Didžiausias Žemės ūkio ministerijos iššūkis bus suderinti efektyvią žemės ūkio gamybą su aplinkosauginiais tikslais, teigia žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas. Ministras sako neneigiantis klimato kaitos, tačiau reikalavimai neturi „žudyti“ žemės ūkio.
I. Hofmanas – „Dienos temoje“.
– Ministre, nuo priesaikos Seime praėjo dvi su puse savaitės. Kam jūs perleidote savo pustrečio šimto hektarų ūkį?
– Perleidau savo mamai, parašiau generalinį įgaliojimą.
– Ar paprasta ir, apskritai, kiek yra realu perleisti tai, ką jūs auginote penkiolika metų? Per ketverius metus galima ne tik užauginti, bet ir sunaikinti.
– Taip, jūsų klausimas tikrai labai geras. Tai buvo vienas iš sunkiausių klausimų man priimant sprendimą eiti į šią poziciją. Būtent dėl to buvo didžiausios abejonės. Nepaisant to, kad aš oficialiai perleidau [ūkį] mamai, kuri bus atsakinga, bet ūkyje yra ir darbuotojas, kuris kaip įmonė, direktorius, valdys visus gamybinius ūkio procesus.
– Ar jūs tuo darbuotoju pasitikite? Mama, suprantu, kad tikrai taip.
– Pasitikiu tuo darbuotoju, nes jis jau dirba nemažą laiko dalį mano ūkyje ir pažįstamas žmogus. Turiu pasitikėti.
– Ar dabar tuos ketverius metus važinėsite iš Radviliškio krašto, ar kraustysitės į sostinę?
– Važinėti būtų neįmanoma, nes važiuoti iš mano gyvenamosios vietos užtrunka apie 2,5 valandos į vieną pusę. Tikrai nevažinėsiu, nes tai per daug laiko imlus dalykas. Bent jau darbo savaitę planuoju būti Vilniuje, o savaitgaliais planuoju grįžti.
– Pagal koalicijos sutartį, jūs į žemės ūkio ministro postą esate deleguotas „Nemuno aušros“. Koks yra jūsų santykis su šios politinės jėgos pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu ir ar jums priimtina jo retorika?
– Nenorėčiau komentuoti „Nemuno aušros“ pirmininko retorikos, čia susimaišę ir politiniai, ir teisiniai dalykai. R. Žemaitaičio nepažinojau iki spalio mėnesio, kai mes, kaip Žemdirbių organizacijos atstovai, susitikinėjome su politinėmis partijomis, išsakydami jiems savo lūkesčius. Tada pirmąkart šiais metais, spalio mėnesį, ir pamačiau gyvai poną Žemaitaitį. Kokių nors ankstesnių sąsajų ar per partiją neturiu. Kitu atveju, jūs gi žinote, jeigu būtų kaip nors kitaip, turbūt ir nelabai galėčiau būti pozicijoje, kurioje esu šiandien.
– R. Žemaitaitis yra labai skeptiškas klimato kaitos atžvilgiu. Jis yra sakęs, kad Europos Sąjungos žaliasis kursas yra Europos konkurencingumo mažinimas ir pasidavimas Kinijos politikai, nusileidimas. Jeigu teisingai suprantu iš jūsų ankstesnių pasisakymų, jūs sutinkate, kad žaliasis Europos Sąjungos kursas yra būtinybė, tik strategijos įgyvendinimas Lietuvoje yra tragiškas. Ar taip?
– Taip, esu taip sakęs. Pirmiausia, atsakant į jūsų klausimą, reikėtų pasakyti, kad aš asmeniškai neneigiu klimato kaitos – klimato kaita yra. Tai čia gal ir būtų tas skirtumas. Be abejo, žaliojo kurso įgyvendinimas Europos Sąjungos mastu, akivaizdu, daro ją nekonkurencingą kitų šalių atžvilgiu, didžiųjų žaidėjų (Amerikos, Kinijos). Kaip jūs mane ir pacitavote, tas priemones mes ir kritikavome. Reikėtų ieškoti priemonių, kurios būtų kiek įmanoma draugiškesnės aplinkai ir neiškreiptų mūsų konkurencingumo.
– O jūs turite pasiūlyti bent vieną tokią priemonę?
– Be abejo, turiu. Pavyzdžiui, precizinis ūkininkavimas, tikslusis ūkininkavimas. Kitaip sakant, technologija ten, kur reikia, ir tiek, kiek reikia. Turima omenyje trąšų naudojimą ir augalų apsaugos priemonių naudojimą. Precizinis ūkininkavimas leistų sumažinti jų naudojimą. Be abejo, tai turi ir ekonominės naudos ūkininkams. Be abejo, tos technologijos yra brangios.
Kita priemonė – dirvožemio būklės gerinimas, kalkinimas. Tik sveikas dirvožemis gali užauginti daug biomasės, o daug biomasės reiškia, jog mes absorbuojame daug CO2 ir užrakiname šitą anglį dirvožemyje.
– Jūs neneigiate klimato kaitos, bet per pastarąsias savaites buvusius interviu daug kalbėjote apie tai, kad žemės ūkis yra labiausiai nukentėjęs sektorius dėl klimato kaitos. Su tuo sutinka mokslininkai, sako, jog tai – jautriausias sektorius. Ar jūs sutinkate su kita mokslininkų dalimi, kurie teigia, kad žemės ūkis yra vienas iš sektorių, darančių didžiausią poveikį klimato kaitai?
– Manau, kad tikrai ne didžiausią. Kad daro poveikį, tai taip. Visi sektoriai daro poveikį. Jeigu mes nusileistume iki žmogaus lygmens, ir kiekvienas žmogus daro poveikį: mes atsigeriame, mes pavalgome ir mes jau darome poveikį. Kol žmonėms reikės maitintis, tol vienoks ar kitoks tas poveikis bus.
– Ar prie savo tikslų turite išsikėlęs tikslą per šią kadenciją sumažinti, tegul ir minimaliai, žemės ūkio poveikį klimato kaitai?
– Tokia siekiamybė būtų, norėtųsi to, be to, yra ir įsipareigojimai. Tik kad aš visada sakau, kad visi šie tikslai, reikalavimai neturėtų nužudyti mūsų žemės ūkio plačiąja prasme, neturėtų bloginti konkurencinių sąlygų Europos Sąjungoje (ES), ypač kaimyninių šalių atžvilgiu.
– Tai, kad jūs labai tvirtai stovite už žemės ūkio, buvo viena priežasčių, kodėl tik paaiškėjus jūsų kandidatūrai, bet jūsų dar nepaskyrus, pasigirdo kritika iš aplinkosaugininkų. Matyt, pusiausvyrą tarp žemės ūkio ir aplinkosaugos anksčiau ar vėliau vis tiek reikės rasti. Kaip jūs vertinate savo kolegą aplinkos ministrą Povilą Poderskį? Rasite sąlyčio taškų ar vis dėlto tegul laimi interesai to, kuris yra stipriausias?
– Labai geras klausimas ir kartu sudėtingas, gal net kiek per ankstyvas. Šiek tiek teko pabendrauti su aplinkos ministru, gerbiamuoju Povilu. Kai kuriais klausimais mes, matyt, randame bendrą požiūrį, bet galbūt nebuvo tokių aštrių klausimų, kur pozicijos galėtų išsiskirti. Manau, kad šiame darbe bus visko. Didžiausiu iššūkiu ir laikyčiau suderinti efektyvią žemės ūkio gamybą su aplinkosauginiais tikslais. Norėtųsi rasti kompromisą. Kaip bus, matysime. Ir sau, ir aplinkos ministrui linkėčiau, kad rastume kompromisą.
Mūsų interesas vis tiek yra bendra Vyriausybės programa, bendras mūsų tikslas – valstybės interesas, negalime Lietuvos paversti rezervatu. Turime galvoti ir apie biudžetą, nes reikia finansavimo ir švietimui, ir sveikatos apsaugai. Kartais žemės ūkis nuvertinamas, sakoma, kad čia labai maža dalis, bet jeigu paimtume antrą grandinę, kitus sektorius, kurie sukasi apie žemės ūkį, tai yra 25 proc. bendrojo vidaus produkto. Žemės ūkio prisidėjimas prie nacionalinio biudžeto ir prie valstybės gerovės yra akivaizdus, jau nekalbant apie savo maisto grandinę. Taip viską ir modeliuočiau.
– Tarp valdančiųjų socialdemokratų išsikeltų tikslų programoje yra suvienodinti išmokas Lietuvos ūkininkams su Europos Sąjungos senbūviu. Jūs sakote, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu tai – neįgyvendinama. Koks rezultatas po ketverių metų jus tenkintų?
– Labai sudėtingas klausimas. Norėtųsi, kad mūsų tiesioginės išmokos priartėtų prie ES vidurkio, tą tikslu ir laikyčiau, ypač naujajame laikotarpyje, kuris prasidės nuo 2027 metų ir Lietuva turės progą pirmininkauti. Tą klausimą kelsime. Tikslas būtų priartėti prie vidurkio. Jei pažiūrėtume istoriškai, jau yra buvę tokių susitarimų, bet jie rezultato nepasiekė. Norėčiau būti optimistas ir bent jau priartėti prie ES tiesioginių išmokų vidurkio.
– Sakote, kad sprendžiant šį klausimą reikės ir prezidento pagalbos. Kokios konkrečiai?
– Vadovas Europos Vadovų Taryboje tikrai turi galimybę tą padaryti. Tikiuosi, kad jis ir mes, kaip Žemės ūkio ministerija, drauge koordinuosime tuos veiksmus ir bandysime siekti teisingesnio tiesioginių išmokų paskirstymo ES. Prezidentas yra pagrindinis užsienio politikos ambasadorius, dėl to jam ir yra mūsų keliami tokie lūkesčiai, kad jis prisidėtų.
– Prieš tris savaites, mėnesio pradžioje, ES ir keturios Pietų Amerikos šalys pasirašė ketvirtį amžiaus derintą prekybos susitarimą, kuris sukurtų laisvą prekybos zoną, įtraukiančią 700 mln. žmonių. Jūs, kaip žemės ūkio ministras, šį susitarimą matytumėte kaip galimybę mūsų ūkininkams ar kaip didesnę grėsmę ir rekomenduosite parlamentui šio susitarimo neratifikuoti?
– Mūsų žemės ūkio sektorių labiausiai paliečia mėsa – paukštiena ir jautiena. Kadangi didžiąją dalį žemės ūkio produkcijos esame užsiauginę ir didelę dalį ir eksportuojame, nemanau, kad šis susitarimas teiktų kokių nors galimybių. Gal kai kurioms ES šalims tai būtų galimybė, mums tame labiau įžvelgčiau tam tikrų grėsmių.
– Tai rekomenduosite parlamentui neratifikuoti?
– Seimo kaimo reikalų komitetas priėmė tokį sprendimą, ministerija tai irgi palaiko. Bet Europos Komisija žadėjo detalų šio susitarimo išaiškinimą. Norėtųsi dar ir jo palaukti, bet kol kas pozicija yra tokia.
– Kada baigsite formuoti savo politinę komandą?
– Labai norėčiau iki sausio vidurio turėti visą komandą, toks yra lūkestis.
– Kaip jaučiatės dėl to, kad vienas iš viceministrų – Tomas Ambroza – jums yra primestas? Dar tai yra žmogus, kuris matavosi ministro kėdę. Kaip galvojate, kaip jums seksis dirbti?
– T. Ambroza buvo tarp kandidatų, tačiau atsisakė eiti viceministro pareigas.
– Bet kaip jūs jaučiatės dėl to, kad jūs neturėjote pasirinkimo ir turėjote priimti jį viceministru?
– Taip buvo sutarta nuo pradžių, kalbama, kad dalis žmonių bus rekomenduojami „Nemuno aušros“. Be abejo, mano lūkestis yra, kad būtų kuo daugiau neutralių žmonių, iš mano aplinkos, kuriais galiu pasitikėti, bet dalis bus ir man deleguotų.
– Dėkoju už pokalbį.
