Užimtumo tarnyba (UŽT) sako, kad Lietuvoje darbdaviai reikalauja mokėti rusų kalbą. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė teigė, jog šiuo laiku toks reikalavimas lietuviams turi visai kitą prasmę, kad rusų kalba nėra tik kalba. Daugeliui žmonių tai kelia jautrias emocijas.
Didžiąją dalį į Lietuvą atvykstančių imigrantų sudaro žmonės iš posovietinių valstybių, kurie nesupranta, kad Lietuva turi savo kalbą. Dėl to kyla įtampų, jie atėję į įstaigas reikalauja kalbėti rusų kalba, nes nesuvokia, kad čia šnekama lietuviškai.
UŽT direktorė Inga Balnanosienė patvirtina, kad yra darbo pozicijų, kur reikalaujama mokėti rusų kalbą.
„Skelbimuose pasitaiko reikalavimų, kai siūlomoje darbo vietoje reikalaujama mokėti bendrauti rusų kalba. Pernai buvo registruota 174 tūkst. darbo vietų, iš kurių 5 tūkst. rusų kalba įvardinta kaip reikalavimas arba privalumas. Dažniausiai tai buvo administratorių, viešbučių administratorių, logistikos įmonių vadybininkų bei darbuotojų, vairuotojų darbo vietos. Tai priklauso ir nuo vietovės – ypač dažnai pasitaiko didmiesčiuose. Taip pat pastebime ir kitą dalyką – lenkų kalbos reikalavimą tam tikrose įmonėse ir įstaigose Vilniaus rajone“, – apie situaciją kalba I. Balnanosienė.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė V. Meiliūnaitė primena, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių, todėl paslaugos turi būti teikiamos lietuviškai.
„2024 m. Seimo priimtas Valstybinės lietuvių kalbos papildymo įstatymas nurodo, kad Lietuvoje prekės parduodamos ir paslaugos teikiamos lietuvių kalba. Natūralu, kad mes bendraujame su užsienio šalimis, atvyksta užsienio piliečiai, todėl žmonės, vystydami savo verslą, norėdami pritraukti kuo daugiau klientų, gali prašyti, kad darbuotojai mokėtų vieną ar kitą užsienio kalbą. Kaimynystėje turime šalių, kuriose viena iš kalbų yra rusų, todėl kai kurie darbdaviai gali reikalauti mokėti rusų kalbą kaip papildomą privalumą priimant į darbą. Tačiau rusų kalbos mokėjimas neturėtų būti išskiriamas iš kitų kalbų mokėjimo“, – akcentuoja V. Meiliūnaitė.
Anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės, į Lietuvą daug žmonių atvyksta iš posovietinių šalių, kur rusų kalba yra stigmatizuojama. Daugelis atvykėlių mano, kad Lietuva vis dar yra rusakalbė šalis.
„Gyvename tokiu laikotarpiu, kai rusų kalba turi labai daug papildomų reikšmių: žeidžia kai kurių žmonių jausmus, skatina įtampą visuomenėje. Dėl karo ir įtampos į Lietuvą atvyksta labai daug rusakalbių žmonių, kurie tikisi Lietuvoje susikalbėti rusiškai. Pažiūrėjus į dešimt šalių, iš kurių daugiausia atvyksta žmonių į Lietuvą, bent aštuonios yra tos, kurias vadintume posovietinėmis. Ten rusų kalba buvo tiek stigmatizuota ir prilyginta pagrindinei kalbai, kad atvykėliai tikisi, jog ir Lietuva, išgyvenusi 50 metų okupacijos, vis dar yra rusakalbė šalis. Ir kartais žmonėms labai sunku suprasti, kad Lietuva nebėra ta šalis, kurioje rusų kalbos mokomasi privalomai. Rusų kalba vis labiau traukiasi iš mokyklų“, – kalba V. Meiliūnaitė.
Apie tai, ar klientai, nors ir gimę Lietuvoje, gali reikalauti su jais bendrauti rusiškai, V. Meiliūnaitė sako, kad tokį elgesį galima prilyginti kaip nepagarbą kitam žmogui.
„Žmonės linkę reikalauti to, kas jiems patogu, nors Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių. Žmogus, kuris gyvena Lietuvoje visą gyvenimą, tikriausiai lietuviškai moka. Tokiu atveju reikalavimą su juo kalbėti rusiškai aš prilyginčiau kaip nepagarbą kitam žmogui ir nesupratimą, kad šis gali nei rusų, nei lenkų, nei kokios kitos kalbos nemokėti – jis turi teisę nemokėti kitų kalbų“, – atkreipia dėmesį V. Meiliūnaitė.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje laikinai einantis pirmininko pareigas Audrius Gelžinis apie tai, ar tenka susidurti su darbuotojų skundais, kad jų nepriėmė į darbą ar pareikalavo kalbėti rusų kalba, nors nemoka, LRT RADIJUI sakė:
„Darbo kolektyvuose būna visokių situacijų. Kai kurios net išeina į spaudą. Prisiminkime prieš keletą metų vykusį skandalą su turkų statybininkais Kaune, kai jie negavo algų, o mes, kaip profsąjunga, jiems atstovavome ir juos gynėme. Statybininkai kalbėjo tik turkiškai, reikėjo turkų kalbos vertėjo. Dabar prieš šventes turėjome atvejį su arabų kalba. Taip pat radom vertėją Lietuvoje. Pagal įstatymą pilietis turi mokėti lietuvių kalbą. Kiti teisės aktai numato, kad darbo sutartis turi būti pasirašyta lietuvių kalba ir išimtiniais atvejais darbuotojui suprantama kalba. Lietuvoje yra nemažai tarptautinių korporacijų, didelės kompanijos iš įvairių šalių, todėl multikalbiškumas tampa įprastas. Darbdaviai turėtų aiškiai formuluoti kalbos reikalavimus darbuotojams tiek skelbimuose, tiek ir vėliau“, – aiškina A. Gelžinis.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovas teigia, kad organizacija gina visus darbuotojus.
„Stengiamės ginti visus darbuotojus. Lietuvoje turim labai gerą instrumentą – Darbo ginčų komisiją. Tai yra labai pigus, paprastas ir greitas būdas ne per teismą, o per komisiją spręsti vienus ar kitus darbo konfliktus. Daug bylų būna su vežėjais, kai tolimųjų reisų vežėjai iš Uzbekijos, Kazachstano ar Azijos šalių nekalba lietuviškai, o ir rusiškai sunkiai. Darbo ginčų komisijos pareiga yra užtikrinti vertėją. Abi šalys ginčą turi spręsti geranoriškai. Kita situacija su medikais iš Ukrainos: trūksta gydytojų ir įdarbinamas medikas ukrainietis, kuris sunkiai šneka lietuviškai, kaip tokiu atveju?“ – retoriškai klausia A. Gelžinis.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė V. Meiliūnaitė atsako, kad tokiu atveju dauguma medikų turi mokytis lietuvių kalbos ir tobulėti.
„Pernai buvo atvejis Panevėžyje, kai respublikinės ligoninės gydytojų grupė iš Ukrainos ieškojo būdų, kaip mokytis lietuvių kalbos B2, C1 lygiu. Tai jau tas lygis, kai kalbėtojas kalba beveik taip pat kaip gimtąja kalba. Bėda ta, kad sunku rasti tokių kursų, nes esame orientuoti į tokius žmones, kuriems reikia paprastesnio kalbos lygio. Pernai kalbos komisija rėmė B2, C1 lygių kursus ir tai buvo skirta medikams iš Ukrainos. Tie žmonės, kurie atvyksta su aukštesne darbo kvalifikacija, aukštesniais lūkesčiais, dažniausiai yra motyvuoti išmokti lietuvių kalbos greičiau, kad galėtų normaliai dirbti savo darbą, kokybiškai bendrauti su žmonėmis šalyje, kuri juos priima“, – kalba V. Meiliūnaitė.
UŽT direktorė I. Balnanosienė tikina, kad darbo skelbimuose mažėja reikalavimų mokėti rusų kalbą.
„Auga reikalavimai mokėti anglų, vokiečių kalbas. Yra prašymų mokėti norvegų, ispanų, graikų kalbas. Tai priklauso nuo to, kas yra įmonės steigėjas, kaip joje komunikuojama. Lietuva, kaip valstybė, veikia globaliame pasaulyje: ekonomika ir partnerystė gali būti su bet kuria šalimi. Visoje Europoje anglų kalba tampa norma, net ir tokiose šalyse kaip Prancūzija, Vokietija daugėja skelbimų su prašymu mokėti anglų kalbą. Prieš penkerius metus nebūtume to radę. Atitinkamai mažėja rusų kalbos reikalavimas, nes verslai krypsta į kitą pusę.
Tiesa, į Lietuvą atvyksta žmonių, kurie tikisi, kad šita šalis jiems bus giminiška ir žmonės bus tokie, kaip jie buvo įpratę matyti prieš 30 metų. Šitą momentą reikia keisti. Bet keistis turime visi. Nėra taip, kad žmogus atvyko ir dabar tegu mokosi lietuvių kalbos. Kartais patys sukuriame precedentą, kai penki lietuvių kalba kalbantys žmonės, prisijungus šeštam, kalbančiam rusų kalba, staiga su juo pradeda komunikuoti rusų kalba. Ko mes norime? Padėti žmonėms integruotis į visuomenę, nes kalba tai ne tik susikalbėjimo priemonė, bet ir integralumo priemonė. Mes, kaip visuomenė, turime skatinti mokytis lietuvių kalbos“, – mintimis dalijasi I. Balnanosienė.
Parengė Indrė Gurskienė
Viso radijo įrašo galite klausytis LRT RADIOTEKOJE.
