Skurdo rodikliai – vieni niūriausių ES ir apipinti mitais: jei sunku, pats kaltas

Skurdo rodikliai Lietuvoje – vieni prasčiausių visoje Europos Sąjungoje. Kalbinti ekspertai teigė, kad prie tokios padėties prisideda daugybė veiksnių: darbo rinka, švietimo sistemos bėdos, paslaugų prieinamumas. Pasak jų, nors problema yra itin opi, tačiau išlieka apipinta mitais – jei nesuduri galo su galu, esi pats kaltas. 

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skurdo rizikos lygis 2024 m. šalyje siekė 21,5 proc. gyventojų.

Maždaug apie 620 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Skurdo rizikos riba 2024 m. sudarė 616 eurų per mėnesį žmogui ir 1 294 eurus šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo riba 2024 m. siekė 446 eurus per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 937 eurus – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.

Absoliutaus skurdo lygis šalyje 2024 m. sudarė 5,8 proc.

2025 m. minimalių vartojimo poreikių dydis siekė 450 eurų, 2026 m. – 468 eurus.

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė portalui LRT.lt komentavo, jog šalies skurdo rodikliai nesikeičia jau daugelį metų ir yra vieni blogiausių Europos Sąjungoje, tačiau apie šią problemą ilgą laiką nebuvo kalbama, mat vis dar gajūs stereotipai, kad jei žmogus negali sudurti galo su galu, pats dėl to kaltas.

„Bet jei skursta kas penktas gyventojas, sudėtinga teigti, kad žmonės patys yra dėl to kalti“, – svarstė pašnekovė.

Ji pridūrė, kad kasmet blogėja ir absoliutaus skurdo rodikliai. Visgi, A. Adomavičienė kalbėjo, jog šis rodiklis yra ginčytinas ir ne visai atitinka ES standartus, mat daugelyje kitų bloko šalių absoliutus skurdas dažniausiai nėra matuojamas, nes manoma, kad žmonės turėtų gyventi geriau, nei tik gebėti patenkinti bazinius vartojimo poreikius.

„Be to, pats rodiklis kelia abejonių, kadangi paskaičiuota, kiek kalorijų žmogui reikia, kad jis išgyventų ir nebadautų. Tačiau, kai perkame produktus, neperkame jų vienam mėnesiui – druską, cukrų perkame ilgiau nei vienam laikotarpiui. Be to, pritaikyta skalė, kad antram šeimos nariui reikia mažesnės sumos maistui, tačiau maisto atžvilgiu juk nėra taip, kad antram šeimos nariui reikėtų mažiau valgyti. Su kiekvienu šeimos nariu ta skalė yra atitinkamai mažinama, tad absoliutaus skurdo rodikliu nereikėtų labai kliautis“, – svarstė ekspertė ir pridūrė, kad absoliučiame skurde gyvenančių žmonių gali būti ir daugiau.

A. Adomavičienė įvardijo, kad didžiausią skurdą patiria bedarbiai, vieniši bedarbiai tėvai, vieniši asmenys, senjorai, žmonės su negalia – jų skurdo rizikos rodiklis yra dvigubai didesnis nei žmonių be negalios ir tai yra pats prasčiausiais rodiklis visoje Europoje.

Darbo sąlygos vienodos ne visiems

Duomenys byloja, kad skurdo rizikos lygio rodikliai Lietuvoje yra pasiskirsčiusios nevienodai, o sostinės regione jis beveik perpus mažesnis nei likusioje šalyje.

ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, sostinės regione šis rodiklis siekia 13,1 proc., kai tuo tarpu likusioje šalies dalyje – 25,2 proc.

Pasak A. Adomavičienės, pagrindinis aspektas, kodėl sostinės regione skurdas yra gerokai mažesnis nei likusioje šalyje – darbo rinkos skirtumai.

Ji pridūrė, kad kai kuriose regionų savivaldybėse ne krizės metu nedarbo lygis siekia apie 15 proc.

„Sostinėje yra ir daugiau darbų, ir jie geriau apmokami. Žmonės turi pasirinkimą, darbdaviai turi daugiau konkuruoti savo darbo sąlygomis dėl darbuotojų, kai tuo tarpu regionuose yra atvirkščiai“, – teigė pašnekovė.

Visgi persikelti į sostinę gyventojams nėra lengva vien dėl gyvenamosios vietos įsigijimo – jei žmogus regione neturėjo darbo, sostinėje reikalingo užstato nuomai jis niekaip negalės surinkti.

Švietimo sistema – ydinga

Vilniaus universiteto (VU) docentas, ekonomistas Algirdas Bartkus kalbėjo, kad prie skurdo statistikos šalyje reikšmingai prisideda prastas dalies gyventojų išsilavinimas.

Ekonomistas aiškino, kad Lietuvoje vyrauja struktūrinio nedarbo problemos, tačiau jas lemia ne prasta šalies ekonominė padėtis, o tai, jog dalis žmonių turi įgiję įgūdžių, kurie darbo rinkoje nėra reikalingi.

„Prastas išsilavinimas, prastas gebėjimas adaptuotis ir prisitaikyti darbo rinkoje nulemia, kad žmogus negali užsitikrinti adekvačiai apmokamo darbo arba, deja, bet jokio darbo. <...> Jei žmogus yra nagingas meistras, turi įgūdžių, jis gyvenime neprapuls. Pas mus yra labai daug tuščių darbo vietų, problema yra tame, kad sunku rasti tinkamų įgūdžių specialistų“, – kalbėjo pašnekovas.

Tokią situaciją, pasak A. Bartkaus, lemia šalies švietimo sistemos problemos: milžiniškas krūvis moksleiviams, retas jų turi galimybę atskleisti savo talentus ir stipriąsias puses.

Kaip pavyzdį jis pateikė šių metų brandos egzaminų rezultatus: be daug kontroversijos sukėlusių pridėtų dešimties balų prastai išlaikyti būtų ne tik matematikos, tačiau taip pat ir istorijos, geografijos, chemijos bei kiti mokomieji dalykai.

„Jei ugdymo sistema pas mus būtų orientuota į geresnio išsilavinimo suteikimą, geresnių rezultatų siekimą, mes spręstume greičiausiai visas savo šalies ekonomikos problemas“, – teigė ekspertas.

A. Bartkus pridūrė, kad skurstančių tėvų šeimose užaugę vaikai vėliau taip pat susiduria su didesne skurdo rizika, mat socialinė aplinka, kurioje jie auga, nėra motyvuojanti.

„Mokykloje šie vaikai turėtų atsidurti tokioje terpėje, kuri motyvuotų juos siekti geresnių rezultatų, kad jų gyvenimas susiklostytų kitaip, nei susiklostė jų tėvams. <...> Reikėtų masinio suaugusiųjų švietimo, perkvalifikavimo kursų, tačiau jie taip pat turėtų būti adekvatūs. Sukūrus tokią sistemą, mes užsipildytume tuščias darbo vietas“, – svarstė pašnekovas.

Tikslių skaičių nežinome

A. Bartkus atkreipė dėmesį ir į tai, kad tikslių skaičių, kiek Lietuvoje yra skurstančių žmonių, mes nežinome.

„Santykiniai skurdo vertinimo rodikliai nėra tobuli, nes nesvarbu, kiek turtinga bus visuomenė, nesvarbu, kiek turtingas bus žemiausias pajamas turintis asmuo, vis vien tam tikra dalis žmonių gaus mažiau nei 60 proc. atlyginimų medianos. Svarbu yra tai, ar ši lėšų suma yra pakankama patenkinti pagrindinius žmogaus poreikius. Todėl greta jos yra naudojami absoliutaus skurdo rodikliai. Absoliutaus skurdo riba yra Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kasmet apskaičiuojamas minimalių vartojimo poreikių dydis“, – portalui LRT.lt komentavo A. Bartkus.

Visgi dabartinė skurdo, pasak jo, ribos rodiklių apskaičiavimo metodika yra ydinga, tad tikslių skaičių, kiek Lietuvoje yra skurstančių žmonių, mes nežinome.

Kaip aiškino ekonomistas, pavyzdžiui 2025 m. absoliutaus skurdo ribos rodiklis buvo patvirtintas dar 2024 m. lapkritį, remiantis ne faktinėmis 2025 m. kainomis, o 2024 m. prognozuotomis kainomis.

„Skurstančių žmonių skaičiaus nustatymas naudojant šią ribą reiškia, kad skurdo vertintojai galvoja, kad žmonės, 2025 m. apsipirkdami parduotuvėse, už prekes atsiskaitydavo ne faktinėmis 2025 m. kainomis, o maždaug prieš metus prognozuotomis kainomis. Toks galvojimas yra keistas, nes vartotojai parduotuvėse sumoka tas kainas, kurios yra galiojančios, o ne tas, kurios buvo prognozuojamos“, – paaiškino A. Bartkus.

Pasak jo, nustatytoji riba gali būti naudojama paramos skyrimui, tačiau ne faktiniam skurstančių asmenų skaičiui.

„Skurstančių žmonių bazinio vartojimo krepšelį indeksuojant tiktai pagal maisto kainas, maksimaliai palankiu didesniam skurdo įvertinimui būdu, faktinė absoliutaus skurdo riba būtų kitokia. Ją galima būtų suskaičiuoti retrospektyviai, naudojant tuo metu buvusių kainų vidurkius arba imti kažkuriais baziniais metais nustatytas kainas ir jas indeksuoti. Skirtumas nebus didelis“, – teigė ekspertas.

Jeigu vartojimo krepšelis būtų indeksuojamas tik pagal pigiausių maisto gaminių kainas ar įtraukiant ne tik maisto kainas, bet ir kitų prekių ir paslaugų kainas, ši riba būtų mažesnė.

„Specialiai neišskiriant jokių prekių kategorijų ir skurdo riziką nustatant nešališkai, tai yra, indeksuojant tik pagal bendrą vartojimo kainų indekso augimą, faktinio absoliutaus skurdo riba būtų ne 450 eurų, o tik 365 eurai, tad ir skurstančių asmenų kiekis būtų mažesnis“, – komentavo A. Bartkus.

Kad būtų lengviau suprasti, kodėl dabartinė skurdo ribos apskaičiavimo metodika yra ydinga, kaip pavyzdį ekonomistas pateikė skurdo ribos ir kainų dinamiką Lietuvoje nuo 2022 m.

Pasak jo, 2021 m. pabaigoje Lietuvoje nustatyta 2022 m. skurdo riba – 267 eurai, tai yra, 7 eurais arba 2,7 proc. padidinta nuo iki tol buvusio 260 eurų dydžio.

Tačiau 2022 m. faktinis bendras kainų lygio augimas buvo 19,9 proc., o vien maisto kainos tais metais išaugo 26,2 proc., tad skurdo riba 2022 m. buvo nustatyta stipriai per maža.

„Tai, kad prognozuotojai 2021 m. pabaigoje visiškai neatspėjo 2022 m. kainų augimo tempo, neturi nieko stebinti. Turėtų stebinti tai, kodėl ši neteisingai nustatyta skurdo riba nebuvo pakoreguota 2023 m., kai buvo turimi visi duomenys už 2022 m.“, – apie statistiką kalbėjo A. Bartkus.

Vėliau, pasak ekonomisto, vertinimo klaidos buvo ištaisytos, nes skurdo riba 2023 m. buvo pakelta net 32,6 proc. – iki 354 eurų, tačiau tolesnis jos kėlimas 26 proc. iki 446 eurų 2024 m. buvo klaidingas, nes tais metais bendras kainų lygis išaugo tik 0,9 proc., o maisto kainos smuko 0,2 proc.

„Nereikia naudoti prognozių ten, kur jų nereikia naudoti, ir jei galima išsiversti be jų, tai ir reikia taip daryti. Atsižvelgiant į tai, kad skurdo riba Lietuvoje yra nustatoma labai keistu būdu, kalbėti apie jo dinamiką nepavyksta, nes mes tiesiog nežinome jo lygio. Pirma reikia jį tinkamai įvertinti, o tada bus galima padaryti išvadas“, – apibendrino A. Bartkus.

Jis pridūrė, kad gyventojų perkamąją galią geriausiai reprezentuoja realus darbo užmokestis.

„2025 m. III ketv., palyginti su 2021 m. III ketv. Lietuvoje realus į rankas darbo užmokestis išaugo 9,2 proc., o palyginti su 2016 m. III ketv. – 54,8 proc. Tam, kad padarytume išvadas apie tai, kaip keitėsi skurdas, kai vidutinio dirbančio asmens perkamoji galia per minėtą laiko tarpą išaugo 55 proc., reikia perskaičiuoti absoliutaus skurdo ribą, naudojant faktinius duomenis, o ne prognozuojamas kainas“, – kalbėjo A. Bartkus.

Reikia ir darbo, ir būsto

Pasak A. Adomavičienės, vienas svarbiausių skurdo mažinimo veiksnių – darbo vietų prieinamumo gerinimas socialiai jautrioms grupėms, taip pat žmonėms, gyvenantiems regionuose.

Tačiau ne mažesnė problema ir būsto prieinamumas.

„Dalis žmonių, o ypač vaikų, gyvena labai prastuose būstuose: be nuotekų, su varvančiais stogais. Svarbu, kad šeimos galėtų įsigyti būstą arba, jei šeima yra gausi, kad galėtų įsigyti ir didesnį būstą. Šioje vietoje taip pat yra daug kliuvinių. Gerai, kad sumažintas pradinis įnašas iki 10 proc., tačiau daliai žmonių tai vis tiek yra sudėtinga“, – teigė pašnekovė.

Pašnekovė kalbėjo ir apie didesnį būsto, o ypač nuomos rinkos reguliavimą, taip pat būsto rinkos „šešėlio“ mažinimą, mat nuomos sutarties VšĮ „Registrų centre“ neregistravę asmenys negali gauti nei būsto nuomos, nei šildymo kompensacijų.

„Ne mažiau svarbu ir paslaugų prieinamumas, tai yra, kad sveikatos problemų turintys ar senyvo amžiaus žmonės gautų pagalbą, kad artimieji galėtų eiti dirbti, o žmogus galėtų oriai gyventi“, – svarstė A. Adomavičienė. Ji pridūrė, kad pagalbos sulaukti turėtų ir vaikų namuose ar itin pažeidžiamose šeimose užaugę jaunuoliai, kurie negavo tinkamų socialinių įgūdžių ir galėtų savarankiškai atsistoti ant kojų.