Infliacija Europoje stabilizuojasi, bet maistas – sparčiai brangsta. Tokią prognozę pateikęs Europos centrinis bankas sako, kad vienas iš trijų europiečių nerimauja, ar galės įpirkti maistą. Lietuvoje maisto jau neįperka, anot nevyriausybininkų apklausų, beveik dešimtadalis gyventojų. Dalis maisto produktų čia jau kainuoja brangiau nei ES vidurkis. Anot ekspertų, kainas lemia ne tik PVM, bet ir globalios rinkos bei vietinė kainodara.
Vokiečiai maistui išleidžia mažiau
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas Evaldas Stankevičius LRT RADIJUI sako, kad Lietuvoje maisto kainos kelia iššūkių, tačiau didele problema to dar nevadina.
„Problema būtų tada, jeigu turėtumėme daug skurstančių žmonių arba kurie būtų neprivalgę, bet turbūt tokių nėra. Bet jeigu žiūrint skaičius iš tokio platesnio konteksto ir lyginant išlaidas maistui pagal pajamas, tai matome, kad iš tikrųjų nesame mes tikrai labai geroje pozicijoje. Kitaip tariant, turbūt yra šalių, kurios uždirba daugiau ir maistui išleidžia mažiau“, – sako ekonomistas.
Anot jo, lyginant kainas ir pajamas Lietuvoje su tokiomis šalimis kaip Vokietija, išties kyla klausimų dėl kainodaros, kadangi Vokietijoje maistui išleidžiama pajamų dalis yra beveik du kartus mažesnė nei Lietuvoje.
Vokietijoje maistui vidutiniškai išleidžiant 250 eurų per mėnesį, tai sudaro apie 7-8 proc. vidutinės algos į rankas. Lietuvoje šis skaičius siekia 15 proc. Visgi, skaičiuojant eurais, Lietuvoje toks pats prekių krepšelis kainuoja mažiau.
„Tą patį krepšelį pirkti yra šiek tiek Vokietijoje brangiau, bet tas santykis tarp tiek, kiek mes išleidžiame nuo algos maistui, iš tikrųjų yra jis ne mūsų pusėje“, – konstatuoja E. Stankevičius.
Anot pašnekovo, dalis šalių bando maisto kainas stabilizuoti ir padaryti įperkamas tai visuomenes daliai, kuri neturi didelių pajamų, steigiant įvairias institucijas, maisto observatorijas ar tarybas, kurios stebi maisto kainas, bando formuoti tam tikrą politiką, kuri užtikrintų, kad bazinių maisto kainų atotrūkis nuo atlyginimo nebūtų itin didelis.
Vartojimo galimybės didesnės nei praeityje
Nors nevyriausybinių organizacijų atliktos apklausos rodo, kad maisto neįperka beveik dešimtadalis Lietuvos gyventojų, E. Stankevičius sako, kad greta tokių apklausų derėtų pažvelgti ir į konkrečius skaičius, o terminas „neįperka“ nebūtinai reiškia, kad žmogus badauja.
„Jeigu mes pažiūrėtumėme, kad šiemet yra blogas obuolių derlius ir obuoliai dukart brangesni negu praeitais metais, tai galbūt reikia mažiau valgyti obuolių. Bet jeigu aš galiu šiemet nusipirkti kilogramą bulvių už 15 euro centų, tai galbūt kepsime daugiau bulvinių blynų“, – svarsto E. Stankevičius.
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas Algirdas Bartkus sako, kad šis skaičius – 10 proc. – gana tikslus, o pastarąjį dešimtmetį kas mėnesį atliekamos namų ūkių finansinės padėties vertinimo apklausos rodo, kad apie 8 proc. respondentų teigia, jog jie, tam, kad išgyventų, turi leisti santaupas arba skolintis.
„Jeigu pažiūrėtume, kokio masto tai yra problema, tai vienas dalykas yra ne tik kainos, bet ir mūsų pajamos. Jeigu pažiūrėtume realų darbo užmokestį, reiškia, tą darbo užmokestį, kada aš jį pakoreguoju, atsižvelgdamas į kainas, ir kuris reprezentuoja perkamąją galią, tai per metus laiko, 2025 metų antrą ketvirtį, lyginant su praėjusių metų antru ketvirčiu, realus darbo užmokestis išaugo 4,6 proc. Lyginant su 2020 metų antru ketvirčiu – 16,6 procento. Na o per dešimtmetį su 2015 metų antru ketvirčiu 70,5 procento yra išaugęs“, – aiškina A. Bartkus.
Tai, pasak jo, rodo, kad vartojimo galimybės, kuriomis dabar disponuoja standartinis eilinis vartotojas, yra gerokai didesnės negu kad buvo praeityje. Anot A. Bartkaus, natūralu, kad žmonės jaučia tam tikrą nepasitenkinimą, matydami, kad brangsta jų mėgstami produktai, ar kad jie kitose šalyse kainuoja mažiau. Bet vis dėlto, įperkamumas šiuo metu nėra mažesnis nei anksčiau.
Maisto kainas lemia tiek PVM, tiek skirtinga kainodara
Anot pašnekovo, dažnai tenka girdėti nusiskundimus ir palyginimus, kad vienos ar kitos prekės kitose šalyse kainuoja pigiau nei Lietuvoje. Tą lemia tiek skirtingose šalyse taikomi PVM dydžiai maistui, tiek skirtinga šalių kainodara.
Pavyzdžiui, „Rittersport“ šokoladas „Iki“ parduotuvėje, kuri priklauso „Rewe“ grupei, kainuoja 2,99 euro. Tuo tarpu „Rewe“ parduotuvėje Vokietijoje tokio šokolado kaina yra 2,29 euro.
„Skirtumas yra 70 centų, – aiškina A. Bartus. – Ir maždaug 35 centus mes galime paaiškinti PVM skirtumais. Tiesiog PVM maistui Lietuvoje yra aukštesnis. Ten maistui yra žemesnis PVM. Iš čia atsiranda 35 centai. Bet 35 centų mes nepaaiškiname. Ir čia egzistuoja tam tikri specifiniai kainodaros niuansai, kurie yra susiję su tuo, kiek mes prašysime už tam tikrą prekę.“
Kaip aiškina pašnekovas, kainodarai įtaką daro ne tik šokolado savikaina, bet ir tai, kiek, pavyzdžiui, konkurentų gaminiai kainuoja vietinėje rinkoje.
„Jeigu vietinėje Lietuvos rinkoje „Pergalės“ šokoladas kainuoja 2 eurus su trupučiu, „Rittersport“ kainuos šiek tiek daugiau. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad jis kokybiškai yra geresnis“, – aiškina A. Bartkus.
Kaip sako ekonomistas, kainą lemia ir tam tikras gyventojų nacionalizmas, kuomet pirmenybė teikiama vietos produkcijai, bei tai, kiek žmonės pasiryžę mokėti už mėgstamą prekės ženklą.
„Pavyzdžiui, jeigu sustotume dabar Bauskės „Rimi“, ir ten pasiimtume latviškus zefyrus, Latvijoje už zefyrus sumokėtume daugiau negu Lietuvoje. Lietuvoje latviški zefyrai yra pigesni. Negana to, ten yra „Žemaitijos pieno“ produkcijos, kuri yra pigesnė Latvijoje, nei Lietuvoje. Bet lygiai taip pat mes surasime tam tikros latviškos produkcijos, kuri Lietuvoje yra pigesnė negu kad tenai“, – pažymi A. Bartkus.
Kainų reguliavimas gali lemti menkesnį asortimentą
Anot jo, Maisto taryba ar panašios institucijos kainas nebūtinai pažabotų, nes kainodarai įtakos turi ir globalios rinkos, ir nuo gamintojų ar prekybininkų ne visada priklausomi faktoriai, o prekybininkų antkainiai didelių pelnų nerodo.
„Jeigu mes nueiname, pavyzdžiui, į prekybos tinklus, nes labai dažnai jie yra laikomi atsakingais, kad kainos yra per didelės, ir panagrinėjame jų tuos finansinius rezultatus, tai mes matysime, kad „Maximos“, taip apytiksliai, grynasis pelningumas yra 5,5 maždaug, šiek tiek virš 5 proc. Tai reiškia, viename eure, kuris yra paliekamas „Maximoje“, yra penki centai grynojo pelno, kuris atitenka jiems“, – teigia A. Bartkus.
Anot jo, „Norfos“ pelningumo rodikliai stabilūs, visada siekiantys apie 2 centus nuo euro, šiek tiek mažesnis nei dviejų centų nuo vieno euro pelningumas yra „Iki“ ir „Lidl“ parduotuvėse.
Anot E. Stankevičiaus, Maisto tarybos esminė funkcija neturėtų būti kainų reguliavimas, bet kainų stebėsena. A. Bartkaus teigimu, antkainių reguliavimas galiausiai lemia tai, kad dalies produktų lentynose nebelieka.
„Jeigu jau pradėsi reguliuoti kainas, tai žinok, kad dalies prekių vitrinose paprasčiausiai neliks. Gal jos ir susireguliuos, bet susireguliuos sąskaita ko? Asortimento sąskaita, kokybės sąskaita. Tai jeigu mes paimtume ir irgi išplėstume šitą funkciją į tokią koordinacinę, švietėjišką veiklą, informacinę veiklą, tai ko gi ne? Jeigu ypatingai dar kaštai nedideli būtų išlaikymo“, – svarsto A. Bartkus.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Aukso amžius“ įraše.
