Esate atkreipę dėmesį, kad tam tikros prekės skirtingų pardavėjų yra parduodamos tokia pačia arba labai panašia kaina? Ieškantiems, kur įsigyti prekes pigiau, tenka nusivilti, o radus siūlančius žemesnę kainą – gali kilti abejonių, ar tikrai siūloma prekė bus tokios pat kokybės kaip ir brangesnė. Natūraliai kyla klausimas, kodėl pardavėjai išlaiko vienodas kainas arba kodėl tik kai kuriems pavyksta pasiūlyti prekes žemesne kaina ir ar tikrai vartotojas gauna tokios pačios kokybės prekę.
Galioja bendra taisyklė, jog verslininkams draudžiama atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų kliūtis kitiems konkuruoti arba neigiamai paveiktų konkurenciją. Taip pat yra draudžiama sudaryti susitarimus, kuriais siekiama riboti arba kurie riboja konkurenciją, kaip ir draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Tačiau praktikoje matyti, jog esama situacijų, kuomet prekių gamintojai gali diktuoti savo sąlygas bei riboti, kas gali prekiauti jų produkcija.
Pavyzdžiui, šiais metais Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl plaukų priežiūros prekių perpardavimo kainų fiksavimo santykiuose tarp gamintojo ir distributoriaus, motyvuodama per maža tyrimo apimtimi. Toks Konkurencijos tarybos nutarimas sukėlė nemažą sumaištį ir paskatino ne vieną grožio prekių distributorių svarstyti – tai kas gi galima, o kas draudžiama santykiuose su distributoriumi. Vienas iš dažniausių klausimų – ar gamintojas gali uždrausti prekiauti jo produkcija.
Tokiais atvejais įprastai svarbūs du aspektai: distribucijos sutartis ir prekių ženklo savininko teisės bei jų išnaudojimas. Distribucijos sutartimi distributorius įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš gamintojo (tiekėjo) prekes ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams. Kartu gali būti įsipareigojama atlikti kitus su prekių perpardavimu susijusius darbus – pavyzdžiui, remontą, garantinę priežiūrą, konsultacijas, kaip prekes naudoti. Gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja tiekti prekes distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus.
Distribucija gali būti išimtinė ir pasirinktinė (selektyvi). Selektyvios distribucijos atveju gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus. Taigi, selektyvios distribucijos atveju yra ribojama, kas galės prekiauti konkrečiomis prekėmis. Yra laikoma, jog selektyvi distribucija nepažeidžia teisės aktuose numatyto konkurencijos reglamentavimo, kai: 1) selektyvios distribucijos sutartyje numatyti reikalavimai yra teisėti dėl parduodamo daikto prigimties; 2) distributorių parinkimas pagrįstas objektyviais nediskriminuojančiais standartais; 3) selektyvios distribucijos sutartyje nustatyti kriterijai yra reikalingi pardavimo požiūriu; 4) konkurencija ribojama proporcingu būdu. Kiekvienu atveju, kilus ginčui, turi būti individualiai patikrintas kiekvienas iš šių kriterijų.
Selektyvios distribucijos sistemos tikslas yra užtikrinti, kad prekių ženklais pažymėtais produktais prekiautų tik įgalioti distributoriai, kurie sugeba užtikrinti, kad prekių ženklo reputacija bei prekių kokybė būtų išlaikoma pagal distribucijos sutartyje įtvirtintus reikalavimus. Tokiu būdu ne tik saugoma prekių ženklų reputacija bei jais pažymėtų produktų kokybė, bet kartu užtikrinama, jog vartotojai įsigis kokybiškas prekes, o tam tikrai atvejais – apsipirkimo metu bus apsupti tam tikros aplinkos, patirs gerus pojūčius, kuriuos sies su būtent tuo prekės ženklu. Įprastai laikomasi principo, jog gamintojas turi teisę atsisakyti prekių platinimo tam tikrais kanalais. Pavyzdžiui, prabangos prekių gamintojai gali drausti perparduoti savo produkciją elektroninės prekybos platformose tokiose kaip eBay ar Amazon.
Lietuvoje turime pavyzdį, kuomet 2021 m. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas L’OCCITANE prekių ženklu pažymėtos produkcijos, kuri priskiriama prestižinėms kosmetikos ir grožio prekėms, distribucijos ribojimus, juos vertino kaip pagrįstus ir leistinus. Tokią išvadą teismas padarė, nes L’OCCITANE produkcijos perpardavėjai parenkami remiantis objektyviais kokybiniais kriterijais, kurie taikomi nediskriminuojant ir visi platintojai, atitinkantys nustatytus kriterijus, gali tapti selektyvios distribucijos tinklo nariais. Taip pat teismas vertino, kad tokio platinimo tinklo reikia dėl produkcijos savybių, siekiant apsaugoti produkcijos kokybę, užtikrinti gerą jos naudojimą bei prekių ženklų reputaciją ir prekių prabangos įvaizdį.
Šiuo atveju svarbu ir tai, kad teismas laikė, jog teisių į prekių ženklus pasibaigimas L’OCCITANE atveju netaikomas, nes teisių turėtojas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės būtų komercializuojamos asmenų, nepriklausančių taikomai selektyvios distribucijos sistemai.
Prekių ženklo registracija suteikia ženklo savininkui išimtines teises į tą ženklą. Registruoto prekių ženklo savininkas, be visa kita, turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti tapatų žymenį tapačioms prekėms ar paslaugoms žymėti, o taip pat siūlyti žymeniu pažymėtas prekes ar tokias prekes importuoti ar eksportuoti.
Tai reiškia, jog prekių ženklo savininkas gali drausti kitiems asmenims be jo sutikimo prekiauti jo gaminamomis prekėmis, pažymėtomis prekių ženklu. Galimas net toks variantas, jog prekė ženklu buvo pažymėta teisėtai, tačiau prekių ženklo savininkas gali drausti tokią prekę realizuoti. Tačiau tokia prekių ženklo savininko teisė nėra beribė – ji gali pasibaigti. Europos Sąjungoje yra įtvirtinta regioninė prekių ženklo išnaudojimo taisyklė, reiškianti, jog prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti savo paties arba su jo sutikimu į Europos ekonominės erdvės rinką išleistų ir tuo prekių ženklu pažymėtų prekių.
Vadinasi, įprastai prekių ženklo savininkui Europos ekonominės erdvės rinkoje pirmą kartą pardavus ženklu pažymėtas prekes, jis praranda teisę drausti šioms prekėms laisvai cirkuliuoti visoje Europos ekonominės erdvės rinkoje, išskyrus atvejus, kuomet ženklo savininkas turi pagrįstų priežasčių prieštarauti, kad prekės toliau būtų komercializuojamos, ypač jeigu po jų išleidimo į rinką pasikeitė ar pablogėjo prekių būklė.
Teisių pasibaigimo principas yra susijęs ir su laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje principu bei su Europos Sąjungos teisės principais, draudžiančiais „segmentuoti“ vidaus rinką. Todėl naudojantis teisėmis į prekės ženklą neturi ir negali būti nepagrįstai ribojamas paralelinis importas, t. y. galimybė įsivežti prekes iš kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir jas realizuoti. Tačiau esama atvejų, kuomet selektyvi distribucija yra galima ir, tokiais atvejais, gamintojas gali riboti, kas gali prekiauti jų prekėmis.
Taigi, tam tikrais atvejais, išties egzistuoja galimybė gamintojui reikalauti parduoti jo prekes tam tikra kaina ir tik tam tikrais kanalais. Tačiau ši teisė yra ypač ribota. Norint tokia teise pasinaudoti visada privalu turėti išsamų bei objektyvų pagrindimą, kurį padėti teisingai parengti gali šioje srityje specializuojantys teisininkai.
