Ar verta ir toliau kaupti lėšas II pensijų pakopoje? Kokie galėtų būti tokio pasirinkimo argumentai?
Įsivaizduokime trijų giminės kartų, tarkim, gyvenančių Vilniuje, situaciją ir jiems kylančius klausimus. Vyriausieji – 65 ir 66 metų – ką tik pradėjo gauti pensijų išmokas. Vyrui kas mėnesį į sąskaitą įkrenta 850 Eur „Sodros“ pensijos bei 45 eurai iš II pakopos kaip anuiteto dalis. Iš viso šioje sistemoje jam pavyko sukaupti 11 000 Eur. Metais jaunesnė žmona, turėjusi trumpesnį darbo stažą, gauna 650 Eur pensiją ir išsyk atsiėmė visą II pakopoje sukauptą sumą – 3456 Eur, kurią toliau saugos kaip indėlį banke.
Jų dukrai – 43-eji. Tai didesnes pajamas gaunanti specialistė, kaupianti II pakopoje nuo pat darbinės karjeros pradžios ir jau sukaupusi 16 500 eurų. O specialistės sūnus tik prieš metus baigė bakalauro studijas ir į pensijos kaupimo sistemą buvo įtrauktas automatiškai. Tad iš jo 1500 Eur atlyginimo kas mėnesį yra atskaičiuojami 45 Eur – iš viso susidarys 540 eurų per metus.
Šeima, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, atidžiai stebi diskusijas Seime. Daug kas tebėra neaišku, tad kyla nemažai klausimų. Ar vertėjo kaupti lėšas II pakopoje? Gal labiau apsimokėjo likti „Sodroje“? Ar pensijų fonduose sukaupti pinigai yra saugūs? Gal mažiau rizikinga laikyti santaupas banke arba padengti jomis dalį būsto paskolos?
Įstatymo svarstymai jau finišo tiesiojoje ir numatomi gana rimti pokyčiai. Dalis gyventojų laukia „išlaisvinimo“ ir galimybės išsigryninti sukauptas lėšas, kiti dar svarsto, ką rinktis. Neramūs ir pensijų fondų atstovai, juk jų žinioje daugiau nei 9,3 mlrd. eurų. Visiškai neaišku, kokia dalis šio investicinio kapitalo ruošiasi „pabėgti“. Kokios galimos naujos reformos pasekmės mūsų visuomenei?
Aršūs ginčai Seime
Metų pradžioje Inga Ruginienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė, ketino Seimui pateikti dar radikalesnį II pensijų pakopos reformos projektą. Buvo planuojama ne tik atverti langą norintiems pasitraukti, bet ir atšaukti šios sistemos dalyviams 1,5 proc. valstybės paskatą. Dabar valstybė kiekvienam kaupiančiam lėšas II pensijų pakopoje skiria apie 30 Eur per mėnesį, iš viso – daugiau nei 300 mln. Eur per metus. Ir nors sausio–vasario mėnesiais pasigirdo raginimų visas lėšas skirti gynybai, Finansų ministerija privertė I. Ruginienės komandą šį projektą keisti ir valstybės paskata buvo palikta.
2025-ųjų pradžioje Lietuvos banko atlikta apklausa parodė, kad apie 40 proc. iš dabar II pakopoje esamų 773 tūkst. dalyvių gali pasitraukti, jei papildomos valstybės paskatos nebeliktų. Vadinasi, šis skaičius sumažėtų iki 400–500 tūkst. papildomai kaupiančiųjų (o apie 1 mln. Lietuvos gyventojų šia galimybe nesinaudotų).
Ekspertai prognozuoja, kad pirmieji pasitrauks mažiausiai uždirbantys bei santaupų neturintys žmonės. Jie kelis tūkstančius eurų panaudos būtiniausioms reikmėms. Neaišku, kaip pasielgs vidurinioji klasė, uždirbantys 2000–5000 eurų (neatskaičius mokesčių). Būtent jų įmokos į II pakopą bei jau sukauptos sumos sudaro didžiąją dalį fondų kapitalo. Įstatymo projekte planuota, kad jau 2026 m. bus atvertas 1,5 metų langas norintiems iš šios sistemos pasitraukti. Po diskusijų buvo linkstama prie kompromiso – šį laikotarpį sutrumpinti iki vienerių metų. Tačiau per paskutinį svarstymą Seime nuspręsta išėjimo langą atverti dvejiems metams.
Šia tema buvo aršiai diskutuojama ir Seimo Finansų ir biudžeto komitete. Rizikos kapitalo bei pensijų fondų atstovai ragino stabdyti reformą arba nors sumažinti jos žalą visai pensijų sistemai (turint omenyje, kad dalis lėšų perskirstoma per „Sodrą“, kita dalis kaupiama asmeninėje sąskaitoje). Tiek fondų, tiek Lietuvos banko atstovai įtikinėjo, kad „Sodra“ ilgainiui nebepajėgs skirti pensininkams didesnių nei 40 proc. buvusio vidutinio atlyginimo mėnesinių išmokų. O pridėjus II pakopoje sukauptus pinigus, pensija galėtų siekti apie 50 proc. buvusio darbo užmokesčio.
Būta pasiūlymų, kaip sumažinti norą atsiimti jau sukauptus pinigus – Seimo nariai buvo įtikinėjami, kad pasitraukiantieji iš II pakopos turėtų sumokėti bent 15 proc. GPM nuo valstybės suteiktos paskatos sumos. Komitete vykusios diskusijos nesušvelnino ir griežto socialdemokrato Algirdo Syso nusistatymo fondų atžvilgiu. Jis pateikė balsavimui tris siūlymus, kaip dar labiau liberalizuoti šią sistemą: valstybė neragintų dalyvauti II pakopoje, kiekvienas norintis galėtų iš jos pasitraukti bet kada, anuitetai nebūtų privalomi, atsisakoma valstybės rėmimo. Ekonomistas Raimundas Kuodis balsavo „už“, ragindamas 300 mln. eurų skirti gynybai, o ne II pakopai remti.
„Atsisakius net ir privalomo anuiteto, pensijų fondai taptų tiktai investicine ir kaupimo platforma, – šią idėją komentavo dr. Jekaterina Navickė, socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėja. – Tokiu atveju II pakopos nebegalėtume vadinti pensijų sistemos dalimi.“
Tiesa, galutines išvadas dėl šio įstatymo paketo turėjo pateikti kitas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Jame nubalsuota „nepritarti“ A. Syso iniciatyvoms. Lino Kukuraičio vadovaujamas komitetas žengė ir kitą žingsnį – kreipėsi į 4 mokslo institucijas, prašydamas pateikti ekspertines išvadas apie šio projekto įtaką Lietuvos pensijų sistemos raidai (vos per 10 dienų parengti išsamius atsakymus).
Teko verstis per galvą, mokslininkai stebėjosi, kodėl šie klausimai nebuvo pateikti dar kovo mėnesį, bet į visus klausimus atsakė maksimaliai išsamiai. Įdomu, kad Vilniaus universiteto, Lietuvos socialinių mokslų centro bei KTU vertinimai skyrėsi. VU mokslininkai skeptiškiau vertino II pakopos pensijų fondų svarbą ir pasisakė prieš valstybės paskatas, tuo tarpu kitų įstaigų tyrėjai II pensijų pakopoje įžvelgė papildomą socialinę atramą, akcentuodami vis didėjančią demografinę duobę. Abiejų komitetų svarstymuose aktyviai dalyvavo ir pensijų fondo „Goindex“ įkūrėjas Marijus Kolesinskas, kuris artėjančią reformą įvertino kategoriškai: „Tai yra nesąmonė.“
Tad daug atvirų klausimų dėl reformos persikelia į Seimo posėdžių salę.
Investicinio pyrago trupiniai
Nuo 2018 m. Lietuvoje veikiančių pensijų fondų valdomas turtas padidėjo beveik 3 kartus – nuo 3118 mln. iki 9123,8 mln. eurų. Šuoliais didėjančias įmokas lėmė ir tai, kad gyventojai į sistemą buvo įtraukiami automatiškai. Vien 2024 m. įmokos į pensijų fondus siekė 843,2 mln. eurų (kartu su valstybės paskata), o išmokos – 85 mln. eurų. Per 20 metų nuo fondų įkūrimo investicinė grąža siekė 5,1 proc., o per pastaruosius 6-erius metus – daugiau nei 10 proc. Tačiau didelę šios investicinės naudos dalį sugraužė infliacija – jos vidurkis per pastaruosius 5-erius metus siekė 6,6 proc. Konservatyviųjų fondų, kuriuos dažniausiai renkasi vyresni žmonės, pastarųjų 5-erių metų rezultatai yra kukliausi. Konservatyvūs fondai daugiau investuoja į vyriausybių obligacijas, tačiau šių investicijų grąža ne visada aplenkia infliacijos tempą.
Atrodytų, investavimo rezultatai visai geri, tad kodėl nemaža dalis visuomenės nepatenkinta?
„Žmonės, išeinantys į pensiją, mato, kiek jie yra sukaupę. Jeigu darbo užmokestis buvo nedidelis, sumos tėra kuklios – tokių žmonių ir įmokos į fondus buvo mažos, – aiškina M. Kolesinskas, fondo „Goindex“ įkūrėjas. – Nuo žmogus atlyginimo (popieriuje) skiriama 3 proc. įmoka, dar pridedama 1,5 proc. valstybės paramos. Tad iš viso yra skiriama vidutiniškai 4,5 proc. gaunamo atlygio (iki mokesčių). Tuo tarpu įmokos „Sodrai“ siekia 8,72 proc., t. y. dvigubai daugiau.“
M. Kolesinskas pripažįsta, kad iki 2019 m. reformos II pakopos sistema turėjo trūkumų. Vienas jų – didoki investicinių fondų valdymo kaštai. „Tačiau dabar Lietuvos II pakopos sistema gerokai pranoksta kitas šalis. Investavimo rizika, priklausanti nuo dalyvių amžiaus, yra valdoma geriau.“
Fondas „Goindex“ aktyvią veiklą pradėjo tik prieš trejus metus, įtikinęs estų, o vėliau ir lietuvių investuotojus skirti savo kapitalą ilgalaikiams tikslams. Iš viso šiame fonde dirba 29 žmonės, iš kurių 10 yra tiesiogiai atsakingi už investicinius sprendimus. „Kol kas negalime lygintis su didžiaisiais rinkos žaidėjais, dirbančiais jau 20 metų, bet jau pritraukėme 47 tūkst. dalyvių, o mūsų valdomas turtas viršijo 240 mln. eurų.“ Įdomu tai, kad „Goindex“ neprisijungia prie Lietuvos pensijų fondų asociacijos.
„Kodėl manote, kad nauja II pakopos reforma yra bloga? T. y. nepritariate dalyvių teisėms lengviau pasitraukti ar atsiimti dalį investicijos?“ – teirautasi M. Kolesinsko.
„Lietuvos geopolitinė situacija yra trapi, o pensijų fondai galėtų į Lietuvos gynybos pramonę investuoti 3–4 mlrd. eurų. Tereikėtų kelių įstatymo pataisų, atveriančių kelią gyvybiškai svarbioms investicijoms. Tačiau dabar 2026 m., o gal net 2027 m. fondai stabdys ilgalaikes investicijas Lietuvoje. Jei prireiks išmokėti papildomus milijonus pasitraukiantiems iš II pakopos, jie investuos tik į akcijas, kurias galima greitai parduoti.“
M. Kolesinsko teigimu, padidėjus karo grėsmei Europoje, jų fondo valdyba priėmė sprendimą kuo daugiau investuoti į gynybos pramonę. Tuo tarpu anksčiau fondas laikėsi maksimaliai globalios investavimo strategijos. „Turime net planą B: jeigu karo veiksmai kirstų Lietuvos sieną, per kelias savaites fondas atkurtų savo veiklą, o piliečių investicijos išliktų saugios“.
Fondo „Goindex“ vadovas įsitikinęs, kad valstybė, o ne pensijų fondai kuria Lietuvos pensijų sistemos taisykles. Dažnas taisyklių kaitaliojimas sukelia milžinišką nepasitikėjimo šia sistema bangą.
Ar pensijų fondai galėtų atlaikyti pasaulines finansų krizes? Juk visa rizika tenka pensijų fondų dalyviams, o ne fondams? „Armagedono neatlaikytume, – pripažįsta M. Kolesinskas, – tačiau kol kas viską sunaikinančių finansų krizių nebuvo, net ir po 2009 m. sukrėtimo visi fondai atsitiesė labai greitai.“
Tai kokia II pakopos ateitis? Mokslininkų argumentai „už“ ir „prieš“
„Sunkiausi“ laikai „Sodros“ fondo laukia po 7–12 metų, todėl per šį laikotarpį būtina išsaugoti (ir didinti) pensijų fondų įvairovę“, – rašoma Lietuvos socialinių mokslų centro vertinime. Iš tiesų, per tą laiką gausiausios Lietuvos gyventojų kartos išeis į pensiją, ilgės jų gyvenimo trukmė, mažės žmonių, ypač vyrų, priešpensinis mirtingumas. Didžiausias mokesčių krūvis teks mažiau gausioms kartoms.
Tačiau Vilniaus universiteto prof. Romas Lazutka pensijų fondų indėlį į pajamų apsaugą senatvėje vertina daug skeptiškiau. Jis akcentuoja, kad vidutinė pensijų fondų grąža per 20 metų siekė 5,1 proc., o „Sodros“ pensijos per tą laiką buvo indeksuojamos vidutiniškai po 9 proc. kasmet.
Tie, kas nedalyvavo II pakopoje iki 2019 m, dabar yra sukaupę daugiau „Sodros“ taškų nei tie, kurie pasirinko dalyvauti ir bandys sugrįžti atgal į „Sodrą“. Kritiškai prof. R. Lazutka vertina ir privalomą anuiteto įsigijimą, jeigu esi sukaupęs didesnę nei 10000 eurų sumą.
„Sukaupto anuiteto suma nėra indeksuojama, kitaip nei „Sodros“ pensija. Žmogus visą savo sukauptą sumą galėtų skirti sveikatos reikmėms arba daug geriau investuoti nei 20 metų kas mėnesį gaunamą nedidelę išmoką, kuri dar kasmet nuvertėja. Tuo tarpu „Sodros“ pensija yra didinama pagal algų augimą“, – teigia jis.
Ypač kritiškai prof. R. Lazutka vertina valstybės skiriamą 1,5 proc. paskatą planuojantiems kaupti II pakopos pensijų fonduose: „Vieni gyventojai indėlius laiko bankuose (juos žmonės gali kaupti ir iki pensijos) ir jų palūkanos yra apmokestinamos pajamų mokesčių, o kitiems (taupantiems II pakopoje) mokama valstybės parama. Kodėl pirmieji savo mokesčiais remia antruosius?“
Ir prof. Boguslavas Gruževskis iš esmės pritaria R. Lazutkos teiginiui, kad grąža iš pensijų fondų turėtų neatsilikti nuo ilgamečio „Sodros“ indeksacijos vidurkio. Tačiau jis, palaikydamas II pensijų pakopos reformas idėją, mano, kad „reforma neturi prasilenkti su tiesa“: „Tiesa yra ta, jog II pensijų pakopa turi vykdyti socialinę misiją. Svarbiausia, kad net ir nepasiturinčios žmonių grupės senatvėje galėtų gauti pajamas iš kelių šaltinių. Tiems, kurių mažos pajamos, net ir papildomi 70–80 eurų yra dideli pinigai.“
B. Gruževskio vertinimu, valstybė, prisidėdama prie II pakopos patrauklumo 1,5 proc. paskata, sutaupys vėlesniais dešimtmečiais, kai mažiau viešųjų finansų prireiks skirti paramai skurdžiausiems gyventojams.
Kita vertus, prof. B. Gruževskis nerekomenduoja gąsdinti visuomenės kukliomis 40–45 proc. pakeitimo normos prognozėmis, t. y. kad tiek sumažės gaunamos pajamos išėjus į pensiją (pakeitimo norma fiksuoja, kiek vidutiniškai žmogus gauna pensijos per 5-erius metus, palyginti su pastarųjų 5-erių jo darbo metų pajamomis). „Pakeitimo norma neparodo, kiek žmogus turi papildomų santaupų, vertybinių popierių, kokio dydžio jo nekilnojamasis turtas, kokia artimųjų giminių parama. Svarbu nepamiršti, jog šiuo metu į pensiją pasitraukia nemažai praturtėjusių žmonių, kurie turi finansinį užnugarį, tad negalima jų materialinės padėties vertinti vien „Sodros“ pensijos dydžiu.“
Demografinės prognozės tebėra labai niūrios. Kuo mažiau liks darbuotojų, tuo didesnis spaudimas teks pensijų sistemai. Tačiau, prof. B. Gruževskio manymu, įmanoma išvengti „kietojo nusileidimo“: „Šiuo metu labai daug jaunimo Lietuvoje nedirba ir neturi jokios profesijos. Svarbu juos įtraukti į darbo rinką, taip pat kuo skubiau turėtume sukurti patrauklias ir lanksčias sąlygas dirbantiems pensininkams. Na, ir kuo daugiau žmonių dirbs didesnę pridėtinę vertę kuriančiose įmonėse, tuo bus didesnis Lietuvos ekonomikos našumas bei produktyvumas, tad ir tvaresnė socialinė sistema.“
Prof. B. Gruževskio manymu, turi būti sukurtas „Nacionalinių žmogiškųjų išteklių efektyvumo planas“, kuris apimtų švietimo sistemą, strateginius valstybės bei Lietuvos įmonių poreikius. Jo nuomone, didesnis skaičius kvalifikuotų, daugiau uždirbančių žmonių lems ir visos pensijų sistemos tvarumą. Mokslininkas įsitikinęs, kad būtent socialiai orientuoti II pakopos pensijų fondai turės ilgalaikę perspektyvą.
Ar nesubyrės II pakopos fondai po reformos?
Dalis ekonomistų gąsdino, kad leidus piliečiams pasitraukti iš II pakopos „bus kaip Estijoje“. Apie 30 proc. Estijos piliečių pasinaudojo galimybe atsiimti sukauptas lėšas. Teigiama, kad Lietuvoje bus atsiimti ir „pravalgyti“ keli milijardai, tad pasidės didžiulė infliacija. Tačiau Lietuvos bankas prognozuoja, kad po pirmosios didesnės pasitraukimo bangos trumpuoju laikotarpiu infliacija mūsų šalyje padidėtų tik 0,2 proc.
Jeigu iš Lietuvos II pakopos anksčiau laiko pabėgs 20–40 proc. dalyvių, t. y. 150–300 tūkst. piliečių, šios sistemos masiškumui bus suduotas labai rimtas smūgis. Keli milijardai eurų persikels į piliečių sąskaitas, didelė dalis lėšų nukeliaus į „Sodrą“.
Lemiamu argumentu likti ar pasitraukti iš II pakopos gali tapti valstybės paskata, kuri iš viso 300 mln. eurų papildo dalyvių sąskaitas. Kita vertus, automatinį piliečių įtraukimą į sistemą keis savanoriškas dalyvavimas. Dalyviams bus suteiktos lankstesnės sąlygos: sustabdyti kaupimą vieniems metams, jei blogėja asmeninė finansinė situacija, kartą per visą kaupimo laikotarpį atsiimti iki 25 proc. sukauptų lėšų, o ištikus kritinei ligai, neįgalumui būtų galima atsiimti ir visą sukauptą sumą.
Savanoriško dalyvavimo II pakopoje principas iš pradžių gali susilpninti šią sistemą, tačiau vėliau dalyvių pasitikėjimas pensijų fondais gali net sustiprėti. Tai priklausys nuo pačių fondų veiklos strategijos ir rezultatų. Šiuo metu fonduose sukaupta bendra pinigų suma artėja prie 10 mlrd. eurų, iš kurių 3–4 mlrd. yra investicinis prieaugis, sukauptas per 20 metų.
Po reformos iki 2027 m. jų valdomas kapitalas gali sumažėti iki 7–8 mlrd. eurų. Jeigu fondams pavyktų generuoti metinę 8–10 proc. investicinę grąžą, o vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje augtų 5 proc., o ne 9 proc. per metus, fondų rezultatai nebeatsiliktų nuo „Sodros“ pensijų didinimo tempo. Be to, Lietuvos bankas siūlo ateityje įtraukti ir darbdavius į įmonių darbuotojų pensijų kaupimą, pervedant 3–5 proc. dydžio įmokas.
Tarptautinės organizacijos, tarp jų ir Europos Komisija, perspėja, kad be pensijų fondų Lietuvos kapitalo rinka bus silpna. Apie 10 proc. visų II pakopos pensijų fondų lėšų (t. y. apie 1 mlrd. eurų) yra investuojama Lietuvoje. Tai labai svarbu mūsų ekonomikai. Tačiau net 36 proc. šios sumos, t. y. 363 mln. eurų, yra Vyriausybės vertybiniai popieriai. Valstybė, gyvendama nuolatinio deficito sąlygomis, skolinasi Lietuvos rinkoje pinigų už 3–4 proc. metinių palūkanų, perveda 300 mln. eurų į pensijų fondų sąskaitas, o šie tuos pinigus vėl skolina valstybei, laikydami tai saugia investicija. Toks investicinis žaidimas atrodo šiek tiek keistokai.
Labai svarbu, kaip II pakopos pensijų fondai pasirengę veikti didžiulio geopolitinio neapibrėžtumo sąlygomis. Koks būtų jų planas B, jei prasidėtų karo veiksmai? Ar būtų išsaugotos piliečių sukauptos sumos? Apie šią ir kitas rizikas visuomenė turėtų būti geriau informuojama tiek minėtųjų fondų, tiek Lietuvos banko.
Tad ar vertės nuo 2026-ųjų likti pensijų fonduose, ar geriau iš jų pasitraukti ir pasikliauti vien tik „Sodra“?
Kaip jau minėta, Lietuvos darbo rinkos artimiausiais dešimtmečiais laukia demografiniai, taip pat ir technologiniai iššūkiai. Mažės dirbančių žmonių, dalį jų galbūt pakeis arba išstums dirbtinis intelektas, o gal intelektualūs robotai-humanoidai? Tad baikime šiuos svarstymus linksmesne gaida: niekas nežino, gal protingesnės už žmogų sistemos pareikalaus iš darbdavių adekvataus darbo užmokesčio ar pradės kurti savo technologines-socialines sistemas? O gal DI taip pat pasirinks įmokas į II pensijų pakopą?
O kol kas Seime geriausio sprendimo dėl pensijų reformos ieško žmogiškasis intelektas.
