Verslas

2020.09.17 22:07

Vaičiūnas apie Astravo AE elektrą: ji fiziškai tekės mūsų tinklais, tačiau komerciškai už ją nemokėsime

Deividas Jursevičius, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.09.17 22:07

„Dienos tema“ – apie Astravo atominės elektrinės paleidimo datą. Pasak Aliaksandro Lukašenkos, atominė elektra bus pradėta gaminti lapkričio 7 dieną. Laidoje dalyvauja energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas ir europarlamentaras Petras Auštrevičius.

– Lietuva oficialiai informuota apie tai, ką kalba A. Lukašenka, kad lapkričio 7 dieną pradės tekėti elektra?

Ž. Vaičiūnas: Kol kas nėra oficialiai informuota. Buvome du kartus informuoti tais atvejais, kai buvo atvežtas branduolinis kuras, kai jis buvo pradedamas krauti. Tai paprastai vykdavo maždaug viena dvi dienos iki įvykio. Tikiuosi, kad bus laikomasi susitarimų, išankstinio perspėjimo, kuris pasirašytas pavasarį tarp mūsų reguliuotojų, ir tokią informaciją gausime.

Dienos tema. Vaičiūnas: Lietuvos įstatymai sako, kad kai bus paleista Astravo AE, neturėtume pirkti elektros iš Baltarusijos

– Ar tai yra normali praktika viena dvi dienos iki įvykio?

Ž. Vaičiūnas: Apie esminius įvykius informuoja reguliuotojas. Paprastai informacija, kuri pateikiama viešai, po to pateikiama formaliai. Čia reguliuotojams spręsti, ar tai normali praktika. Bet pagal branduolinio kuro krovimą ir visus tikslus visi tie etapai mums yra puikiai žinomi.

– Remiantis jūsų logika, lapkričio 5–6 reikėtų sulaukti žinios?

Ž. Vaičiūnas: Matyt, taip. Žiūrėsime.

– Pone Auštrevičiau, lapkričio 7-oji, ko gero, pasirinkta neatsitiktinai. Tai yra simbolinė data ir tai tik dar labiau fokusuoja dėmesį ne į pačią Baltarusijos energetiką, o kaip į globalų Rusijos projektą.

P. Auštrevičius: Be jokios abejonės. Šitas projektas apskritai atsirado ir įgyvendintas ne dėl mūsų. Čia, kaip sakant, pakabinta grėsmė visam regionui. Ir ne vien tik energetiniai sumanymai arba užmojai matosi už šio projekto, bet ir politiniai: šantažuoti, sukurti nežinią, galbūt net pasakyti, kad ką jūs čia, turite reikalų su Lietuva, kuri visiškai šalia turi tokį nesaugų objektą. Tai labai rimta.

Baltarusijos valdžia kartu su Rusija imasi šitų žingsnių beatodairiškai, nekreipdama dėmesio į nieką. Aš tik galiu konstatuoti, kad, matyt, Lietuvos valdžia nepadarė visko. Ir tai, kad mes negirdime labai aiškios kritikos ir pozicijos iš Europos Sąjungos, manau, primena nepadarytus darbus, o tai yra labai blogai.

– Lapkričio 7-ąją minimos Spalio revoliucijos metinės. Pone Vaičiūnai, dėl kritikos valdžiai, kad jūs vis dar darote ir visos trys Baltijos valstybės daro. Iš esmės jūs turite politinį valstybių sprendimą dėl Astravo elektros nepirkimo. Visai neseniai pasiektas susitarimas, bet techninės detalės dar nėra parengtos. Ar suspėsite iki lapkričio 7-osios?

Ž. Vaičiūnas: Turbūt reikėtų atskirti du darbų frontus. Vienas dėl pačios elektrinės branduolinės saugos. Šiuo klausimu dirba ir Europos Komisija. Lietuva nuolat tą klausimą kėlė, aš pats asmeniškai per pastaruosius 4 ar 5 Energetikos tarybos posėdžius kėliau. Turime valstybių narių paramą, dėl to yra pradėtas streso testų įgyvendinimo peržiūros procesas, dėl to organizuojamos misijos. Siekiama, kad misijos būtų atliktos iki paleidžiant, būtent energetiškai paleidžiant pagal tą oficialią datą, kuri pateikta žiniasklaidoje, būtent iki lapkričio 7 dienos.

Kitas darbų frontas susijęs su elektros nepirkimu. Lietuvos įstatymas sako, kad neturi būti perkama elektra iš Baltarusijos po to, kai pradės veikti ši elektrinė, kai pradės gaminti elektros energiją. Dėl šio klausimo, kaip ir minėta, rugpjūčio 25 dieną Latvijos Vyriausybė priėmė sprendimą, kurio mums trūko.

– Techniškai sprendžiant, kaip tai padaryti?

Ž. Vaičiūnas: Šiuo klausimu dirba tiek visų trijų Baltijos šalių perdavimo sistemos operatoriai, tiek reguliuotojai, derinamos techninės detalės. Iš esmės turime tris pagrindinius klausimus. Tai yra pralaidumo apimtis, yra sutarta, kad baltarusiška elektra neturėtų būti įsileidžiama į rinką. Antroji dalis yra kilmės garantijų sistema, kaip užtikrinti, kad ji nebūtų įsileidžiama. Ir trečia – papildomas apmokestinimas, infrastruktūros mokestis rusiškai elektrai tam, kad ji būtų mažiau konkurencinga mūsų rinkoje. Kitaip tariant, tuo pačiu veiksmu sumažinamas ir apskritai srautas iš Rusijos ir Baltarusijos.

– Jeigu mes, visos trys Baltijos valstybės, susitarsime, blokuosime baltarusišką elektrą, Baltarusija neturės kur jos dėti?

Ž. Vaičiūnas: Taip, tai pasakyta ir anksčiau. Buvo pasakyta, kad niekas nepateikė plano, kaip integruoti šią atominę elektrinę į Baltarusijos energetiką, į Baltarusijos ekonomiką. Tie klausimai ir pačiai Baltarusijai yra žinomi pakankamai ilgą laiko tarpą. Galvojama apie kitus būdus, tai yra apie elektros energijos panaudojimą šilumos gamybai. Baltarusija turi problemą su rinkomis, su realizacija. Labai akivaizdu, kad tai Baltijos šalių pergalė, tarpinė pergalė. Turime palaukti techninių sprendimų, kurie bus parengti.

– Jeigu suspėsime iki lapkričio 7 dienos. Pone Auštrevičiau, jeigu bus boikotas, Baltarusija neturi kur dėti elektros, ką tokiu atveju daro?

P. Auštrevičius: Matote, Baltarusijos energetinė sistema yra visiškai integruota į Rusijos Federacijos energetinę sistemą. Jie gali laisvai pardavinėti Rusijai, jeigu, tiesą sakant, ta valstybė turės kur dėti šitą energiją, nes visur ekonominis nuosmukis ir, tiesą sakant, elektros energijos vartojimas žymiai sumažėjęs. Bet, žinote, Rusijos užmačios vykdant šitą bendrą projektą rodo, kad geba rasti sprendimus. Ir galbūt netgi su vadinamosiomis rusiškos kilmės licencijomis. Man labai neramu, kad, tarp kitko, nėra sutarimo dėl kilmės licencijų, apsisprendimo, kaip mes spręsime ir kaip mes atskirsime. Čia palikta didžiulė skylė ir kol ji nebus užkamšyta, per Rusiją galbūt gali patekti ir pas mus, tai yra per Rusijos, Latvijos jungtį.

– Elektra, ministre, tekės per mus? Iš Astravo? Mes būsime tranzitinė šalis?

Ž. Vaičiūnas: Fizinis elektros srautas Baltijos šalyse bus iki tol, kol Baltijos šalys atsijungs ir sinchronizuosis su kontinentinės Europos tinklais. Iki 2025 metų Astrave pagaminta elektra, tai yra fizinis srautas, bet tai nėra komercinis srautas, ir čia šitie srautai visiškai neturi sąryšio, fizinis srautas niekuomet netampa komercinis. Kitaip tariant, už tą elektrą niekas nemokės. Čia yra esminis skirtumas. Dėl minėtos kilmės garantijų sistemos – taip, šiuo metu Baltijos šalys tariasi dėl techninių detalių ir tol, kol mums nėra garantijų, kad atominė elektrinė veiks efektyviai, bus efektyvi kontrolė...

– Ministre, akcentuokime, kad būtų aiškiau: paleidžiama Astravo elektrinė, mes ją blokuojame, boikotuojame, elektros neperkame, bet pagaminta Astravo elektra techniškai teka per mus?

Ž. Vaičiūnas: Taip, ji tekės. Apskritai visi vadinamieji žiediniai srautai, kadangi mes praktiškai nuo pat 1940 metų esame bendroje energetinėje sistemoje su Rusija ir Baltarusija, dėl to yra įgyvendinamas sinchronizacijos projektas, kad mes užtikrintume savo sistemos nepriklausomumą.

Ir tol, kol neatjungsime linijų su Rusija, Baltarusija fiziškai, tol srautai bus, bet tai nebus ta elektra, už kurią mokėsime. Tai yra esminis skirtumas. Ir dėl to būtent tas įstatymas, kuris priimtas, būtent jis įpareigoja, daro labai aiškų skirtumą tarp fizinių srautų ir komercinių srautų. Tas įstatymas įpareigoja aiškiai, kad Lietuvos rinkoje nebūtų baltarusiškos elektros, bet sistemoje elektra gali būti tiek, kiek reikalinga mūsų saugumui užtikrinti.

– Mes turime kažkokią sutartį? Mes turime tą užtikrinti?

Ž. Vaičiūnas: Tarp perdavimo sistemos operatorių 1991 metais yra pasirašytas susitarimas, nes yra bendras darbas, yra srautų valdymas, dažnių valdymas, nes tai nėra susiję tik su elektros prekyba ar neprekyba, tai susiję su elektros tiekimo saugumo užtikrinimu.

– Gal Utenos ir Ignalinos pastotes dėl to rekonstravome, kad galėtų tekėti elektra?

Ž. Vaičiūnas: Ne, tikrai ne. Šios pastotės yra sudedamoji sinchronizacijos projekto dalis, mūsų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais dalis. Taip pat šios pastotės yra pastatytos 1981 metais, jos yra vyresnio amžiaus negu aš, todėl dėl techninių priežasčių turi būti rekonstruojama, taip pat taupant mūsų vartotojų pinigus. Tai yra pagrindiniai tikslai.

– Ar norėdami atsijungti nuo „Brell“ žiedo mes, trys Baltijos valstybės, dar turime atsijungti ir pasižiūrėti, kaip veikia ta sistema, mūsų elektros uždara sistema? Tą bandyta padaryti dar praeitą vasarą, bet neįvyko. Prieš kelis mėnesius irgi neįvyko. Kodėl, kas stringa?

Ž. Vaičiūnas: Prieš keletą metų planuotas Baltijos šalių bendras izoliuotos sistemos bandymas. Toks reikalavimas būtinas prieš prisijungiant sinchroniškai prie kontinentinės Europos tinklų, ir tai yra viena iš mūsų sinchronizacijos sąlygų. Teisiškai dokumentuose tai yra įrašyta, ruošiamės tokiam bandymui. Pasiruošti turime visos trys Baltijos šalys ir dėl to įgyvendinami techniniai projektai, kad tai galėtume atlikti. Iki sinchronizacijos tai bus atlikta. Dėl jūsų minėtų bandymų – kalbama būtent apie Lietuvos sistemos išbandymą. Kadangi nebuvo regioninio bandymo, tai Lietuva ir praeitais metais, ir šiais metais atliko dalinį izoliuotą sistemos bandymą. Kitaip tariant, tų grėsmių akivaizdoje, nes ir šeštadienį kaip tik bus Kaliningrado sistemos izoliuotas bandymas, tai yra įprasta praktika, mes pasirengę bet kokiems scenarijams.

– Pone Auštrevičiau, girdėjote, ministras tikina, kad techninės detalės bus suderintos tarp trijų Baltijos valstybių. Elektra iš Astravo techniškai tekės, bet nebus komerciškai išnaudojama.

P. Auštrevičius: Taip, mes girdime šiuos patikinimus, bet, tiesą sakant, manęs asmeniškai niekaip neįtikina pasakymai, kam reikia ruošti naują susitarimą tarp Baltijos valstybių, kai 2018 metų panašus susitarimas geras ir, tiesą sakant, nereikėjo jo nutraukti. Bent jau tuo įsitikinusi, tarkime, Užsienio reikalų ministerija. Čia yra neišspręstų aspektų. Bet, matote, mes nepadarėme nieko – namų darbų, savo darbų, žvelgdami ir į sinchronizaciją. Labai lėtai vystome savo gamybos pajėgumus, atsiliekame savo sprendimais dėl specialių akumuliatorių įrengimo, kadangi vystome atsinaujinančią vėjo ir saulės energetiką, kuri labai nepastovi, šiuo atžvilgiu reikalauja tam tikro pastovumo užtikrinimo. Todėl šių darbų nepadarymas iki galo ir, sakyčiau, vėlavimas juos darant – tą reikia pripažinti – nesustiprina mūsų pozicijos. Čia yra namų darbai.

Tiesą sakant, tas signalas, kuris turėtų ateiti iš Europos Sąjungos girdint apie lapkričio 7-ąją, turėjo būti visiškai kitoks. Aš nežinau, kodėl Lietuvos Vyriausybė ir apskritai valdžia taip vėluoja pasiekti aiškų signalą iš Europos Sąjungos, kad šios elektrinės atidarymas, neįvykdžius tiek saugos reikalavimų, yra grėsmė visam regionui. Galima kalbėti, kad daromi kontaktai, nuolat apie tai kalbama, bet kur rezultatas?

– Trumpai kalbant apie technines detales, ką užsiminė ponas Auštrevičius, finansavimo klausimas yra svarbus ir artimiausiu metu sulauksime atsakymo iš Europos Komisijos dėl 900 milijonų? Tiek prašoma?

Ž. Vaičiūnas: Taip, visi sinchronizacijos projektai apskritai nejudėjo iki šios Vyriausybės darbo pradžios. Dabar turime 14 labai konkrečių projektų Lietuvoje, du įgyvendinti, 6 įgyvendinami, 6 bus netrukus pradėti. Visi darbai vyksta maksimaliai įmanomu tempu, o būtent spalio pradžioje sulauksime komisijos atsakymo dėl bendros Baltijos šalių ir Lenkijos paraiškos finansavimo.