Siūlymas ūkiniuose miškuose leisti statyti nedidelius poilsinius vasarnamius neabejotinai turėtų įtakos miškų ir miško žemės kainai, teigia LRT.lt kalbinti pašnekovai.
Seime registruotas siūlymas leisti statyti iki 24 kv. m ploto vasarnamius IV grupės (ūkiniuose) miškuose. Ši miškų grupė sudaro apie 70 proc. visų Lietuvos miškų.
Įstatymo projekte numatyta, kad vasarnamiui pastatyti bus būtina savivaldybės išduota licencija. Šie statiniai negalės būti naudojami kaip nuolatinė gyvenamoji vieta ar pritaikyti gyvenamajai paskirčiai.
Pabrėžiama, kad vasarnamių statyba turės išsaugoti miško ekosistemų vientisumą – draudžiama daryti poveikį natūraliems vandens telkiniams, saugomoms teritorijoms ar gamtos paveldo objektams.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šios pataisos siekia sudaryti teisines sąlygas miškų savininkams ir valdytojams teisėtai bei tvariai naudoti miško žemę poilsiui, taip palengvinant rekreacinę veiklą privačiuose miškuose.
Viliamasi, kad ši pataisa paskatins miškų savininkus aktyviau naudoti savo valdas poilsiui, prisidėdama prie kaimo turizmo ir gamtos pažinimo plėtros.
LRT.lt nusprendė pasidomėti, kiek toks sprendimas galėtų turėti įtakos miško vertei.
Vertė galėtų kilti iki 2 kartų
Priėmus tokį siūlymą miškų savininkai galėtų tikėtis jų turto vertės kilimo, tvirtina Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos narė Renata Dumbravienė.
„Šiaurės šalių praktika rodo, kad miško sklypų, kuriuose leidžiama ir yra prasminga statyti rekreacinius namelius, vertė gali būti iki 2 kartų didesnė nei įprastų ūkinių miškų“, – LRT.lt komentavo asociacijos atstovė.
Tačiau R. Dumbravienė šiuos siūlymus laiko skubotais. Ji primena, kad Nacionalinio miškų susitarimo metu visos interesų grupės sutarė dėl galimybių studijos būtinybės, kurią užsakė Aplinkos ministerija.
Kol nėra jos rezultatų ir mokslu pagrįstų atsakymų, anot asociacijos narės, sprendimai dėl tokių statybų įteisinimo yra per ankstyvi, o siūlymai – populistiniai.
„Vien terminas „vasarnamis“ yra klaidinantis ir keliantis įtampą, nes vasarnamį lietuviai suvokia kaip gana komfortišką statinį. Tuo tarpu miško namelis – labai nedidelis statinys, dažnai net be įprastos infrastruktūros (privažiavimo, elektros ir pan.), tik su užtikrinančia, kad žmogaus buvimo jame poveikis aplinkai būtų minimalus (pavyzdžiui, biotualetas). Kompromituojama idėja, kuri iš esmės yra teisinga“, – savo pamąstymus LRT.lt dėstė R. Dumbravienė.
Anot jos, miško savininkai seniai kelia rekreacinių namelių statymo galimybės klausimą, nes tai leistų jiems gauti nemedieninių pajamų nekertant miško. Tačiau tai turi būti daroma atsakingai, nuosekliai, pabrėžia R. Dumbravienė.
„Tai, kas vyksta šiuo metu, kelia įtarimą, kad bandoma diskredituoti gerą idėją ir pateikti visuomenei neigiamą miškų savininko portretą“, – tvirtino mananti ji.
Investicijos ir ilgalaikė grąža
Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas, Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos (LMSA) vadovas dr. Algis Gaižutis taip pat pritaria nuomonei, kad priėmus tokį siūlymą miško sklypų kainos tikrai keistųsi. Kiek tiksliai, priklausytų nuo galimybių toje valdoje plėtoti veiklą.
„Be abejo, kaina turėtų pakisti, atskirais atvejais – netgi smarkiai. Tai neginčytinas faktas, ypač vietovėse, kur miškų naudojimas medienos ruošai yra stipriai ribojamas arba visai neįmanomas. Taip ne vien žodžiais, o konkrečiai būtų skatinama įveiklinti ir nemedienines miško naudas žmonių labui“, – akcentavo A. Gaižutis.
Pašnekovo aiškinimu, tai ypač aktualu, nes daugelis miško savininkų šių plotų nelaiko tik medienos šaltiniu. Vis mažiau žmonių gyvena kaimiškose vietovėse, kur kasmet reikia malkų, o medžiapjūtė, pastebėjo jis, turi savo specifiką.
„Be tinkamos įrangos ir žinių medžių taip lengvai ir saugiai nenukirsi, neišveši, o dažnas savininkas pats ir nesiryžta to daryti. Jie labiau linkę išsaugoti ir prižiūrėti savo miškus, kad ten galėtų lankytis su šeima, praleisti laiką gamtoje, ne kur nors užsienyje, o savo žemėje. Taip auga ir stiprėja emocinis prisirišimas ir įsipareigojimas teritorijai, kur žmogus jaučiasi visateisis šeimininkas.
Be to, jei aplinka būtų sutvarkyta taip, kad ji taptų palanki laisvalaikio praleidimui, o tam būtų ir tinkamos sąlygos, tai suteiktų galimybę žmonėms įsirengti nedidelį statinį – nebūtinai namelį medyje ar po medžiu. Galima būtų kalbėti ir apie neišsiskiriančią iš aplinkos slėptuvę, žieminę ar kitą patogų ir reikalingą statinį poilsio įrenginį“, – komentavo A. Gaižutis.
Apibendrindamas pašnekovas teigė, kad galimybė patogiai ir saugiai apsistoti savo valdoje būtų didelis pranašumas.
„Šeimininkiškai besitvarkantis savo nuosavybėje miško savininkas taip kuria sąlygas gyventi darnoje su gamta ir ja tvariai rūpintis“, – sakė jis.
Anot miškininkų, įsigalėjusi klaidinga nuostata, kad miško žemės sklypas vertas tik tiek, kiek verta jame duotuoju momentu sukaupta mediena, kuri gali būti iškirsta ir realizuota. Taip, šis faktorius daro reikšmingą įtaką vertei, bet, pasak jų, ne visada ir ne visur.
Tuo tarpu investicija į mišką – tai ir ilgalaikės grąžos potenciali vertė: miško žemės produktyvumas (kiek kasmet medienos priauga papildomai) bei galimybė iš nuosavybės naudojimo gauti kitas (nemedienines) pajamas.
Pasak miškininkų, rinkos kainą lemia ilgalaikė grąža. Skandinavijos šalyse ir Estijoje miškas yra vertinamas labiau iš investicinės pusės, nei pagal kirtimų galimybę. Didelę įtaką miško žemės sklypui turi ir galimybė gauti papildomas pajamas iš nemedieninių paslaugų.
