Vilniaus Šnipiškių rajono medinių namų kvartalas, kurį supa prabangūs daugiabučiai ir dangoraižiai, nuo seno vilniečių vadinamas sostinės Šanchajumi. Vieni šią vietą laiko bene didžiausia miesto gėda, kiti vertina kaip istoriškai svarbią ir architektūriškai įdomią. Nors aro kaina šiose žemėse vidutiniškai siekia per 100 tūkst. eurų, kai kurie gyventojai turimo turto parduoti nenori, o kitiems to padaryti tiesiog nepavyksta.
Parduoti nenori
Pasivaikščiojus vietos gatvėmis, matyti, kad dalis namų yra gana apleisti. Kaip bevertintum, nekilnojamasis turtas vadinamajame sostinės Šanchajuje jau vien dėl savo lokacijos yra vienas geidžiamiausių ir, žinoma, vertingiausių. Vidutinė indikacinė kaina čia siekia per 100 tūkst. eurų už arą, rodo „Citus“ pateikti skaičiai.
Viena iš priežasčių, kodėl čia įsikūrę gyventojai turimo turto parduoti nenori – geras susisiekimas.
„Čia nuo vaikystės gyvenu su tėvais ir močiute. Buvau išvažiavęs į Angliją ir dabar vėl grįžau čia gyventi“, – pasakojo LRT.lt gatvėje kalbintas Giedraičių gatvės gyventojas.
Paklausus, ar su šeima nesvarstė turimo būsto parduoti, LRT.lt kalbinti vaikinai tiesiog purtė galvas.
„Geras susisiekimas, vieta, centras, esame patenkinti“, – kalbėjo vienas jų.
Nuo 1968-ųjų Giedraičių gatvėje pasakojo gyvenanti ir viena LRT.lt kalbintų senjorių.
„Ilgai gyvenu... Dabar su anūkais ir proanūkiais“, – sakė moteris.
Vietos gyventoja sutiko, kad nekilnojamasis turtas, kuriame gyvena, vertingas, tačiau antrino esanti prie šios vietos prisirišusi ir nenorinti jos palikti.
„Aš jau prisirišus, gera vieta“, – trumpai kalbėjo senjorė.
Tiesa, ji pasakojo, kad jos gyvenamame name dalis butų vis perparduodama, o dėl to esą nukenčia čia įsikūrę žmonės.
„Pas mane dabar ir proanūkė mažytė, o nuo ten šaltis eina, nes nekūrena, negyvena. Galbūt žemė brangi, perpardavinės, nes jau antrą kartą prie manęs butas perparduotas. Žmonės perka investicijai, tikisi, kad kaina padidės“, – kalbėjo moteris.
Aš jau prisirišus, gera vieta.
Vilnietė
Namai vertės neturi, domimasi sklypais
Šnipiškių patrauklumą dėl savo lokacijos, infrastruktūros ir darbo vietų gausos akcentavo ir Šarūnas Tarutis, „Citus“ investicijų ir analizės vadovas.
Senosios Šnipiškės, anot analitiko, po truputį keičiasi, tačiau šis pokytis, neslepia jis, gali užtrukti dešimtmečiais.
Didžiausia problema, Š. Taručio aiškinimu, ne gyventojų nenoras parduoti ir net ne sklypų kaina. Problema yra istorinė, – sako ekspertas.
„Ne tik minimoje vietoje (Giedraičių, Daugėliškio, Krokuvos gatvėse), bet ir kitur vyrauja labai smulkus užstatymas, maži sklypai. Ir net tuose mažuose sklypuose pastatyti senieji medinukai de facto yra kaip daugiabučiai: čia gyvena po keletą šeimų.
Taigi, yra daug bendraturčių. Patys namai, faktiškai, vertės neturi – domimasi sklypais, kuriuose būtų plėtojamas vienoks ar kitoks projektas“, – komentuoja NT rinkos analitikas.
Pasak Š. Taručio, Šnipiškių gyventojai sutiktų savo sklypus parduoti, tačiau daugelis savininkų jau susitaikė, kad to gali ir nepavykti padaryti. Dėl šios priežasties kai kurie gyventojai, senuose namuose atlikę remontą, juos nuomoja.
Sklypo kainą padalijus visiems jo bendraturčiams kiekvienam jų lieka santykinai nedidelė suma.
Š. Tarutis
„Sklypo kainą padalijus visiems jo bendraturčiams kiekvienam jų lieka santykinai nedidelė suma, už kurią jie negali įsigyti lūkesčius ir poreikius atitinkančio būsto, todėl renkasi likti ten, kur ir gyvena“, – aiškina jis.
Net ir suderinus sklypo įsigijimą, anot Š. Taručio, nedideliame plote galima išplėtoti tik, pavyzdžiui, nedidelį, labai paprastą komercinės ar administracinės paskirties objektą. Toks NT lokacijai nesuteikia didelės vertės, todėl ir plėtotojų nelabai vilioja, – pastebi analitikas.
„Būsto projektui dėl aukštesnių užstatymo reikalavimų reikia dar didesnio ploto, todėl būtina supirkti keletą gretimų sklypų, o tai padaryti toli gražu ne visada pavyksta“, – teigia Š. Tarutis.
Stengiasi pasinaudoti vystytojo mokumu
Agentūros „Baltic Sotheby's International Realty“ nekilnojamojo turto ekspertė Karina Paulauskaitė taip pat antrina, kad vadinamasis Vilniaus Šanchajus dėl savo lokacijos (centrinės miesto dalies, besiremiančios į Neries krantinę) visada domino vystytojus.
„Ne veltui ši lokacija įgavusi tokį vardą, mat senų trobesių „valymasis“, kaip pastebi ne vienas Vilniaus gyventojas, vyksta itin lėtai, nuo pokalbio su turto pardavėju iki statybos leidimo gali užtrukti ir ne vienus metus“, – sako K. Paulauskaitė.
NT rinkos analitikė taip pat kalba apie tai, kad neretai turtas priklauso ne vienam savininkui, todėl pardavimo procesas tampa sudėtingesnis. Anot jos, tam tikrais atvejais ir patys pardavėjai nesutaria tarpusavyje, kas dar labiau apsunkina sandorį.
„Nemažai pardavėjų vyresnio amžiaus, todėl jie prašo sprendimus priimti savo vaikų, o vaikai kol kas būna ir nesuinteresuoti spręsti, nes šiuo metu jiems turtas nepriklauso. Kantrybės ir laiko klausimas“, – pasakoja K. Paulauskaitė.
NT rinkos ekspertė pasakoja ir apie dalies savininkų lūkesčius ir siekį kiek įmanoma labiau pasinaudoti vystytojo mokumu ir susidariusia situacija.
Senų trobesių „valymasis“, kaip pastebi ne vienas Vilniaus gyventojas, vyksta itin lėtai.
K. Paulauskaitė
„Ypač tuomet, kai supirkti keli sklypai ir lieka dalis sklypo ar seno pastato, kuris lemia statytojo žemo starto pradžią“, – akcentuoja ji.
Tiesa, K. Paulauskaitė pritaria, kad dalis pardavėjų čia pasiryžę likti iki gyvenimo galo, nepriklausomai nuo to, kaip vargingai gyvena.
Dėl šios priežasties, ekspertės teigimu, ir matome itin ryškų kontrastą: perkreiptus nuo senumo namus su lauko tualetais ir lauko vandeniu, kai šalia į dangų jau išdygę stikliniai, modernios architektūros pastatai.
Susidomėjimas savivaldybės parduodamu turtu yra nuolatinis.
G. Grubinskas
Parduoda viešo aukciono būdu
Pasižvalgius po Šnipiškių apylinkes galima aptikti ir savivaldybės iškabų apie viešo aukciono būdu parduodamą nekilnojamąjį turtą.
Pavyzdžiui, bendra pradinė būsto pardavimo kaina Giedraičių g. gali siekti ir 36, ir 131 tūkst. eurų.
Vilniaus savivaldybės atstovo Gabrieliaus Grubinsko teigimu, Šnipiškėse šiuo metu parduodama 14 savivaldybei priklausančių butų ir 1 neįrengtos pastogės dalis.
„Susidomėjimas savivaldybės parduodamu turtu yra nuolatinis. Pavyzdžiui, pernai aukciono būdu parduoti 58 turto vienetai, iš jų 10 Šnipiškių seniūnijoje, t. y. apie 17 proc. nuo viso aukcionuose parduoto savivaldybės nekilnojamojo turto“, – komentuoja savivaldybės atstovas.
Apibendrindamas G. Grubinskas teigia, kad Šnipiškės yra labai svarbi Vilniaus miesto dalis tiek dėl savo lokacijos, tiek dėl išsaugoto tapatumo.
„Tai – istorinis Vilniaus priemiestis, istoriniuose šaltiniuose minimas jau 16 amžiuje. Šnipiškėse yra dvi savivaldybės lygmens saugomos kultūros paveldo vietovės, vadinamos Skansenu ir Piromontu.
Skansenas išsiskiria gana nemaža medinių namų koncentracija ir sodybinio tipo užstatymu. Nors pavieniai mediniai namai nėra tiek vertingi, kad kaip atskiri objektai būtų įtraukti į kultūros paveldo registrą (kaip yra Žvėryno atveju), jų kuriama urbanistinė struktūra, nulemianti unikalų gyvenimo būdą Šnipiškėse, yra vertinga. Dėl to ši teritorija paveldosaugos požiūriu ir vertinama kaip vietovė“, – komentuoja G. Grubinskas.
Vis dėlto savivaldybės atstovas pripažįsta, kad iki šiol Šnipiškėse plėtra vyksta gana chaotiškai, naujai statomi daugiabučiai namai ardo vizualinį vietovės vientisumą ir urbanistinį kontekstą.
„Tuo pačiu tokia plėtra kelia nerimą ir medinių namų gyventojams, siekiantiems išsaugoti savo tapatumą. Dėl to šiemet yra organizuojama programa, kurios metu Šnipiškių gyventojai įtraukiami į procesus, siekiant išgryninti vietovės unikalumą ir aiškiau apibrėžti taisykles bei normas paveldui išsaugoti. Taigi siekiama, kad rajono vystymas būtų tvarus ir darniai derėtų su istoriniu urbanistiniu Šnipiškių išskirtinumu“, – pažymi G. Grubinskas.
