2004 metais Lietuvoje ūkių buvo dvigubai daugiau nei šiandien ir kur kas didesnė jų dalis užsiėmė gyvulininkyste. Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas sako, kad per 20 metų įvykusius pokyčius, pirmiausia, nulėmė laisva rinka. Tačiau Baltijos aplinkos forumo ekspertas Justas Gulbinas pastebi, kad prie jų prisidėjo ir bendra Europos Sąjungos žemės ūkio politika (BŽŪP).
Minint įstojimo į Europos Sąjungą dvidešimtmetį, LRT.lt skelbia temų ciklą, kaip per šį laikotarpį pasikeitė šalies ir gyventojų ekonominė padėtis, kodėl reikėjo uždaryti Ignalinos AE, ar ES galios centras keliasi į Rytus ir kuo Lietuva svarbi Bendrijai, o ši – mums.
Šios politikos ištakos siekia 1962 metus, kai po žemyną nuniokojusio Antrojo pasaulinio karo Europa ėmėsi didinti žemės ūkio našumą ir buvo įdiegta ekonominė kainų ir rinkos rėmimo sistema. Ūkininkams buvo garantuota jų produktų supirkimo kaina, nustatyti tarifai produktams iš išorės ir nustatyta valstybės intervencija rinkos kainų sumažėjimo atveju.
1970 metais pastebėta, kad, nepaisant paramos, ūkininkų pajamos išliko nepakitusios, todėl imtasi modernizacijos. Tuomečio Europos Komisijos nario Sicco Mansholto vardu pavadinta reforma pradėta optimizuoti dirbamos žemės plotą, sujungti ūkius ir taip sukurti didesnius vienetus.
Kvotų sistema ES įvesta 1984 metais. Taip pradėta valdyti pasiūlą, gamybą priderinti prie rinkos poreikių. Kiekvienam gamintojui būdavo paskiriama kvota, atitinkanti maisto produktų kiekį, kurį jis galėjo pagaminti. Tie, kurie kvotą viršydavo, turėjo mokėti mokestį.
1992 m. prasidėjo perėjimas nuo rinkos rėmimo prie gamintojų rėmimo. Pirmą kartą ūkininkams buvo pradėtos mokėti tiesioginės išmokos, grindžiamos dirbamos žemės plotu arba auginamų gyvulių skaičiumi.
Dar po 7 metų, 1999-aisiais, BŽŪP biudžetas vis dar sudarė beveik 50 proc. viso ES biudžeto. Atsižvelgiant į tai ir rengiantis būsimai 2004 m. plėtrai, sukurtas antrasis BŽŪP ramstis, skirtas kaimo plėtrai.
Lietuvai jau įstojus į ES ir prabėgus beveik 10 metų, 2013-aisiais pradėta vis daugiau dėmesio skirti tokiems klausimams kaip klimato kaita, gyvūnų gerovė, maisto sauga ir tausus gamtos išteklių naudojimas. Pradėtas tvarumo, smulkesnių ūkių ir jaunimo skatinimas. 2021 metais šiai tendencijai įjungta dar aukštesnė pavara – BŽŪP ypatingas dėmesys pradėtas skirti aplinkos apsaugos reikalavimams.
Europos Parlamento duomenimis, 2021–2027 m. visos Bendrijos BŽŪP biudžetas sudarys 378,532 mlrd. eurų ir tai sudarys 31 proc. visų ES įsipareigojimų. Lietuvos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai 2023–2027 metams ES ir Lietuvos valstybė skyrė 4,281 mlrd. eurų.
Iš pradžių prisidėjo prie stambėjimo
Kaip pastebėjo J. Gulbinas, ES politika ne visada ragino smulkiųjų ūkių plėtrą – pirmąjį Lietuvos dešimtmetį Bendrijoje buvo atvirkščiai.
„Kai įstojome buvo išmokos už pasitraukimą iš žemės ūkio. Ten tikrai nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių, daugiausia kas užsiėmė gyvulininkyste, pasitraukė. Tai padarė didelį poveikį“, – sakė jis.
I. Hofmanas sutiko, kad išmokos pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ skatino smulkiuosius trauktis iš žemės ūkio veiklos, tačiau abejojo, kiek daug įtakos tai turėjo.
„Lyg buvo noras pastambinti ūkius, tiems senyvo amžiaus žmonėms leisti pasitraukti. Iš vienos pusės, tai prisidėjo prie ūkių nykimo. Tačiau tas nykimas gal labiau natūralus procesas. Tiesiog gyvenimo diktuojamas – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje tas vyksta. Techninės galimybės tai leidžia.
Galbūt labiau teigiama buvo, nes tai buvo neprivaloma. Galbūt tie žmonės, kurie nematė perspektyvos, pasiskaičiavo, kad jiems finansiškai naudingiau pasiimti tas išmokas, jie nusprendė pasitraukti ir atsisakyti tų ūkių. Tokiu būdu kiti ūkiai galėjo vystytis ir daugiau investuoti. Tai davė postūmį. Manau, kad jei tų išmokų nebūtų buvę, vis tiek situacija šiandien būtų tokia pati“, – svarstė jis.
„Jei tų išmokų nebūtų buvę, vis tiek situacija šiandien būtų tokia pati“, – I. Hofmanas
Žemės ūkio ministerija tuomet skelbė, kad kasmetės išmokos paramos gavėjams mokamos siekiant užtikrinti jų prarastas pajamas. „Ankstyvo pasitraukimo išmokos gali būti mokamos ne ilgiau kaip 15 metų arba, kol paramos gavėjui sukaks 70 metų, ūkio darbuotojui – iki nustatyto pensinio amžiaus“, – nurodyta taisyklėse.
Taip pat skelbta, kad nuo 2004 m. pagal šią priemonę išmokėta 210 mln. eurų, ja pasinaudojo 22 tūkst. pareiškėjų.
Tačiau, J. Gulbino vertinimu, ši priemonė buvo klaida.
„Tai buvo efektyvinimas. Jei turi vieną ar dvi karves, ką tu su jomis veiksi? Nebepaveši visoje rinkos ekonomikoje. Buvo solidžios išmokos, kad pasitrauktum, kad žemę perleistum rimtam ūkininkui, kuris stambins, efektyvins savo ūkį – gyvuos ta ekonomika.
Su tuo tikrai praradome savo kraštovaizdžio struktūros. Buvo maži laukai – tai siejasi su biologine įvairove. Tuo metu stambinimas, didinimas, sujungimas, dideli laukai nemažai įtakos padarė mūsų aplinkosauginiams rodikliams“, – sakė jis.
Ūkių sumažėjo, likusieji sustambėjo
Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, nuo 2003 iki 2020 metų ūkių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 52 proc., iki 132 tūkst. Tuo metu jų vidutinis plotas išaugo 139 proc., iki 22,2 hektaro.
Pasak I. Hofmano, pagrindinė šio stambėjimo priežastis yra tai, kad ūkininkai turėjo gaminti kuo mažesne savikaina.
„Didesnio ūkio savikaina visada yra mažesnė. Žinoma, reikia žiūrėti į ūkio profilį, jo specifiką, bet principas yra tas pats. Kiti neišsilaiko, negali iš to pragyventi ir žmonės panaikina tuos ūkius, atsisako“, – sakė jis.
Pašnekovas išskyrė gyvulininkystę.
„Ypač pastaruoju metu, nes ir didesni ūkiai traukiasi iš gamybos. Dėl to, kad paprasčiausiai nebeišgyvena, nepadengia savo gamybos kaštų, negali iš to užsidirbti“, – sakė jis.
Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas prie ūkių skaičiaus mažėjimo priežasčių paminėjo ir šalies demografinę padėtį.
„Dalis visuomenės sensta, kaime gyvenantys ūkininkai dėl amžiaus pasitraukia, o nėra kam perimti ūkių, tai turime jų valdomą žemę, kurią perima kiti, taip ūkiai stambėja“, – paaiškino jis.
Gyvulius pakeitė javai
Per pastaruosius 20 metų pastebimai pasikeitė ir Lietuvos žemės ūkio produkcijos struktūra. 2004 m. didžiausia jos dalis (23,8 proc.) teko pienui, o gyvulių ir paukščių auginimas bei javai sudarė beveik po tiek pat (20,5 ir 21,1 proc.).
2022 m. pieno dalis buvo susitraukusi iki 16,9 proc., gyvulių ir paukščių – iki 11,5 proc., o javų išaugusi iki 37,7 proc. Taip pat per šį laikotarpį smarkiai išaugo perdirbamų augalų perdirbimui: nuo 6,6 iki 16,5 proc.
I. Hofmanas aiškino, kad šiuos pokyčius taip pat nulėmė natūralūs rinkos procesai.
„Pienas atvažiuoja iš kitų šalių, perdirbėjai nelinkę daugiau mokėti. Yra pieno milteliai, sviestas, tai – biržinės prekės ir tos kainos niveliuojasi visoje Bendrijoje. Pajamos nebepadengia kaštų, dėl to žmonės atsisako.
Kai žmonės atsisako gyvulių, tada, ypač mažieji ūkiai (kurie mėgėjiškai ūkininkauja, t. y. turi darbus, bet dar iš ūkio prisiduria) tuos plotus užsėja javais. Šitas darbas ne toks imlus laikui, tik sezoniškai reikia dirbti. Iš to prisiduria. Todėl yra daugiamečių pievų problema – suaria tas pievas.
O perdirbimas – natūralu. Tai progreso dalykas. Tiesiog verslas investavo. Lietuva apskritai kaip šalis tampa vis turtingesnė, vysto pramonę, perdirbimą ir tai sieju su natūraliu progresu, verslu“, – sakė jis.
„Sofos ūkininkų“ problema
ES paramą žemės ūkiui Lietuvoje diskredituoja vadinamieji „sofos ūkininkai“. T. y. lėšas pasisavinantys, bet realios veiklos nevykdantys asmenys. I. Hofmanas sakė, kad ši problema vis dar aktuali.
„Tos dotacijos buvo skirtos gaminantiems. Su tuo buvo bandoma kovoti kaip su ydingu reiškiniu, bet visada buvo noras papiktnaudžiauti, pasiimti tuos pinigus nieko nedirbant.
Ne tik apie pievų deklaravimą galime kalbėti. Buvo skandalas dėl ekologinių moliūgų – išmoka didžiulė, pasėjo moliūgus, o net derliaus nenuiminėja. Tokie negeri dalykai (...) Dabar ta politika keičiasi. Sako, kad gali būti nebūtinai už gamybą, bet ir už aplinkosaugą. Bet tai reikalauja didesnio finansavimo, tada sutikčiau, kad galėtų gauti ne tik už gamybą“, – sakė jis.
„Tikrai praradome savo kraštovaizdžio struktūros“, – J. Gulbinas
J. Gulbinas taip pat ragino keisti išmokų politiką ir jas skirti už rezultatą – ką pasiekei.
„Ar padaugėjo pas tave paukščių, pagerėjo vandenų būklė, ar sugėrei daugiau anglies į savo dirvožemį. Tokių priemonių jau yra, jos testuojamos, bet dar nėra masinės.
Britai, išstoję iš ES, bando judėti šia kryptimi – mokėjimu už viešąsias gėrybes. Aišku, ta sistema irgi stringa kol kas, bet jie taip nusistatė. Dar minimaliai moka tiesioginių išmokų, bet 2027 m. ketina užbaigti tai ir pradėti mokėti už viešųjų gėrybių teikimą, už švarų vandenį, išsaugotą kraštovaizdį ir t. t.“, – pasakojo jis.
Savo ruožtu I. Hofmanas apibendrino, kad BŽŪP per 20 metų Lietuvoje kėlė ir tebekelia nemažai iššūkių.
„Aplinkosaugininkai mums diktuoja, ką mes turime daryti, ko neturime. Vos ne, ką ir kada sėti. Bet kalbant bendrai, išmokos kaip išmokos – tai negautoms pajamoms kompensuoti“, – sakė jis.
Pašnekovas taip pat pripažino, kad ES parama labai padėjo ūkininkams modernizuoti savo techniką.
„Struktūrinė parama, parama į materialų turtą, ūkių modernizavimas – tai didžiulis progresas. Būtent dėl ES ūkininkai šiandien turi modernius ūkius, techniką, pastatus, kitą įrangą, visas gamybines priemones. Tikrai tai davė didžiulį progresą“, – neabejojo jis.
