Nepaisant geopolitinio neapibrėžtumo, nestabilių energetikos kainų ir išaugusių sąnaudų, Lietuvos pramonė birželį demonstravo vieną geriausių rezultatų Europos Sąjungoje.
„Eurostat“ duomenimis, birželį pramonės produkcijos apimčių metinis augimo tempas bendrijoje tesiekė 0,6 proc. Sparčiausiųjų gretose rikiavosi Lietuva (7,7 proc.), Danija (6,1 proc.), Lenkija (4,9 proc.), Suomija (4,6 proc.) ir Kroatija (4,3 proc.).
Prasčiausius rezultatus be Liuksemburgo fiksavo Rumunija, Estija ir Bulgarija – šiose šalyse apdirbamosios pramonės apimtys buvo, atitinkamai, 5,6 proc., 4,6 proc. ir 2,6 proc. mažesnės nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Tarp sektoriaus lyderių išliko inžinerinės pramonės šakos: kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba ir pagrindinių metalų pramonė. Plastikinių ir guminių gaminių pagaminta produkcija antrąjį ketvirtį per metus pašoko penktadaliu, sparčiai augo ir statybinių medžiagų pramonė. Sveiku augimu ir toliau pasižymi medienos bei baldų pramonė, maisto ir gėrimų gamyba.
Vis dėlto dalį šio rezultato lėmė laikini veiksniai. Pavasarį išaugus nerimui dėl energetikos ir žaliavų kainų, įmonės skubėjo papildyti atsargas ir užsitikrinti palankesnes tiekimo sąlygas. Tai laikinai kilstelėjo užsakymus ir gamybos apimtis, todėl pramonės rezultatai išlieka svyruojantys – silpnesnę gegužę birželį pakeitė ryškus atšokimas.
Žvelgiant į priekį, didžiausia rizika Lietuvos pramonei – ne tik išorinės paklausos silpnėjimas, bet ir įsišaknijusios ES gamybos struktūrinės problemos stiprėjant Kinijos konkurencijai. OECD vertinimu, Kinijos įmonės vidutiniškai gavo 3–8 kartus daugiau valstybės paramos nei išsivysčiusių šalių konkurentai. Beveik 60 proc. Kinijos įmonių užimtos pasaulinės rinkos dalies augimo siejama būtent su subsidijomis.
Subsidijomis ir technologinėmis inovacijomis paremtas Kinijos gamybos modelis palaipsniui nuginkluoja konkurenciją Europos rinkoje, JAV protekcionizmas, prekybos santykių nestabilumas įtampas aštrina dar labiau. Lietuvos pramonė yra glaudžiai integruota į Europos gamybos grandines, todėl silpnesnė pagrindinių partnerių, ypač Vokietijos, pramonės paklausa anksčiau ar vėliau atsilieptų ir Lietuvos eksportuotojams.
Todėl ilgalaikis Lietuvos pramonės konkurencingumas vis labiau remsis į šias kertines kolonas: produktyvumą, inovacijas, patrauklumą investicijoms ir žmogiškąjį kapitalą. Lietuva dar turi besivejančios ekonomikos pranašumą – erdvės sparčiai didinti našumą čia daugiau nei brandžiose Europos ekonomikose. Be to, nespėjome suragėti biurokratiniuose pančiuose, kaip kai kurios išsivysčiusios ekonomikos. Turime alkio siekti, dirbti ir kurti geresnę ateitį. Mūsų ekonomika yra lanksti, neįsiskolinusi, dinamiška, ekonominė transformacija jau vyksta, aukštųjų technologijų, pažangios pramonės ir žinioms imlių paslaugų sektoriai sparčiai plečiasi.
Tačiau šis potencialas atsiskleis tik išlaikant investicijoms palankią verslo aplinką ir nuosekliai investuojant į kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlą, technologijas bei inovacijas. Lietuvai teks ne tik prisitaikyti prie besikeičiančių prekybos sąlygų, bet ir aktyviai ieškoti naujų konkurencinių pranašumų.
