Atvykimas tik su kvietimu ir tris vakarus nukrauti stalai – taip su mirusiaisiais įprastai atsisveikinama Adomynėje, pasakoja Kupiškio turizmo ir verslo centro gidė Virginija Kuznecovienė. Anot jos, turbūt dėl to dabar Adomynės dvaras svečius gali vaišinti ir išskirtiniu patiekalu – pagrabinėmins bandelėmis, kuriomis, neturėjusieji paršelio paskerdimui, vaišindavo laidotuvių svečius. Tik Adomynėje ir apylinkėse maždaug 10 kilometrų spinduliu keptų bandelių receptas jau skaičiuoja šimtus metų ir vis dar nugula ant stalų progoms pasitaikius.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt. Žinote, kokią vietą ar žmones turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Pagrabinės bandelės – ne šiaip sau bandelės
Keliaujant pro Adomynę gali nė nekilti mintis, kad joje tebestūkso dvaras. Tokia mintis gali nekilti ir einant pro patį dvarą keliu. Kaip prisipažįsta dvare LRT komandą pasitikusi Kupiškio turizmo ir informacijos centro gidė Virginija, ir pati atsikrausčiusi į Adomynę kadaise net nesuprato, kurgi tas Adomynės dvaras, kai apie jį ėmė kalbėti vietiniai.
Daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojantis dvaras dabar svečius vilioja bene pagal tokio paties senumo receptą keptomis bandelėmis. Tiesa, jų pavadinimas kai kuriems gali skambėti nelabai viliojamai – tai pagrabinės bandelės.
„Tos pagrabinės bandelės – ne šiaip sau bandelės, o pagamintos pagal 200 metų senumo receptą ir kepamos tik Adomynės apylinkėse, – dėdama ant stalo lėkštes su bandelėmis pasakoja Virginija. – Kai jau pradėjome rinkti medžiagą sertifikatui, iš tikrųjų nužygiavome beveik 200 metų atgal ir nustatėme, kad tai buvo ne kasdienis maistas. Tai buvo biednystės maistas.“
Bet čia gal reikėtų pradėti nuo Adomynės laidotuvių tradicijų. Virginija iškart pasidomi – ar į laidotuves kviečiama? Susirinkusiems svečiams patikinus, kad į laidotuves niekas jų gimtosiose vietovėse nekviečia, apie jas tiesiog informuojama, Virginija patikina – o Adomynėje į laidotuves kviečiama.
„Mirs kaimynas, aš negaliu ateiti, jeigu kas nors nepakvies. Man atvykus į Adomynę, tai irgi iš pat pradžių buvo keista – kodėl? Taip yra gal todėl, kad čia mirusysis atsisveikindamas labai nori pavaišinti. Pjaunamas teliukas, paršiukas, klojami stalai. Dabar pandemija, karantinas tai šie tiek pristabdė, bet paprastai giedama tris vakarus ir tris vakarus patiekiami karšti ir šalti patiekalai“, – apie kiek kitokias laidotuvių tradicijas ima pasakoti gidė.
Anot jos, turint išlaikyti tokias tradicijas, kai kurie gyventojai gali susidurti su bėda – kaip ant stalo dėti įdarytą paršiuką, jeigu jo tiesiog neturi? Čia ir atsirado pagrabinės bandelės.
„Pamaitinti žmones tai reikia. Padėsi bandelių paprastai, tai ir bus bandelės paprastai. O čia jau kaip karštas patiekalas“, – pasakoja Virginija.
Tiesa, dabar dvare ragaujamos bandelės – kitokios nei prieš 200 metų. Pirmiausia, prieš 200 metų nebuvo cukraus, todėl šios bandelės buvo gardinamos nesaldžiu padažu.
„Tas pirminis variantas be cukraus, su druska, labiau panašėjo į patiekalą, vietoj kurio ir būdavo duodamos, – mėsišką patiekalą“, – sako Virginija.
Bandeles iš anksto iškepdavo duonkepėje krosnyje, keptas dėdavo į ketaus puodą, užliedavo grietine, sviestu, padažą pagardindavo druska ir leisdavo troškintis. Virginija pabrėžia – bandelės iš krosnies būdavo ištraukiamos tik tuomet, kai jas reikėdavo valgyti, tačiau jokiu būdu negalėjo išsitroškinti taip, kaip iš bandelių beliktų košė.
Prieš bene šimtmetį bandelės atgimė su nauju receptu – į jas pradėta dėti varškė. Tokiu būdu sugalvota bandeles pagardinti, o vėliau pradėta dėti ir cukraus bei užpilti bandeles saldžiu, o ne sūriu padažu.
Būtent tokiu receptu Adomynės dvaras svečius vilioja ir dabar.
Bandelės keptos vos 10 kilometrų spinduliu
Paklausta, kaip kilo idėja dvaro svečius vaišinti paprastai per laidotuves patiekiamomis bandelėmis, Virginija juokiasi – duona jau užimta, o arbatas pliko kiekvienas dvaras, todėl tuo svečius sunku nustebinti. Pradėjus galvoti apie tai, kuo būtų galima sudominti, ji prisiminė bandeles, kurias pati ragavo atsikrausčiusi į Adomynę.
„Iš tikrųjų šių bandelių niekur kitur ir nepavalgysi, tik pas mus, nes jas kepa maždaug 10 kilometrų spinduliu – iki Svėdasų ir Juodpėnų. Kitur apie tai girdėti netenka“, – sako Virginija.
Tiesa, nors bandelės pagrabinės, jos išpopuliarėjo ir kitomis, daug džiugesnėmis progomis. Pavyzdžiui, per vestuves ar krikštynas jos jau tiekiamos ne kaip mėsos patiekalų pakaitalas, o kaip desertas.
„Ir dabar tai atgimsta naujai, – paklausta, ar apylinkėse žmonės tebegamina šias bandeles, sako Virginija. – Kepame ne tik per edukacines programas, į kurias kviečiame, kur žmonės patys lipinasi bandeles, bet vestuvėms ar gimtadieniui prašo iškepti. Net ir mano sūnus sakė: „Mama, nereikia man jokių tortų, duokit bandelių.“
Beje, pirminiu tikslu – kaip patiekalas per laidotuves – šios bandelės beveik ir nebekepamos. Anot Virginijos, daug dažniau pasitaiko, kad bandelių žmonės užsisako minint laidotuvių metines, bet ne per pačias laidotuves.
Atsiradus bandelėms, netrukus dvare imta virti ir dvariškių viralą bei gaminti kitus dvariškus patiekalus, tačiau tai, Virginijos vertinimu, nėra taip išskirtina.
„Manau, ir kituose dvaruose turėjo gaminti patiekalą, kai viskas sumetama į puodą ir skaniai sušutinama. Kodėl? Juk tuo metu nelabai turėjo laiko žaisti su visokiais mūsų dabartiniais plakiniais“, – šypsosi Virginija.
Vis dėlto Adomynės dvaro viralas išskirtinumą turi, pripažįsta gidė – be gausybės daržovių ir mėsos į jį dedami ir skryliai. „Įdėjus makaroną iš parduotuvės, skonis jau nebe tas“, – patikina Virginija.
Apie tai, kad pastatas – buvęs dvaras, išduoda ir krosnis
Išskirtinis Adomynės dvaras vis dėlto ne tik savo patiekalais, bet ir istorija. Tai vadinamojo kaimiško klasicizmo dvaras, kurį, žvelgiant nuo pagrindinio kelio, netgi sunku atpažinti kaip dvarą.
Per daugiau kaip 200 metų pastatas ne tik buvo mylimas dvarininkų, bet ir nustekentas sovietmečio bei galiausiai kurį laiką stovėjo užkaltais langais.
„Kai jau restauravo šį pastatą, į jį sukėlė beveik visas Adomynės įstaigas, kiek tik jų kaime buvo. Tai buvo ir medicinos punktas, ir biblioteka, ir paštas, ir bendruomenės patalpos, ir kultūros namai. Žodžiu, čia buvo viskas – nuo gyvenimo iki mirties, nuo krikštynų iki pakasynų, nes čia net ir šarvojimo salė buvo“, – pasakoja Virginija.
Adomynės mokyklai virtus daugiafunkciu centru, visos įstaigos, iki tol veikusios dvare, išsikraustė, o dvare liko bendruomenės patalpos ir Kupiškio turizmo ir verslo centras.
Pirmiausia į buvusią dvaro virtuvę, įkurtą tarnų flygelyje, atvedusi Virginija sako, kad bene pirmasis bruožas, išduodantis, jog stovime ne kaimo trobos, o dvaro virtuvėje, – krosnies dydis.
„Turbūt esate matę tik pusę? – rodydama į plytą, ant kurios sukrauti puodai, klausia Virginija. – Tai jau yra dvaro bruožas, nes reikėjo maitinti daug šeimos narių.“
Per koridorių vesdama į kitą kambarį, kuriame šiuo metu stovi lova ir keli kiti baldai, Virginija pasakoja, kad galiausiai, jeigu idėja išsipildys, čia iš tiesų turėtų atsirasti miegamasis, kuriame galėtų apsistoti svečiai.
Toliau Virginija veda į dar dvi patalpas. Jas skiria siena ir bendra krosnis. Vienoje pusėje – dvaro bernų, kitoje – dvaro mergų kambarys. Kaip atskirti kur kuris? Dvaro bernai turėjo pasirūpinti, kad dvaro mergos gyventų šiltai, todėl jų pusėje – krosnies durelės. Juk užeiti į mergų kambarį šiukštu negalima.
Būtent krosnys, anot Virginijos, dvare yra vienos iš nedaugelio išlikusių vertybių. Kitos dvi – ąžuolinis parketas ir sieninė tapyba. Tiesa, daugelį šių vertybių gerokai nuskurdino sovietmetis, kai šie dvaro atributai buvo nė kiek nevertinami ir nesaugomi, o užkalus dvaro langus lentomis, dar ir gerokai nustekenti ilgapirščių.
200 metų skaičiuojantis židinys – kone kaip naujas
Sovietmečiu bene visos sienos buvo perdažytos tuo metu įprastu būdu – trys ketvirtadaliai sienos nuo grindų nudažyti viena spalva, likęs ketvirtadalis iki lubų – baltai. Krosnys tarnų pusėje buvo taip iškūrentos, kad vietomis kokliai ar jų sujungimai skilę, grindų lentos – išluptos prakuroms.
Lydėdama iš tarnų į dvarininkų flygelį Virginija neslepia nusistebėjimo, kad liūdno likimo nesulaukė čia stūksanti smaragdine glazūra dengtų koklių krosnis, o ypač – metalinės krosnies dalys, kurios dažnai vagiamos, siekiant priduoti kaip metalo laužą.
„Tokių židinių, žinoma, gausu visuose dvaruose – tai to meto parsisiųsdintas mados šauksmas, bet svarbiausia, kad viskas išliko, nes šios grindys buvo sukūrentos“, – pasakoja Virginija.
Jos teigimu, per daugybę metų židinys ne tik liko nepaliestas ilgapirščių, bet netgi išsilaikė taip, kad atrodo kaip naujas. Vienintelė restauratorių keista dalis – vienas viršutinis židinio kampas, kurį nesunku atskirti, nes, nepaisant bandymų, pakeistojo koklio spalva visai kitokia.
„Skiriasi, ar ne? O visa kita, 200 metų, kaip nauja“, – šypsosi Virginija. Ji iškart dėmesį nukreipia ir į toje pačioje patalpoje stovintį stalą. Tai vienas iš nedaugelio tikrųjų dvare išlikusių baldų. Dabar balta nerta staltiese užtiestas stalas anksčiau stovėjo dvaro verandoje ir atliko šiais laikais gana neįprastą funkciją – prie jo ponai pozavo portretams.
Nesunku įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti – dabar visai šalia šio stalo galima apžiūrėti ir atkurtus to meto dvarininkų drabužius. Visi jie pasiūti pagal to meto piešinius, nes nuotraukų iš dvaro nėra daug.
Išskirtinis altorėlis, naudotas tik išlydint mirusiuosius
Iš tiesų pačiame dvare galima rasti vos du tikrai dvarininkams priklausiusius daiktus – minėtą stalą ir vieną didelį kutosą, puošusį šeimininkų kambarį.
Tiesa, dvare galima rasti ir dar vieną išskirtinį daiktą, tačiau, kaip sako Virginija, nėra aišku, kaip jis čia atsidūrė.
„Kiek pas mus yra praėję žmonių, niekas nėra pasakęs, kad kažką panašaus matė. Kaip jis čia atsirado, gal kas jį nupirko, niekas mums ir nepaaiškino. Tik griežtai nurodė paskirtį – tik mirties atveju galima čia degti žvakes“, – rodydama ant sienos kabantį altorėlį, sako Virginija.
Iš pirmo žvilgsnio – už stiklo įkurdinta pieta, o po ja atvaizduota paskutinė vakarienė. Tačiau, rodo Virginija, už paskutiniosios vakarienės slepiasi nedidelė daiktadėžė, kurios šonuose atsilenkia žvakidės. Į jas mirštant žmogui įstatomos ir uždegamos žvakės.
Daiktadėžėje laikomi visi paskutinei kelionei reikalingi daiktai – mirštančiajam sugirdomas paskutinis gurkšnis vandens ir varpelio skambtelėjimu atrakinami dangaus vartai. Mirusiajam iškeliavus, daiktadėžėje esančiu įrankiu užgesinamos žvakės.
Verandoje – dvaro grožis
Kituose kambariuose daug akivaizdžiau matyti sovietmečio palikimas – nors čia jau atidengtas išlikęs dvarininkų parketas, daugelį sienų vis dar dengia storas sluoksnis dažų. Kol kas tik vietomis pavykę atidengti senuosius sienų išmarginimus, kurie pasakoja ir apie tuo metu dvarininkų besivaikytas madas: kambarius puošia romėniškos kolonos ir rytietiškų motyvų piešiniai.
„Čia jau matome ir parketą, nors tarybiniais laikais ko tik čia nebuvo. Galiausiai buvo užkalti langai. O, žinot, kaip tuomet būna – kaip ir niekieno, kaip ir visų. Tai kas norėjo, tas ir landžiojo. Tarybiniais laikais čia buvo ir kontora, ir parduotuvė, ir išskirstyti butai. Buvo iškirstas ir langas sienoje kino aparatūrai, kad būtų galima filmus rodyti. Dvaras nukentėjo labai stipriai“, – sako Virginija.
Bene labiausiai sovietmečio poveikis matyti paskutiniuose dvaro kambariuose, kurie liko nė kiek nerestauruoti, nors vietomis ir matyti restauratorių pradėta atidengti tapyba.
„Na, o čia – mūsų gražiausias kambarys“, – vesdama į paskutinę dvaro patalpą, verandą, sako Virginija. Anot jos, būtent čia galima pamatyti, kaip kadaise atrodė dvaro lauko siena – veranda buvo pristatyta vėliau.
Išėjus į dvaro kiemą, būtent iš šios pusės dvaras ima panašėti į dvarą, o norint juo pasigrožėti ar pramankštinti kojas prisikirtus pagrabinių bandelių, tereikia liepteliu persikelti per šautuvo formos tvenkinį ir pasivaikščioti įsimylėjėlių alėja.
