Europa energetine prasme nėra saugi ir greitų sprendimų, kurie padėtų tai pakeisti, nėra, sako amerikiečių energetikos ir geopolitikos strategas, Wilsono centro Vašingtone bendradarbis Thomas O'Donnellis. Jis ragina siekti kuo didesnės energetinių išteklių įvairovės ir nepasitikėti vien atsinaujinančia energetika, dėl kurios Europa tampa dar labiau priklausoma nuo dujų, taigi ir nuo Rusijos.
– Vasario pradžioje dar buvome BRELL žiedo dalimi. Dabar jau esame nuo jo atsijungę ir sinchronizavomės su kontinentine Europa. Prieš tai turėjome net kelis kabelių sabotažo atvejus Baltijos jūroje. Ar matote kokį nors ryšį tarp šių incidentų ir tuo metu dar tik planuoto atsijungimo nuo BRELL žiedo?
– Tokių atakų prigimtis tokia, kad jų organizatoriai neprisiima atsakomybės už jas (nors šiuo atveju esame gana įsitikinę, kad tai – Rusijos Federacija) ir jie nepasako, kodėl tai daro, todėl mums belieka spėlioti.
Man teko girdėti maždaug tris skirtingas versijas. Kalbant apie vieną iš jų reiktų šiek tiek sugrįžti atgal. Baltijos šalys jau turi jungtis su Švedija ir Suomija. Taigi akivaizdu, kai kabeliai buvo nutraukti, buvo bijoma, kad rusai galėjo nutraukti šiuos kabelius arba kitus komunikacijų kabelius ir tokiu būdu sabotuoti, sutrikdyti jūsų naująją sinchronizacijos zoną. Žinoma, ši zona ne tik jūsų, ji sujungta su Europos Sąjunga (ES).
Galiu pasakyti tik tiek, kad kiti ekspertai galvoja apie kitus dalykus ir tai susieja su kitomis sritimis. Nėra labai lengva, vertinant tai, kas buvo užpulta, rasti sąsajas.
– Jeigu pasitikėtume ekspertais, kurie sako, kad tai buvo susiję su atsijungimu nuo BRELL, ar manytumėte, kad atakos liausis? Ar joms tiesiog atsiras kitų priežasčių?
– Manau, yra du būdai, kuriais Rusija galėtų atakuoti Baltijos šalių sinchronizaciją su kontinentine Europa. Vienas – konkretus kerštas, bauginimas už tai, kad pasitraukėte iš jų tinklo, už tai, kad apsunkinote Kaliningrado palaikymą.
Galiu įsivaizduoti, kad prasidėtų atakos, kurios būtų kaip priekabiavimas. Tai gali būti fizinės atakos, pavyzdžiui, fizinis atjungimas. Bet žinoma, įmanoma susidurti su kibernetinėmis atakomis ar sabotažu žemyninėje dalyje. Žinome, kad Rusija yra taikiusi tokią sabotažo taktiką, ypač vietose, kur gaminama amunicija, naudojama ukrainiečių. Žinome, kad būta siekių nužudyti amunicijos gamyklų vadovus. Taigi yra keli būdai, kaip jie galėtų atakuoti tinklus, jeigu norėtų nubausti jūsų šalis. Vis dėlto visada turėtumėte žvelgti nuosaikiai, nes jeigu yra kelios atakos, jos gali būti bandomosios, po jų gali eiti didesnė, pavyzdžiui, karinė ataka.
Kaip aš priėjau prie išvados, kad Rusija tikrai ketina įvykdyti invaziją į Ukrainą? Buvo ne tik tai, kad pasienyje buvo išdėstyti kariai, vėliau atitraukti, vėl ten išdėstyti, tuo metu, 2021 m., energetikos sistemoje matėme bandomųjų energetinių operacijų, kad būtų sukurta situacija, dėl kurios ES atsidurtų silpnoje pozicijoje. Tuomet jie [Rusija – LRT.lt] sulaikė dujas, kurios paprastai būdavo tiekiamos tam, kad būtų užpildytos saugyklos. Tai buvo logiškas veiksmas, kad vėliau, kai kariai bus panaudoti realiai karinei invazijai ir nutrauktas dujų tiekimas, Europa labai greitai pajustų efektą, nes turėtų mažas atsargas saugyklose. Tai buvo tarsi parengiamoji operacija paskui eisiančiai didesnei.
Žiūrint į šias situacijas bent teoriškai, visada reikia žiūrėti į tai, ar tai bandymas sukelti problemų, demoralizuoti visuomenę, neperžengiant linijos, kai jie galėtų būti akivaizdžiai susieti ir dėl to sulaukti atsako.
Sabotažas gali būti naudojamas siekiant bendro efekto demoralizuoti visuomenę, bet tai taip pat gali būti operacijos, bandant atjungti dalį infrastruktūros, prieš didesnę karinę operaciją. Šiuo metu tai atrodo kaip gana menkos ir šiek tiek atsitiktinės atakos. Iš to, ką pavyko sužinoti apie šias atakas, man nėra aišku, ar buvo atakuojamos konkrečios vietos, ar buvo testuojamos galimybės.
– Viena iš minčių, kurios ateina į galvą, klausantis to, ką sakote, – kaip gerai, kad mes atsijungėme nuo BRELL.
– Iš tiesų – rusams būtų buvę daug lengviau, jeigu nebūtumėte atsijungę (juokiasi).
Bet išties tai yra rimta. Prieš dešimtmetį ar du Baltijos šalys ir Lenkija daug realistiškiau vertino, kaip Rusija gali panaudoti infrastruktūrą: energetikos, komunikacijos ir kt., jeigu iš tiesų prasidėtų karas. Pavyzdžiui, jūs turite suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą Klaipėdoje. Tuo metu [kai Lietuva statėsi SGD terminalą] aš buvau Vokietijoje ir labai aktyviai prieštaravau „Nord Stream“ dujotiekiui. Kalbėjausi su daugybe žmonių net ir Vyriausybėje ir jie šaipėsi iš jūsų dėl to, kad tai darote. Jie sakė – tai ekstremali pozicija galvojant, kad rusai ateityje gali pradėti karą, bet žinai, Baltijos valstybėse jie jau tokie dėl savo istorijos. Vokiečiai taip pat kalbėjo apie tai, kaip tai neįtikėtinai brangu ir kas galėtų racionalizuoti tokį pinigų leidimą.
Mano atsakymas tuomet būdavo toks: kai nusprendi, kad kažkas yra grėsmė tavo visuomenei ir tavo valstybei, tai yra papildomi kaštai, kuriuos esi pasiryžęs prisiimti. Taip dabar yra ir su klimato kaita – leidžiame tam pinigus.
Kai jie [vokiečiai] vėliau sužinojo, kad Klaipėdos SGD terminalas iš esmės buvo apmokėtas per kainos sumažinimą, kurį pasiūlė rusai, kad ir toliau pirktumėte dujas, jiems teko pasakyti „na, tai buvo gana šaunu“ (juokiasi). Tada jie pripažino jums šiek tiek nuopelnų.
Tai buvo būtina ne tik jums, bet ir likusiai Rytų Europai, Lenkijai, net iki Ukrainos, nes išaugo galimybės atgabenti dujas per jūrą, kad jos galėtų būti tiekiamos regionui. Apie tai pagalvojote gerokai iš anksto. Galiausiai buvo įrodyta, kad buvote teisūs.
Kai Vokietija, Austrija ir kai kurios kitos šalys reikalavo „Nord Stream 1“ ir vėliau „Nord Stream 2“ dujotiekių, Europa buvo smarkiai priklausoma nuo Rusijos ir tuo buvo pasinaudota, tai buvo panaudota kaip ginklas.
Problema, kurią dabar matau, kad yra ir kitas žingsnis, susijęs su energetika ir elektra. Šiuo metu Europoje turime naują dujų krizę, nors jos neturėtume turėti. Visiškai. ES pradėjo žiemą su dujų pertekliumi. Jeigu žiema būtų buvusi švelni, Europa būtų ją pragyvenusi su tuo gausiu pertekliumi ir nebūtų turėjusi rūpintis dideliu saugyklų užpildymu kitiems metams. Galiausiai dujų kaina galbūt būtų buvusi nustumta į apačią arčiau savo originalios kainos.
Kas vis dėlto nutiko, kad mes, bent aš taip sakyčiau, turime infrastruktūros problemą – esame priklausomi nuo atsinaujinančios energetikos, kuriai įtaką daro oras. Lapkritį ir gruodžio pradžioje vyko tai, ką vokiečiai vadina dunkelflaute visoje Šiaurės Europoje. Tai situacija, kai tuo pat metu nebuvo saulės ir buvo labai silpnas vėjas. Be to, tomis pačiomis dienomis buvo labai šalta. Šalys, kurios nuo atsinaujinančių energetikos šaltinių labai priklausomos, turėjo šiuos šaltinius kuo nors pakeisti ir tai lėmė, kad teko panaudoti dujas iš saugyklų.
Tai lėmė, kad buvo sunaudotas perteklius ir tuomet prasidėjo kalbos apie energetinę krizę. Tai vėl pasikartojo vasario pradžioje ir dabar jie turi rimtą krizę, nes nežino, kaip sumokėti už dujas vasarą, kad būtų pasiruošta kitai žiemai. Tai yra pavyzdys, dėl ko aš manau, kad žaliasis susitarimas privalo būti pakeistas, reformuotas ir privalo būti įdiegta kitokia infrastruktūra. Tai yra dar viena silpnybė.
– Energetika neišvengiamai susijusi su geopolitika. Turint tai omenyje, kokie yra svarbiausi projektai ar energetikos sritys, kurioms dabar turėtume skirti šiek tiek daugiau dėmesio? Atrodo, kad projektų bet kokiu atveju yra daug, bet galbūt jūs turite galvoje didesnį vaizdą, kurį turėtume matyti?
– Sunku viską numatyti. Infrastruktūra, ypač gamtinių dujų, yra sudėtinga: skirtingi vamzdynai, įvairūs SGD terminalai... Jei nukentėtų vienas iš jų, ar yra kitų jungčių, kuriomis dujos gali būti tiekiamos kitais maršrutais? O jei ir yra, kiek tai kainuoja? Tai šiek tiek primena šachmatų partiją ir tai ypač veikia Europą.
Kaip žmogus, ilgą laiką dirbantis energetikos srityje Europoje, sakyčiau, kad rusai apie visa tai mąsto labai geostrategiškai. Pavyzdžiui, geostrateginis arba puolamasis veiksmas, kurį jie atliko atjungdami „Nord Stream“ ir kitas dujas, Rusijos Federacijai kainavo daug pajamų, bet tai buvo laikoma mažesniu poveikiu.
Nafta yra kitokia. Nafta Rusijos Federacijai yra absoliučiai būtina. Jei ji kada nors būtų nutraukta, Rusijai būtų labai sunku tęsti karą. Taigi, manau, kad dujos yra sritis, kurią turime stebėti, ir ne tik dėl rusų noro jas kaip nors panaudoti kaip ginklą: užblokuoti, vykdyti kibernetines atakas ir pan.
Tai taip pat susiję su ES pažeidžiamumu, nes, mano nuomone, nors ES ir padarė daug pažangos, jų energetikos modelis, žaliojo kurso modelis lemia, kad Europa pernelyg priklausoma nuo vėjo ir saulės energijos, kai jie neturi jokių technologijų, galinčių kaupti atsinaujinančią energiją. Tai reiškia, kad de facto atsarginis variantas yra gamtinės dujos.
Taigi Europai reikia dviejų lygiagrečių vienodo dydžio sistemų. Kuo daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių, tuo didesni turi būti gamybos pajėgumai ir tuo daugiau dujų reikia. Gamtinių dujų privalumas yra tas, kad šias turbinas galima labai greitai įjungti ir išjungti, todėl jos gali prilygti atsinaujinančiųjų išteklių energijos didėjimui ir mažėjimui. (...)
– Tai susiklosčiusi situacija, kai būti skeptiškiems ar netgi šiek tiek paranojiškiems ir nepasitikėti viena energetikos rūšimi iš esmės svarbu?
– Taip, turite būti atsargūs ir turėti subalansuotą energetinę sistemą. Siūlyčiau neįrengti tiek daug atsinaujinančių energijos šaltinių, kad tomis dienomis, kai jie neveikia dėl oro sąlygų, neturėtumėte imti tiek daug gamtinių dujų.
Dauguma šalių, sakyčiau, turi likti ties 25 proc. ar mažesne riba. Nebent jos turi ką nors ypatingo, pavyzdžiui, daug vėjo. Bet iš prigimties tai gana brangu.
Pavyzdžiui, Estija planuoja įrengti atominę elektrinę. Kai mažų modulinių reaktorių technologija bus šiek tiek labiau subrendusi, man atrodo, tai labai racionalu.
Lenktyniauti ir įrengti per daug vėjo jėgainių jūroje, kurių įrengimas yra labai brangus, o tarnavimo laikas yra tik 20 metų (paskui jas reikia atnaujinti), man neatrodo labai prasminga. O, pavyzdžiui, šie [maži moduliniai] reaktoriai veiks 80–100 metų.
– Turint omenyje viską, ką aptarėme, ir tai, kad vis dar yra daug neapibrėžtumo dėl Ukrainos karo pabaigos, kas gali nulemti daugybę dalykų, ar vis dar galėtume sakyti, kad Europa, kalbant apie energetikos sektorių, yra saugi?
– Ne. Aš taip nemanau. Manau, vien žaliasis kursas iš esmės yra ydingas. Įrengiama infrastruktūra nėra tvari. Tai lemia, kad gamtinės dujos tampa geopolitiškai svaresnės nei anksčiau.
Be to, atsinaujinantys energetikos šaltiniai veda prie dviejų paralelių sistemų diegimo. Pavyzdžiui, vokiečiai nori įdiegti daugybę gamtinių dujų generavimo sistemų, kad visa sistema veiktų. Tai labai brangu.
Taigi dabar susiformavo kraštutinių dešiniųjų vedamas judėjimas, bet ne tik jie nori vėl atidaryti dujotiekius su Rusija kaip taikos susitarimo dalį. O taip yra todėl, kad jie neišsprendė problemos. Tai turi būti padaryta, bet nėra aiškumo.
Jeigu pradėsite kalbėti apie tai, kad reikia keisti žaliąjį kursą, kad reikia daugiau branduolinės energijos ir panašių dalykų, būsite apkaltintas buvimu su kraštutine dešine, o jie šiuo metu naudojasi tuo, bet ne todėl, kad turi realų planą. (...)
Europa turi tikrai gilią saugumo problemą dėl savo energetikos politikos, o trys už tai atsakingi asmenys – Ursula von der Leyen, Teresa Ribera ir Jonas Jonssonas – nekinta. Jie mano, kad, jiems sustiprinus savo poziciją dėl tokios energetinės politikos, Europa taps konkurencinga. Aš manau, kad tai labai bloga politika. Tai labai pavojinga.
– Ar yra kokių nors greitų sprendimų?
– Ne, greitų sprendimų nėra, nes tai infrastruktūra. Infrastruktūra brangiai kainuoja ir užima daug laiko.
Pavyzdžiui, paimkime Lenkiją. Didžiajai daliai šildymo už didžiųjų miestų ribų naudojamos anglys. Jeigu norite tai pakeisti, turite arba tiesti elektros laidus, ar visur tiesti dujų vamzdžius, o tai reikalauja labai daug laiko sąnaudų. Be to, privalote turėti šaltinį. Taigi atlikti šiuos pakeitimus nėra taip paprasta. Bet svarbu eiti teisingu keliu ir realistiškai vertinti, kas gali nutikti, kaip tai gali būti panaudota kaip ginklas.
Naftos sistema yra patikimesnė. Tai seniai seniai, aštuntajame dešimtmetyje, įdiegta sistema. Bet gamtinės dujos ne tokios. Taip pat atsisakyčiau vandenilio panaudojimo, paskelbčiau moratoriumą daugiau atsinaujinančių energijos šaltinių.
Jums reikia daugiau gamtinių dujų gamybos, reikia vamzdynų (...) ir pradėti masinį branduolinės energijos, modernios branduolinės energijos, plėtimą. Tai užtruks.
(...) Situacija Europoje primena prarastų kaštų terminą ekonomikoje: į tai [esamą energetikos infrastruktūrą – LRT.lt] įdėjome tiek daug pinigų, tai kainuos dar daugiau pinigų, bet per sudėtinga pradėti iš naujo, nenoriu švaistyti jau sumokėtų pinigų.
O kas, jeigu tai jau neveikia? Kuo anksčiau sustosi, tuo bus geriau. Bet vėl grįžtame prie prarastų kaštų principo – jokia partija niekur nenori būti ta, kuri pasakytų tiesą. Net ir AfD Vokietijoje sako „grąžinkite branduolinę energetiką“. Jie nesiūlo kurti naujų atominių elektrinių. Jie nenori prisiimti atsakomybės už šias išlaidas.
