Pirmiausia – šmalco, paskui – balandėlių su grikiais ir grybais ant bulvinio blyno, o desertui – sūrio pyrago iš lietuviško varškės sūrio su kmynais. Dėl tokių patiekalų į Merkinę skanautojai vyksta ne tik iš kitų miestų, bet kartais – ir iš kitos šalies. Visus juos vilioja Merkinėje stovintis nedidelis žalias namelis – šeimos restoranas „Šilo kopa“.
Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šių įdomių kelionių metu atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Su „Šilo kopos“ įkūrėjomis Alma Matulevičiene ir jos dukra restorano vadove Edita Semeniukiene susitinkame trečiadienį. Nors įprastai čia gausu svečių, trečiadienį „Šilo kopoje“ tuščia. Taip būna ir pirmadienį, ir antradienį, nes šiomis dienomis restoranas nedirba.
Vis dėlto Alma svarsto, kad nuo restorano atidarymo prieš trejus metus laisvų dienų beveik neturėjo. Šiek tiek pailsėti privertė tik karantinas, kai maitinimo įstaigos negalėjo dirbti.
„Ko gero, išeiginių neturime. Gal pirmadienis, antradienis ir trečiadienis yra laisvesnės dienos, bet per jas viskas būna susiję su darbu. Žinoma, pailsime, stengiamės ką nors pamatyti, kur nors nuklysti, paskaityti, bet viską reikia daryti“, – sako Alma.
„Negali tiesiog atidaryti restorano durų ir pradėti dirbti. Tam turi pasiruošti. Tos dienos yra pasiruošimas: tiekimas, idėjos, gal ko nors trūksta, atvažiuoji palaistyti, nupjauti žolės, tiekėjams parašyti, sąskaitų apmokėti. Daug visko darome patys. Tiesiog komunikuojame – Vilnius su Druskininkais. Tai normalu. Tiesiog tu būni kur nors prie ežero ir darai užsakymus. Viskas sumiksuota. Arba tai darome vakarieniaudami“, – antrina Edita.
Būtent Vilniuje su šeima gyvena Edita, o Druskininkuose – jos tėvai. Vis dėlto „Šilo kopa“ iškilo Merkinėje.
„Ko gero, viskas atsirado iš svajonių. Patys gražiausi darbai atsiranda iš svajonių. Turėjome svajonę turėti maisto restoranėlį kaip šis bistro, – apie pačią pradžią pasakoja Alma. – Tik manėme, kad bus paprasčiau. Manėme, kad kepsime bandeles gražioje vietoje – istoriškai, kultūriškai didingoje Merkinėje, kviesime kavos, arbatos, maloniai bendrausime su svečiais ir tai bus nedidelė, jauki kavinukė, arbatinė ar bandelinė.“
Ji juokiasi – viskas susiklostė taip, kad nuo pat pirmų dienų „Šilo kopa“ nebuvo nei bandelinė, nei arbatinė, iš karto tapo bistro, į kurį plūdo žmonės.
„Mums akys tikrąja to žodžio prasme prasiplėtė, iššoko. Bet susikoncentravome ir supratome, kad mūsų kryptis turėtų būti rimtesnis verslas, tiekiant patiekalus. Iš tikrųjų tie patiekalai ir tas konceptas yra neatitolti nuo regiono maisto kultūros tradicijų“, – tvirtina Alma.
Virtuvėje – ir gudiški, vokiški, žydiški, rusiški patiekalai
Ji iškart priduria – tai nėra vien tik dzūkiška virtuvė. Kadangi tiek Merkinėje, tiek aplinkinėse vietovėse visada gyveno kitų tautų atstovų, čia galima rasti ir gudiškų, rusiškų, vokiškų, lenkiškų ar žydiškų patiekalų, kurie pritaikyti šių dienų skoniui.
„Iš tikrųjų mama turi labai daug maisto gaminimo idėjų, nors nėra baigusi nieko, kas susiję su maistu. Mes valgydavome pietus namuose ir sakydavom: kodėl tai turime valgyti vieni, kodėl niekas nežino?“ – pasakojo Edita.
Ji juokiasi, kad kai kurie patiekalai ir jų pavadinimai svečius ir pradžių stebina, glumina ar net priverčia galvoti – kas tai? Bene labiausiai gluminantis patiekalas – šmalcas. Paprastai tariant, šmalcas yra spirgučių užtepas, atkeliavęs ir į dzūkų virtuvę.
„Šmalcas buvo ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, gal ir pas gudus. Tai buvo mūsų visų senelių maistas žiemą, kaip toks spirgučių lydytas užtepas, bet jis gaminamas kitaip. Mūsų seni patiekalai yra pritaikyti šiai dienai, šiam skoniui. Palengviname ir obuoliais, kad nebūtų taip sunku, prieskoniais, gal kartais ir netikėtais prieskoniais. Šmalcą mėgsta ir dietos besilaikančios merginos“, – tikina Alma.
Kitokie, nei įprasta matyti receptuose, ir kiti patiekalai, kuriuos kuria pati Alma ir kurių kai kurios sudedamosios dalys atkeliauja tiesiai iš šalia esančio daržo. Balandėliai čia įdaryti grikiais ir grybais ir patiekiami ant bulvinio blyno, virtiniai įdaryti kepintais burokėliais ir riešutais, o sūrio pyragas gaminamas iš lietuviško varškės sūrio su kmynais. Taip pat svečiai gali paragauti sūrio su kankoriežiene – iš jaunų kankorėžių verdama uogiene.
„Rudenį gaminame griežčių sriubą. Griežčius rauginame ir tai būna paraugintų griežčių sriuba juodoje duonoje. Tai seni receptai, bet juos pritaikome šių dienų skoniui“, – toliau vardija Alma.
„Mama apie maistą galėtų kalbėti be galo, be krašto. Man tai nesuvokiama protu, nes aš nesuderinčiau tų dalykų, bet ji turbūt todėl ir yra svečių skonio receptorių džiaugsmas“, – šypsosi Edita.
Vietoj dar vieno restorano kitur svečius priima kluone
Edita teigia prie tėvų svajonės prisidėjusi, nes norėjosi draugauti su maisto kultūra ir sukurti tokią vietą, kuri būtų sava, pradedant vieta, baigiant stalo servetėlių ar lėkščių spalva. Vis dėlto pašnekovės sutinka – būtent dėl to „Šilo kopa“ labiau primena hobį nei tikrą verslą.
„Nežinau, ar čia verslas. Labiau hobis ir be galo sunkus darbas. Restoranas yra be galo sunkus darbas: darbuotojų paieškos, jų kaita, netgi oras, produktai, jų tiekimas. Kol kas visi kaifuojame ir dar turime idėjų. Kol jos neišseks, manau, šauniai čia suksimės, pakeisdamos viena kitą“, – neabejoja Edita.
Idėjų šeimai tikrai netrūksta. Pradėjusi nuo vieno žalio namelio, kuris tapo restoranu ir kurio virtuvėje net netilpdavo visi darbuotojai, dabar šeima atidarė antrą vietą – svečius priima ir atnaujintas kluonas.
„Norėjosi didesnės erdvės dirbti, didesnės virtuvės. Kai atsidarėme, turėjome labai mažytę virtuvę, negalėjome aptarnauti daugiau svečių, nes virtuvėje netilpdavo darbuotojai. Negalėjome nieko pagreitinti – virtuvė maža, nepadarysi greičiau“, – sako Edita.
Alma pasakoja – vietos gyventojai skaičiuoja, kad vien žaliasis „Šilo kopos“ namas buvo negyvenamas bent 15 metų, kol jame buvo atidarytas restoranas. Toje pačioje teritorijoje esantis kluonas buvo užmirštas dar ilgiau, tačiau sutvarkytas tapo „Šilo kopos“ oficina.
„Žmonės sako, kad tas kluonas buvo nenaudojamas gal 30 metų. Šitas namas buvo negyvenamas 15 metų, – tvirtina Alma. – Tas kluonas buvo užkištas nežinia kiek tonų šiaudų, kurie ten gulėjo turbūt 30 metų. Buvo ir tvartelis, vietos, kur buvo gyvulėliai laikomi. Iš pradžių norėjosi greičiau atidaryti šią erdvę [namą], o ten jau nusvirdavo rankos – tiek daug darbo laukia. Kai išsivalėme, pažiūrėjome visai kitomis akimis“, – prisimena Alma.
Plėstis ir ieškoti didesnės erdvės, anot pašnekovių, ragindavo ir svečiai, tiesa, jie vis siūlė kurtis Druskininkuose. Iš Druskininkų į Merkinę su vyru važinėjančios Almos ir iš Vilniaus vis atvykstančios Editos kurortas neviliojo, kaip ir mintis turėti antrą restoraną, nes dėl to gali nukentėti kokybė.
Nutarus įsikurti Merkinėje „daug kas sukiojo pirštu prie smilkinio“
Paklaustos, kaip taip nutiko, kad Almai gyvenant Druskininkuose, o Editai – Vilniuje restorano svajonė išsipildė Merkinėje, pašnekovės juokiasi – buvo permainų vasara.
„Buvo permainų vasara. Aš tuo metu išėjau iš darbo. Matyt, susikaupė permainų debesis – arba dabar, arba niekada. Turėjome labai daug idėjų, viskas tapo įkvėpimu. Pati Merkinė įkvėpė, tėvai dažnai čia lankydavosi. Turėjome idėją, kad galbūt reikėtų ko nors savo, o tada viskas įvyko labai greitai: važiuodama iš renginio mama pamatė parduodamą namą, nusprendėme apžiūrėti, apžiūrėjome, įsigijome ir pradėjome. Mums Merkinė – meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako Edita.
Ji tikina – būtent Merkinė atrodė tinkamiausia vieta dėl savo istorijos ir auros, o ne daug labiau turistų lankomi Druskininkai ar kita vieta.
„Ji turi savo gerą aurą. Daug kas sako ir mūsų vietiniai žmonės (jau sakau mūsų), kad Merkinė pasmerkta suklestėti. Tą pradžią, pirmą žingsnį mes gal taip sunkiai ir padarėme. Daug kas sukiojo pirštu prie smilkinio – jūs drąsūs, iniciatyvūs žmonės, bet jums nepasiseks, nes Merkinėje, kažkokiame nuosavame name šalia nuosavų namų?... Juk Merkinė pravažiuojama, neturistinė.
Padarėme tą žingsnį ir stebime pokyčius po trejų metų: kiek atsirado maitinimo vietų, kitų verslų, kiek žmonių grįžo, žmonės pradėjo pirkti aplink Merkinę sodybas. Daug kas dėkojo mums. Net ir kiti restoranai sakė – jūsų dėka pamatėme, koks yra srautas. Tai buvo drąsus, neapgalvotas, kvailas žingsnis, bet svajonė, matyt, buvo didesnė ir laikas tam buvo tinkamas. Man atrodo, nėra geresnės idėjos už tinkamu laiku įgyvendintą idėją“, – sako Edita.
Kitus besikuriančius palaiko, bet perspėja – prireiks daug valios
Paklaustos, ar kitiems, turintiems svajonę atidaryti restoraną arba Merkinėje įkurti tokį verslą, patartų tai daryti, pašnekovės vieningai tvirtina – tikrai kviestų kurtis Merkinėje. Vis dėlto Edita priduria – reikės labai daug valios.
„Reikia turėti labai daug valios. Mes tai darėme ne kaip verslą. Mes kūrėme sau darbo vietas, kad mums pačioms būtų gerai. Jeigu nori kurti verslą, manau, yra dar sunkiau. Jeigu lauki atsiperkamumo, tai yra visai kas kita. Tada viską gali daryti šabloniškai ir svečiai tai jaučia“, – sako Edita.
Pašnekovės prisimena iš pradžių susidūrusios su dideliais sunkumais: kadangi jų įsigytas namas yra nacionaliniame parke ir paveldo apsaugos zonoje, net ir norint pasikabinti iškabą ar nudažyti namą teko gauti leidimus.
„Pasižiūri aplink ir tai atrodo beprasmybė: aplink stovi silikatiniai namai, o iš tavęs reikalauja, kad 10 centimetrų žemės nekastum, nes gal atkasi kokį lobį, karūną. Viskas reguliuojama: nuo langų spalvos iki namo spalvos. Yra labai daug dalykų. Tuo metu atrodė, kad tai beprasmybė – pateikta spalvų gama, kurios žmonės čia nesilaiko. Atrodo, iš žmonių nereikalauja, o iš tavęs reikalauja penkiagubai. Bet padarėme ir dabar jau iš to juokiamės“, – prisimena Edita.
Alma priduria, kad su reikalavimais sutinka – juk kitas gali namą nusidažyti ir itin ryškia spalva: „Gali būti, kad kitas čia neoninę spalvą įves. Tai apsaugo. Bet kai tu darai neniokodomas... Pavyzdžiui, man labai norėjosi, kad mūsų verandėlė turėtų būtent tokius langų rėmus, kokie dabar yra. Tam turėjome įveikti tam tikras kliūtis. Iš pradžių mums to neleido, nors priešais esantis senas namas turi būtent tokius langus. Bet kažkodėl negalima. Tai tiesiog užima laiko, atima jėgų, truputį nusodina.“
Siūlo ne tik kurti verslą, bet ir gyventi
Vis dėlto pašnekovės priduria kviečiančios ne tik verslą, bet ir žmones keltis gyventi į Merkinę. Tiek Edita, tiek Alma teigia pastebinčios, kad Merkinei trūksta pačių įvairiausių vietų, kurios galėtų bendradarbiauti.
„Iš tikrųjų mes skatiname kitus ir sakome – kurkitės čia, Merkinėje. Nebūtinai tai turi būti maitinimo verslas. Sakome „kurkitės“, nes Merkinė atsikurs ir čia reikia daug tų, kurie tiki. Aplink yra tiek įvairių amatininkų, kurie kuria, kepa, verda, iškepa nuostabius senovinius mielinius pyragus, bemielę duoną, daro mėsos gaminius. Jiems būtų kur parduoti, kad čia būtų koks turgelis. Vis sakome – darykime ką nors, kad svečiai atvažiuotų į Merkinę ne tik ko nors pavalgyti, bet ir ko nors nusipirkti“, – sako Alma.
„Norime, kad žmonės grįžtų čia gyventi, ne tik atostogauti į sodybas. Siekiame, kad Merkinė vėl taptų tuo miesteliu, nes ji buvo užpelkėjusi. Kelių iniciatyvių žmonių dėka Merkinė ir mus patraukė, prasidėjo renginių maratonai. Tiesiog yra idėjinių žmonių, kurie matė perspektyvų ir pagavo kaip musę mus, parodė kitomis akimis tą karališką Merkinę. Mes irgi kitiems norime parodyti ir ne konkuruoti, o bendromis jėgomis atkurti tą gėrį, nes čia yra perlas. Merkinei tikrai reikia ir turgaus, ir kirpyklos, ir amatų, kad ji taptų miesteliu, koks buvo prieš šimtą metų, kad nereikėtų važiuoti pavalgyti į Druskininkus ar apsikirpti į Varėną“, – antrina Edita.
Paklaustos, ar nejaučia konkurencijos, pašnekovės taip pat vieningai teigia – tikrai ne. Edita juokiasi – pasitaiko kitur pamatyti nukopijuotų idėjų, tačiau dėl to „Šilo kopos“ įkūrėjos galvos nesuka ir tiesiog sugalvoja kitą idėją.
„Mūsų svečias yra gana lojalus, grįžtantis ir kitoks nei kitų restoranų. Mūsų visų trijų koncepcija gana skirtinga. Ir panaši, ir skirtinga, – apie kitus Merkinėje veikiančius restoranus sako Edita. – Manau, visi esame labai skirtingi, neklišiniai. Svečias tikrai atsirenka. Seniau pas mus visokie žmonės važiuodavo, kartais nesuprasdami, kur važiuoja. Norėdavo greitai, gruzdintų bulvyčių, dar kažko... tie žmonės atsisijoja.“
Jos teigimu, dauguma „Šilo kopos“ svečių pasisvečiuoti grįžta ne kartą.
„Turime svečių iš Lenkijos, kurie gyvena Krokuvoje, bet turi sodybą Suvalkuose ir atvažiuoja pas mus papietauti, draugams siūlo, draugai irgi atvažiuoja papietauti specialiai iš Suvalkų būtent tokio maisto“, – sako Edita.
Svečių, kurie specialiai vyksta į „Šilo kopą“ tolimą kelią, yra ir daugiau, neslepia pašnekovės. „Kai tie, kurie visada atvažiuoja, ilgesnį laiką neatvažiuoja, pradedame nerimauti. Kai jau atvažiuoja, jie būna labai laukiami, kaip savi. Klausiame – kur jūs buvot?“ – juokiasi Alma.
