Pro savo langą nuolat galite mėgautis pušyno vaizdu, o gal tolumoje matosi nedidelis tvenkinys? Dėmesio atstatymo ar biofilinio dizaino teorijos patvirtina, kad augalai, vanduo, natūralios medžiagos padeda atsipalaiduoti, nusiraminti, greičiau užmigti.
Miestas ir mus supanti aplinka turi tiesioginį ryšį su sveikata – kiek ir kaip mes judame, būname gryname ar užterštame ore, ar miestas padeda ar trukdo mums kurti socialinius ryšius.
Vis dažniau išgirsime apie neurourbanistiką
Vokiečių mokslininkas Mazda Adli teigia, kad gyvenant mieste konkurencija, triukšmas, žmonių gausa, nenatūrali aplinka sustiprina patiriamą stresą. Įvairūs tyrimai pagrindžia, kad miestiečiai dvigubai dažniau jaučia įvairaus lygio depresijos požymius nei kaimo gyventojai, o mieste užaugę vaikai paauglystėje dažniau susiduria su emocinės sveikatos iššūkiais.
Dalis gyventojų palankesnės sveikatai aplinkos ieško įsikurdami priemiesčiuose ar atokiau nuo miesto, tačiau dauguma nežada ar neturi galimybių išsikelti. Tad urbanistams tenka ieškoti įvairių sprendimų, kurie padėtų kurti emocinei būsenai geresnę aplinką.
Dar 1984 m. mokslininkas Rogeris S. Ulrichas nustatė, kad medžiai matomi pro ligoninės langą padėjo pacientams greičiau pasveikti. Tai buvo vienas pirmųjų tokio pobūdžio tyrimų. Praėjus 40 metų, pastaruoju metu, vis garsiau kalbama apie neurourbanistiką. Tai disciplina, jungianti neuromokslą, biologiją, psichologiją, architektūrą, urbanistiką ir socialinius mokslus.
Pavyzdžiui, neurourbanistika tiria, kaip į aplinką reaguoja mūsų kūnas: kokius impulsus smegenys siunčia ar gauna einant gatve, kaip parke keičiasi širdies ritmas, ar kur krypsta akys žiūrint į pastatą.
Investuokime į tuščių sklypų apželdinimą ir judėjimo skatinimą
Vienas iš dažniausiai pritaikomų urbanistinių sprendimų – tuščių sklypų ar nenaudojamų plotų apželdinimas augalais. Daugelis tyrimų įrodo, kad kuo daugiau žaliųjų erdvių mieste, tuo geresnė gyventojų emocinė sveikata.
Kitas sprendimas – skatinti miestiečius daugiau judėti. Kaip tai įgyvendinti? Plėsti saugių ir patogių dviračių takų tinklą, didinti dviračių saugojimo, statymo ir transporto priemonių įkrovimo vietų prie namų, darboviečių, mokyklų bei traukos objektų skaičių. Tai paskatintų aktyvesnį dviračių ir paspirtukų naudojimą.
Nereikėtų pamiršti ir investicijų į viešojo transporto infrastruktūrą, pėstiesiems patogios aplinkos kūrimą. Kai viešasis transportas yra patogus ir greitas, jis tampa patrauklesnis nei važiavimas automobiliu, o miestiečiai, judėdami link stotelių, ir vaikšto daugiau. Pėstiesiems patogiame mieste šaligatviai turi būti platūs ir apšviesti, įrengtos saugios sankirtos, gatvės apsodintos medžiais ir želdiniais. Kaip pavyzdį galima paminėti Londoną, kuris jau daugelį metu įgyvendina „Sveikų ir aktyvių gatvių“ politiką.
Kuo arčiau želdinių ar vandens telkinio, tuo geresnis miegas
Neabejotinai svarbus žmogaus sveikatos elementas – miegas. „Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė miegas“, – 90-aisiais iš TV ekranų pasiekdavo lopšinė. Vis daugiau miestų išsikelia tikslą gerinti gyventojų miego kokybę. Tai daroma naktį kuriant tylesnę aplinką ir mažinant šviesos taršą, o dieną skatinant daugiau būti lauke.
Ekseterio universitetas Jungtinėje Karalystėje atliko daugiau nei 16 tūkst. gyventojų tyrimą, kuriame dalyvavo net 18 šalių. Rezultatai atskleidė, kad geriau miega tie žmonės, kurie gyvena arčiau želdinių, o miego kokybė dar labiau pagerėja, jei netoliese yra vandens telkinys – upė, ežeras, jūra.
Tokie miestai kaip Paryžius ir Helsinkis gyventojų miego kokybės gerinimą įsitraukė tarp strateginių tikslų. O Melburno universitete yra net urbanistikos magistro studija, skirta miesto ir miego tyrinėjimams.
Neabejoju, kad ateityje miesto architektūros pritaikymas geresnei gyventojų savijautai taps įprasta praktika ir vienu iš pagrindinių prioritetų.
