaip jas integruoti į naujai kuriamą infrastruktūrą. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad atstatymas bus tvarus ir, svarbiausia, sėkmingas ilgalaikėje perspektyvoje.
Ir būtent čia specialistams reikia atsakyti į klausimą – ar namas, mokykla, ligoninė ir prekybos centras anuomet stovėjo teisingoje vietoje? Ar pakako pastatui – vaikų darželiui, kultūros erdvėms – funkcionalumo? Tuo labiau – ar kelias buvo nutiestas geriausioje vietoje, tinkamo pločio? Klausimai tokie kompleksiniai ir jų tiek daug, kad labai greit tampa aišku – Ukraina turi turėti vieningą matymą, nes proga persitvarkyti ir išsivalyti nuo sovietmečio pūlinių yra unikali.
Lietuva ir Baltijos šalys: pamokos mums
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ši būsima Ukrainos patirtis – tai galimybė mokytis, kaip galėtų ir turėtų atrodyti mūsų miestai, jei būtų protingai ir tvariai pertvarkyti.
Ukrainos atstatymas po karo yra didžiulė ir sudėtinga užduotis, reikalaujanti aiškios strategijos, racionalaus planavimo ir kompetentingų ekspertų įsitraukimo. Toks strateginis planavimas (ekspertų bendradarbiavimas) užtruks mažiausiai metus. Vadinasi, tai turi būti daroma jau šiandien, kad šalį pasiekus atstatymo milijardams nebereikėtų blaškytis – beliktų visą tai operatyviai, efektyviai ir skaidriai įgyvendinti.
