Pasvalio rajone karvės gyvena pagal muzikos ritmą. Klasikinė melodija gyvuliams diktuoja, kada jie turi ilsėtis, o skambanti tranki muzika yra ženklas, jog laikas eiti į melžimo aikštelę. Modernias fermas, kuriose muzikos garsai skamba visą parą, įkūrė iš Danijos į Lietuvą atvykęs gyventi ūkininkas.
Visą parą skambanti klasikinė austrų kompozitoriaus Volfgango Amadėjaus Mocarto muzika ir ramus poilsis ant šieno. Taip Pasvalio rajone, Meškalaukyje esančiose fermose, gyvena karvės. Neįprastą idėją Lietuvos kaime gyvuliams klausytis klasikinės muzikos įgyvendino iš Danijos į Lietuvą atvykęs gyventi Hansas Kristianas Nissenas. Vyras įsigijo žemės ūkio kooperatyvą „Baltas lašas“ ir čia karvių gyvenimą kardinaliai pakeitė.
„Karvėms patinka rami muzika. Jos tada jaučiasi laisvos. Labai joms linksma, kai skamba muzika. Pas mus būnant šalia karvių netgi draudžiama šaukti. Turi būti tylu. Danijoje yra fermų, kur taikoma tokia praktika. Tiesa, ne daug. Aš pabandžiau čia, Lietuvoje. Ir matau, veikia – karvėms tai labai patinka“, – sakė H. K. Nissenas.
Karvėms skamba žymiausi V. A. Mocarto kūriniai – arijos iš tokių operų kaip „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“ ar „Užburtoji fleita“. Klasikinė muzika gyvuliams parinkta dėl raminančio poveikio.
„Skambanti muzika šalina aplinkos triukšmą, o tai mažina gyvuliams stresą. Bendrai, tai yra pastovus garsas, prie kurio gyvuliai pripratę ir jis užgožia aplinką, kad nestresuotų gyvuliai“, – pasakojo ŽŪK „Baltas lašas“ padalinio vadovas Mantas Samaitis.
Klasikinę muziką pakeičia tranki. Suskamba Danijos maršas ir karvės žino – laikas eiti į melžimo aikštelę. Viena po kitos rikiuojasi ir žygiuoja į karuselę primenančią melžyklą. Pasak padalinio vadovo M. Samaičio, muzikos ritmas tarsi diktuoja karvėms dienotvarkę.
„Gyvuliams muzika naudojama kaip signalas, kaip ženklas, ką jie turi daryti. Kada groja klasikinė muzika, gyvuliai ilsisi, ėda. Kada keičiasi muzika į maršą, jiems yra išvystytas refleksas ir gyvuliai supranta – viskas laikas keltis ir eiti milžti“, – teigė M. Samaitis.
M. Samaitis pasakoja, kad tai palengvina darbą ir darbuotojams. Šiems nebereikia vesti karvių į melžimo aikštelę, jos, užgrojus muzikai, nueina pačios.
Prie naujovių fermose pratintis reikėjo ne tik karvėms. Netikėtai kaime pasklidus V. A. Mocarto garsams, sunerimo ir gyventojai.
„Vakare, kai tylu, aidas sklinda toli, gyventojai nesuprato, kas vyksta. Nors, tiesa, buvo girdėję, kad fermose skambės muzika. Tai buvo ir nusiskundimų, kad per garsiai aidi iš fermų muzika. Tai teko pritildyti, nes labai jau girdisi“, – pasakojo veterinarijos felčeris Zenonas Lekavičius.
Beveik keturiasdešimt metų fermose dirbantis Z. Lekavičius sako, kad čia karvės gyvena tarsi viešbutyje. Vyras mena tuos laikus, kai gyvuliai buvo pririšti, negalėjo laisvai judėti, dabar, anot jo, sąlygos pasikeitė kardinaliai.
„Anksčiau gyvuliams buvo daug problemų su kojomis, todėl, kad jie buvo rišami, negalėjo judėti, dabar skirtumas didžiulis. Gali judėt gyvuliai ir atsigult guliavietėse, jos minkštos, šiltos, pakreiktos. Šitos karvės jau ir žolę pamiršo. Kartais pasižiūrėt atnešam glėbelį žolės, tai jau net nežiūri, tik pauosto ir eina tolyn. Atpratę visai, eina prie raugintų pašarų“, – pasakoja Z. Lekavičius.
Šiose fermose langai atviri visus metus, pagal oro sąlygas, reguliuojamos sienų užuolaidos, todėl čia oras visada grynas. Karvės į lauką neišeina, fermoje praleidžia visus metus, todėl nepatogumų dėl metų laikų kaitos nepajunta.
