Turizmo verslą Vilniuje turėjusi Jolitos ir Sauliaus Bugailiškių šeima nusprendė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą. Šurmulį, nerimą, nuolatinį skubėjimą šeima iškeitė į kaimo ramybę. Molėtų rajone esančioje sodyboje dabar karaliauja rožės ir ne bet kokios – istorinės. Kaip LRT RADIJO laidai „Gimtoji žemė“ pasakojo Jolita Bugailiškienė, istorinės rožės žydi tik kartą.
„Didžioji dalis rožių, kurios čia yra – istorinės, veislės registruotos iki 1840 metų. Visos kitos jau laikomos šiuolaikinėmis. Didžioji dalis istorinių rožių žydi vieną kartą, burboninės tik, man atrodo, kartoja du kartus“, – sakė ūkio „Rožinės erdvės“ įkūrėja Jolita.
Per karantiną nusprendė visam laikui keltis į kaimą
Gausią rožių ir įvairių kitų augalų kolekciją Molėtų rajone su šeima puoselėjanti Jolita Bugailiškienė daug metų praleido Vilniuje, tačiau gamtos šauksmas ir karantino aplinkybės paskatino išbandyti naują gyvenimo būdą.
„Gyvenome kaip visi, kaip didžioji dauguma jaunų šeimų – su visomis paskolomis, butais, vaikais, darželiais, darbais, karjeromis. Ir to darbo buvo pakankamai daug ir vakarais atsisėdusi prie kompiuterio pradėjau dairytis kažko. Galvojau, kad man reikia ramaus kampo, kur galėčiau pabėgti nuo žmonių, o kadangi darbas buvo susijęs su turizmu, tai ir yra darbas su žmonėmis.
Kiekvieną vakarą ir taip gal du metus dairiausi vis, ieškodavau. Norėjau, kad sodyboje būtų senų medžių, bet šalia nebūtų fermų ir kad kaimynai gyventų pagarbiu atstumu. Ir paskui kažkaip tai radome šitą vietą. Atvažiavome čia žiemą, užsilipome ant kalniuko ir nusprendėme su vyru, kad čia ši ieškota sodyba“, – apie gyvenimo pokyčius kalbėjo Jolita.
Įsikūrimas kaime Jolitos ir Sauliaus Bugailiškių šeimai nebuvo rožių žiedlapiais klotas, teko įveikti nemažai išbandymų. Vienas jų – išsikuopti visas šiukšles, surinkti akmenis. Anot pašnekovės, persikėlimas į kaimą privertė pakeisti mąstymą, kad ne viską galima padaryti greitai ir už pinigus.
„Du metus turbūt rinkome šiukšles ir iš pat pradžių labai pykau. Paskui galvoju, jeigu čia aš taip pyksiu, tai nusibaigsiu. Tai tada jau einu su puodais, renku tas šukes ir džiaugiuosi, kaip gerai, kad radau, mano vaikas neužlips. Tai tokių panašių gyvenimiškų pamokų čia kaime buvo daug, bet teko keisti miestietišką požiūrį. Kaip sakoma, mus žeidžia ne pats įvykis, bet požiūris į tą situaciją“, – pamąstymais dalijosi moteris.
Rožių ūkyje dera logiški sprendimai ir netradicinės idėjos
Sodyboje, kurią su didžiule meile puoselėja Bugailiškių šeima, karaliauja rožės. Čia jų daugybė rūšių ir veislių. Kaip pasakoja moteris, iš pat pradžių mintyse nebuvo idėjos kurti didelį rožyną.
„Rožynas buvo pradžia, galvojau, jog pasodinsiu mamai, nes jai labai patiko rožės. O pradėjau ir pati kažkaip prisipratinau, užsikrėčiau“, – apie sumanymą auginti rožes pasakojo moteris.
Rožių ūkį Jolita tobulina kartu su vyru Sauliumi. Kaip juokauja ji, abiejų specialybės – filologės ir fiziko – labai praverčia ūkyje, nes kartais fantazijoms trūksta tvirto pamato.
„Na, mes taip sutapome, fizikas ir filologė. Turime truputį kitokius pojūčius ir požiūrį. Tarsi apie tą patį, bet mes žiūrime visiškai iš skirtingų taškų ir kartais tai labai gerai sukrumpliuoja.
Man kyla kokia idėja ir sakau, žiūrėk, va čia bus taip ir taip, o jis sako: tai gerai, na, o dabar žiūrime, kaip tai atrodo ant popieriaus ir man čia užduotis jau nebeįveikiama, nes nemoku [galvoti] metrais. Tai mano yra chaosas, idėjos, jisai tą viską taip sužemina ir sutvarko. Rožyno tikrai nebūtų, jeigu ne vyro pagalba“, – apie šeimos bendradarbiavimą kalbėjo moteris.
Bugailiškių šeimos ūkyje tiesių linijų nesurasi, viskas padaryta taip, kad nekeltų asociacijos su monotonišku darbu, tačiau, ūkio šeimininkė pripažįsta, kad ravėjimas yra vienas baisiausių darbų.
„Čia kaip maisto gamyba – darai ilgai, bet per 15 minučių nieko nelieka. Kalbėjausi su viena moterimi, kurią vadina jurginų karaliene, ir aš jai sakiau, kad gi esu per gera ravėjimui su savo dviem baigtais universitetais. Ji man sako – vaikeli, viskas priklauso nuo to, ar tu supranti, kam tu darai. Jeigu suvoki, dėl ko tai darai, tai ravėjimas nėra baisus dalykas“, – apie sunkiąją rožių auginimo dalį kalbėjo ji.
Istorinių rožių žiedai virsta išskirtiniais saldumynais
Gana trumpas rožių žydėjimo laikas paskatino augintoją ieškoti įvairių rožių perdirbimo galimybių.
„Perdirbinėju rožių žiedus, man įdomu, ką galima iš jų padaryti. Istorinės rožės dar ir todėl, kad jos buvo atrenkamos perdirbimui. Tarp jų yra ir aliejinės, ir labiau distiliatams tinkamos. Viskas prasidėjo nuo distiliavimo, o paskui atėjo mintis, kodėl gi nepadarius tos pačios rožių žiedlapių uogienės.
Rožių uogienės nesuvalgysi daug, nes ji turi tokį intensyvumą. Pats įdomumas yra tas, kai įsidedi šaukštelį į burną, tu truputį pasimeti ir galvoje iškart kyla idėja, kas čia: kvepalai, ne kvepalai, uogienė ar ne uogienė? Ir tai yra ta svarbi akimirka, kai tu susikaupi į tai, ką tu ragauji. Esmė, kai negurgi, kai nėra greitis, o yra nuostaba“, – rožių uogienės valgymo ypatumais dalijosi augintoja.
Paklausta apie tai, kas visgi labiau domisi rožėmis ir iš jų žiedlapių gaminama produkcija, Jolita sako, kad vyrams rožių uogienė palieka didesnį įspūdį.
„Šiaip, kai galvoju apie žmones, aš jų neskirstau į vyrus ar moteris, bet, jeigu žiūrėti į tai, kaip jie vartoja rožių uogienę, tai, sakyčiau, vyrai ima viršų ir ima didesniais kiekiais, nes, pavyzdžiui, jeigu tu padedi stiklainiuką uogienės ir sakai, paragaukit, tai moterys jos smalsios, greičiau supuola, jos pasidžiaugia, greitai, paskanauja, bet, jeigu tarp jų yra vyras, kuris turi potraukį tam, tai jis pasiima visą stiklainiuką ir baigia“, – sakė ji.
Dar vienas gaminys, labai mėgstamas vaikų, yra rožių saldainiai. Jų gamyba pareikalauja ir specifinių žinių.
„Rožės pektino savyje neturi, tai, norint pagaminti pastiles, reikia pektino. Galima maišyti pektiną su cukrumi arba su bananu, tačiau tai nepasiteisino, nes bananų skonis mušasi su rože, jis ryškus labai, bet vaikams labai patinka. Viena pažįstama aromaterapeutė sako, kad atvažiavo anūkai ir prašo: močiut, duok man tų saldainių su rožėm“, – linksmai pasakojo pašnekovė.
Rožės gali suteikti ne tik grožį akims, kvapnius pojūčius ar skonius. Jolita sako, kad, norint atrasti rožių pilnatvę, reikia brandos.
„Kažkur buvau skaičiusi, kad rožės turi kažkokių tai hormonų ar jų pakaitalų. Tai tam tikrame amžiuje, nori nenori tu eini pas rožes, nes tau jau kažko trūksta. Faktas, kad rožės traukia brandžias moteris“, – apie gėlių daromą įtaką kalbėjo moteris.
Apie ateities planus kalbėdama Jolita sako, kad nesinori ūkio „Rožinė erdvė“ paversti masinio, greito pabuvimo vieta. Čia reikia ypatingo nusiteikimo.
„Šitie metai yra pirmi, kai mes bandome įsileisti kažkokias nedideles žmonių grupeles. Visiškai nenoriu, kad ši vieta taptų spontaniško pabuvimo verslu, oi čia užvažiuokime, čia sakė gal gražu, vaikai bėga į kairę, mamos į dešinę, o tėčiai stovi, nuobodžiauja. Aš matau čia žmones, susijusius su kvapais ir augalais. Tuos, kurie žino, ką ir kodėl jie daro, ko ieško“, – atviravo Jolita.
