Pasauliui ieškant išeičių, kaip stabilizuoti dėl karo Artimuosiuose Rytuose kylančias degalų kainas, nerimaujama ir dėl kitų žaliavų. Tarp jų – trąšų, mat apie trečdalis pasaulinės prekybos jūra paprastai vyksta per Hormūzo sąsiaurį, kuris beveik visiškai uždarytas nuo vasario pabaigos. Ekspertai pabrėžia, kad problema – ne tik sustojęs eksportas iš Persijos įlankos regiono. Kitų šalių trąšų gamintojams trūksta pagrindinių žaliavų. Baiminamasi, kad netrukus gali kilti vadinamoji antrinės tiekimo grandinės krizė.
Du dešimtmečius Fabrice 20 hektarų laukuose augina grūdines kultūras ir saulėgrąžas. Tačiau paskutiniu metu įpirkti trąšų darėsi vis sunkiau – tada Artimuosiuose Rytuose prasidėjo karas.
„Visam laukui trąšos kainuoja 2 300 eurų. Tai jau didelė kaina. Situacija man kelia nerimą. Mes mokame ir mokame, o kainos tik kyla“, – sako Prancūzijos ūkininkas F. Berge`as.
Netekusios gamtinių dujų tiekimo iš Kataro, trąšų gamintojos Indijoje, Bangladeše ir Pakistane buvo priverstos stabdyti gamybą.
Kitas svarbus gamintojas – Egiptas – neteko dujų importo iš Izraelio ir dabar turi kreiptis į vis brangiau kainuojančią suskystintųjų gamtinių dujų rinką.
Visa tai bei sustojęs jau pagamintų produktų tiekimas iš Persijos įlankos šalių per Hormūzo sąsiaurį lėmė, kad bene populiariausių trąšų – karbamido – kaina per pastarąjį mėnesį šoktelėjo trečdaliu.
Bet brangsta ne tik azoto trąšos, šoktelėjo ir fosforo trąšų kaina. O visa tai vyksta ūkininkams svarbiu laikotarpiu, kai vyksta sėja ar jai ruošiamasi.
„Regionas svarbus, nes iš ten atkeliauja apie pusė pasaulinės karbamido produkcijos, daugiau nei trečdalis azoto ir maždaug ketvirtadalis kompleksinių trąšų. Net Turkija sustabdė trąšų eksportą į Rumuniją, nes kiekviena šalis imasi apsaugos priemonių dėl savo ūkininkų“, – teigia asociacijos „Input Agro Romania“ vadovas Mihai Razvanas Moraru.
Visgi, nors trąšos svarbios derliui ir stabilioms maisto kainoms, politikai ir verslo lyderiai jas mato kaip mažiau vertingas nei nafta ar dujos, todėl skiria kur kas mažiau dėmesio jų tiekimo tęstinumui.
Tačiau Jungtinėse Valstijose trąšų trūkumas ar augančios jų kainos politinį prieskonį gali turėti. Didelė dalis šalies ūkininkų balsavo už Donaldą Trumpą ir iki šiol jį remia.
„Nežinome, kaip kils kainos. Tai priklauso nuo to, kiek ilgai tęsis šis konfliktas, o jei laivai ir konteineriai vėl galės plaukti per Hormūzo sąsiaurį, tai padės. Ir, žinoma, geriausias scenarijus būtų, jei tie krovininiai laivai vėl pradėtų plaukti“, – sako Minesotos žemės ūkio biuro prezidentas Danas Glessingas.
Pasak Jungtinių Valstijų ūkininkų federacijos, praėjusiais metais apie 15 procentų į šalį importuotų trąšų atkeliavo iš Artimųjų Rytų. Ir nors du trečdalius pasigamina pati, pasekmės vis tiek juntamos. Septintos kartos Misūrio valstijos ūkininkas Tomas tikina, kad didžiąją dalį trąšų pavasario sezonui jis jau įsigijo, tačiau ne visas. Jo tiekėjas taip pat teigia sukantis galvą, kaip papildyti sandėlius.
„Atsižvelgiant į aukštas trąšų kainas, manau, kad kai kurie ūkininkai dalį kukurūzų pasėlių pakeis į pupeles. Aš pats dar neapsisprendžiau, ar irgi taip elgtis, bet tikrai apie tai mąstau. Pelnas vis mažėja. Todėl tiesiog turime stengtis mažinti išlaidas ir būti kuo taupesni, bet vis tiek turime suteikti dirvai ir pasėliams tai, ko jiems reikia, kad augtų ir duotų derlių“, – teigia Misūrio valstijos ūkininkas Tomas Watersas.
Šalims kovojant su degalų kainomis ir skelbiant apie iš rezervo paleidžiamas atsargas, strateginių trąšų atsargų turi toli gražu ne visos. Tuo metu naftotiekis, kurį Saudo Arabija nutiesė, kad eksportas vyktų per Raudonąją jūrą, o ne per Hormūzo sąsiaurį, skirtas naftai, o ne amoniako produktams.
