Kariai yra rengiami kariniams konfliktams ir yra mokomi, kaip elgtis jų metu. Civiliai gyventojai dažnai nė neįsivaizduoja, kaip vykdomi karo veiksmai ar ko imtis tokiems veiksmams prasidėjus.
Suprantama, kad karo zonoje niekas nėra saugus, tačiau natūraliai kyla klausimas, ar karinio konflikto metu civiliai gyventojai bei, pavyzdžiui, jų namai yra tokie patys taikiniai kaip ir kariniai objektai? Tarptautinė humanitarinė teisė sako, jog civiliai neturėtų būti teisėtais taikiniais karinio konflikto metu, tačiau iš jau įvykusių konfliktų pavyzdžių matome, jog šio principo laikomasi ne visuomet. Lietuvos Respublikos teisingumo ir užsienio reikalų ministerijos jau paskelbė, kad kreipsis į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą dėl įvykių Ukrainoje.
Vienašalio jėgos panaudojimo draudimas yra vienas iš pamatinių Jungtinių Tautų Chartijos principų. Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 dalį, „visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“. Tačiau yra išimčių, kuomet jėgą panaudoti yra leidžiama. Viena jų – Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtinta kiekvienos valstybės teisė gintis, kuomet prieš ją yra naudojama jėga. Jungtinių Tautų Chartija neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti.
Prasidėjus kariniam konfliktui, jis turėtų vykti pagal tam tikras taisykles bei laikantis tarptautinės humanitarinės teisės principų. Vienas iš principų nustato, jog karinio konflikto šalys turi atskirti civilius gyventojus nuo kovotojų, o taip pat skirti civilinės paskirties objektus nuo karininės paskirties objektų ir atitinkamai vykdyti karinius veiksmus, kad būtų apsaugoti civiliai gyventojai nuo karo veiksmų ir jų padarinių. Šis principas yra laikomas tapusiu paprotiniu tarptautinės humanitarinės teisės principu, todėl karinio konflikto šalis turi laikytis šio principo, nepriklausomai nuo to, ar yra pasirašiusi kokius nors tarptautinius susitarimus.
Taigi, karinių atakų metu taikiniu turi būti karinis objektas. Tais atvejais, kai objektas yra dvejopos paskirties, t. y. yra tiek civilinės, tiek karinės paskirties, tuomet jo puolimo teisėtumas priklauso nuo aplinkybių puolimo metu ir kokiai paskirčiai yra naudojamas tas konkretus objektas konkrečios atakos metu. Tačiau net puolant karinius objektus, ataka gali tapti neteisėta, jei, pavyzdžiui, naudojama neproporcingai didelė jėga, sukelianti perteklines civilių aukas. O ir puolant teisėtą taikinį, turi būti imamasi atsargumo priemonių, kad būtų išvengta civilių aukų.
Tačiau kai karinio konflikto metu viena ar abi kariaujančios pusės nesilaiko tarptautinės humanitarinės teisės principų, jų priversti tai daryti konfliktui tebevykstant, kiek matyti iš istorijos, efektyvių priemonių sunku surasti. Paprastai, apie pažeidimo faktą bei atsakomybę už tokius veiksmus yra sprendžiama pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams. Pavyzdžiui, dėl 1991-1995 m. karinių konfliktų Balkanuose 1993 m. gegužės 25 d. buvo įkurtas Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, kuris nagrinėjo bylas, susijusias su asmenų atsakomybe dėl tarptautinių nusikaltimų. Atskyrimo tarp civilinių ir karinių objektų bei civilių ir kovotojų principas buvo aptartas ne vienoje byloje ir taikyta atsakomybė už jo nesilaikymą. Taip pat po konfliktų Ruandoje bei Siera Leonėje buvo įsteigti panašūs tribunolai.
Nuo 2002 metų pradėjo veikti ir nuolatinė teisminė institucija, nagrinėjanti bylas už nusikaltimus žmoniškumui, genocidą, karo ir agresijos nusikaltimus – Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, įsteigtas Romos Statutu. Taigi šis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylas tų kaltinamųjų ar nukentėjusiųjų piliečių, kurių valstybės yra ratifikavusios Romos Statutą.
Rusijos ir Ukrainos konflikto atveju svarbu tai, kad nei Rusija, nei Ukraina nėra ratifikavusios šio Statuto. Karinės agresijos atveju Tarptautinis Baudžiamasis Teismas taip pat gali nagrinėti bylą, jei klausimą jam paveda nagrinėti Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Svarbu ir tai, kad Ukraina 2015 m. rugsėjo 8 d. deklaracija yra pripažinusi Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikciją tirti ir nagrinėti genocido, nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimus, įvykdytus Ukrainos teritorijoje nuo 2014 m. vasario 20 d. Pranešama, kad į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą jau kreipėsi 39 Romos Statuto narės dėl tyrimo pradėjimo ir 2022 m. kovo 2 d. Prokuroras patvirtino, jog pradeda tyrimą.
Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Romos Statutą.
