Verslas

2020.08.01 19:39

Kadaise buvo tik lentpjūvė, dabar gali pasigirti solidžiais klientais: jų sąraše – ir popiežius, ir „IKEA“

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2020.08.01 19:39

Popiežius Pranciškus ir Švedijos gigantė „IKEA“ – du bene žymiausi kadaise virtuvės baldais garsėjusių „Šilutės baldų“ klientai. Bendrovės direktorius juokauja – „IKEA“ galbūt netgi garsesnė. Tačiau būtent popiežiui bendrovė pagamino išskirtinį baldą – stalą-komodą, kurios ilgis siekė 3,5 metro.

Apsilankius SBA bendrovės „Šilutės baldai“ direktoriaus Eimunto Jankausko kabinete pirmiausia kyla mintis – turbūt čia nėra nė vieno kitos bendrovės pagaminto baldo.

Direktorius patvirtina – ypač seniau tokia nuostata buvo įprasta ir jos buvo gana griežtai laikomasi.

„Dažniausiai taip ir būdavo. Pas mus kitų įmonių baldų nebūdavo. Gal tai blogas įprotis, papratimas, nes iš tikrųjų reikia gaminti tai, kas kam sekasi geriausiai, nes vis tiek yra baldų specializacija. Bet čia ir kituose kabinetuose dar išlikę savi gaminti baldai“, – sako E. Jankauskas.

Jis nemato bėdos, jeigu viename iš „Šilutės baldų“ kabinetų atsirastų kitų gamintojų baldų, nes, kaip sako, šiais laikais viską reikia skaičiuoti: jeigu biurui skirtą baldą pasigaminti būtų itin brangu, nes bendrovė paprastai tokių negamina, pirkti būtų daug praktiškesnis sprendimas.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

„Net nereikia stebėtis. Šiais laikais viską skaičiuojame. Skaičiuojame, kiek kainuoja tą baldą pagaminti. Jeigu mes nusipirktume baldą iš kitos bendrovės, gal jis būtų daug pigesnis. Tik anksčiau buvo toks įprotis – jeigu turi įmonę, daryk viską pats. Požiūris keičiasi“, – tvirtina E. Jankauskas.

Jis priduria, kad anksčiau situacija buvo kiek kitokia, nes bendrovė turėjo vadinamąjį eksperimentinį barą, kuriame galėjo būti gaminami ir vienetiniai ar projektiniai baldai. Vėliau juos galėjo siūlyti masinei gamybai.

Tuomet, tvirtina direktorius, buvo galima eksperimentuoti, gaminant baldus, juos vėliau naudodavo patys darbuotojai.

„Tada kaip ir apsimokėjo. Vienas iš paskutinių eksperimentinio baro gaminių – popiežiaus vizitui Lietuvoje skirtas stalas-komoda. Ji buvo labai didelė, siekė 3,5 metro ilgio. Stalčiai – po 1,5 metro pločio, kad būtų galima paguldyti rūbus, aprangą tuose stalčiuose. Prieš ceremonijas, pasirodymą visuomenei prie to stalo popiežius apsirengdavo. Buvo reikalingas toks stalas, per visą Lietuvą buvo ieškoma, kas galėtų jį pagaminti“, – pasakoja E. Jankauskas.

Paklaustas, ar popiežių būtų galima vadinti žinomiausiu klientu, E. Jankauskas juokiasi – garsiausias „Šilutės baldų“ klientas turbūt yra bendrovė „IKEA“. Tačiau iškart priduria – kalbant apie išskirtinius, vienetinius baldus, tai būtų popiežius Pranciškus.

„Garsiausias turbūt yra „IKEA“, bet vienetinio baldo užsakovas galbūt ir taip (popiežius Pranciškus – LRT.lt)“, – sako E. Jankauskas.

Gaminti baldus „IKEA“ pradėjo dar 1999 m.

Būtent bendrovę „IKEA“ būtų galima laikyti didžiausiu ir bene žinomiausiu „Šilutės baldų“ užsakovu. Kaip atskleidžia įmonės direktorius, Švedijos bendrovės skautai ne tik Šilutę, bet ir kitą Klaipėdoje veikiančią bendrovę atrado gerokai anksčiau, nei Lietuvoje atsidarė pirmoji „IKEA“ parduotuvė.

„IKEA“ pionieriai Lietuvą, „Šilutės baldus“ atrado 1999 m., o, regis, „Klaipėdos baldus“ dar anksčiau – 1993 m. Dabar tiksliai pasakyti negaliu. Jau tada „IKEA“ beldėsi į kiekvieno gamintojo duris ir buvo pradėti darbai. „IKEA“ su parduotuvėmis, kaip sakant, į Lietuvą atkeliavo gana šviežiai, nors jau iki tol lietuviai šios bendrovės baldus pirkdavo ir iš Lenkijos, ir iš Vokietijos. Jeigu būdamas užsienyje neaplankydavai „IKEA“ parduotuvės, tai buvo kone nusikaltimas, kad kažko nepažiūrėjai“, – sako E. Jankauskas.

Jo vertinimu, tai, kad Lietuvos bendrovės gaminti baldus Švedijos gigantei pradėjo skirtingu metu, lėmė ir tai, jog patyrė sunkumų, bandydamos persiorientuoti į masinę gamybą.

Ir „Šilutės baldai“, prisimena E. Jankauskas, pradėjo nuo mažų gaminių: „Iš pradžių gaminome vieną stalą. Po metų kitų atsirado antras baldelis. Paskui gaminome ir tris baldus. Eidavo atskiros partijos, atskiras srautas.“

Dabar bendrovei „IKEA“ „Šilutės baldai“ gamina 90 skirtingų baldų. Tiesa, didžioji dalis iškeliauja į kitas valstybes. Kaip nurodo bendrovės atstovai, net jeigu tokį patį baldą galima įsigyti Lietuvoje esančioje parduotuvėje, tai dar nereiškia, kad jis pagamintas Lietuvoje, mat baldai galiausiai keliauja po visą pasaulį.

„Mūsų pagrindinis tiekėjas yra „IKEA“, o „IKEA“ prekiauja baldais nuo Japonijos iki Amerikos, tai mūsų tiekimas yra nuo vieno iki kito pasaulio krašto. Į lietuvių namus baldai atkeliauja per aplink, ne tiesiogiai iš mūsų. Mes tiesiogiai neparduodame. Praktiškai po visą pasaulį mūsų baldai keliauja“, – sako E. Jankauskas.

Kadaise buvo lentpjūvė, paskui gamino baldus medicinos įstaigoms, dar vėliau – virtuvei

„Šilutės baldų“ darbuotojai juokiasi, kad, nors įmonė dabar atrodo gana didelė, jos istorija prasidėjo panašiai kaip visų baldų įmonių – čia kadaise buvo lentpjūvė.

Savo metus „Šilutės baldai“ skaičiuoja nuo 1890 m., kai bendrovę įkūrė vokiečių pramonininkai. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo įmonę teko atkurti iš naujo, o jos pradžia ir buvo jau minėta lentpjūvė.

1958 m. buvo pastatytas pirmas baldų gamybos cechas ir pradėti gaminti nesudėtingi virtuvės baldai – spintelės ir taburetės.

Prireikė net 12 metų, kol 1970 m. buvo pagamintas pirmas virtuvės baldų komplektas. Dar po 12 metų pradėtas gaminių eksportas.

E. Jankauskas sako, kad tais laikais pagaminti baldai dabar atrodytų juokingi, o ir gaminti daugybės skirtingų baldų niekas nesivargino.

„Šilutę daug kas mena kaip virtuvinių baldų gamintoją: raudonos durelės, žalios durelės, natūralaus medžio ir t. t. Tas dizainas buvo gana paprastas, bet visiems prieinamas. Iš kitos pusės, gal ir sunkiai prieinamas, net sovietiniais laikais didžioji dalis baldų keliaudavo už Lietuvos ribų. Tokia buvo gamyba, niekas vargo nežinojo, nes gamino tą patį per tą patį, retkarčiais pakeisdavo, kaip dabar sakome, artikulus. Dažniausiai tiesiog pakeisdavo durelių spalvą“, – sako E. Jankauskas.

Jo teigimu, dabar bendrovė, kaip ir kitos, gaminančios baldus, konkuruoja dėl vietos po saule ir pakeisti durelių spalvą nebeužtenka.

Baldininkų profesija atgijo ir sekretuose

E. Jankauskas tvirtina besidžiaugiantis ir tuo, kad Šilutė nuo seno garsėja bendradarbiavimu. Anot jo, daugelį mieste matomų iniciatyvų įgyvendina patys gyventojai, miesto menininkai, bendrovės ar savivaldybė suvieniję jėgas.

Vienas iš pavyzdžių – Šilutės sekretai. Kaip paaiškina E. Jankauskas, jais norėta atnaujinti vaikystės žaidimą, kai žemėje buvo slepiami įvairūs lobiai ar iš gėlių kuriami paveikslai. Tik šį kartą sekretuose norėta atspindėti istorinius Šilutės namus ar verslus.

Vienas jų įamžino ir „Šilutės baldus“. Tiesa, pamatęs patį sekretą to išsyk gal ir nepasakysi. Labai svarbu žinoti vieną svarbią detalę – anksčiau baldų parduotuvėse buvo parduodami ir karstai. Būtent karstai ir žvakidės geriausiai matyti šiame sekrete.

E. Jankausko tvirtinimu, prie šių sekretų mieste turėtų atsirasti ir specialūs kodai, kuriuos nuskenavus telefonu būtų galima perskaityti ar išgirsti kiekvieno sekreto istoriją ir paaiškinimą, kas vaizduojama.

„Idėja kilo dailės mokytojui Andriui Sirtautui. Paskui ji rutuliojosi. Tai modeliukai tų namų, kurie buvo anksčiau, kurie galbūt neišsiskiria savo istorija. Tai sugrįžimas į ankstesnį laikmetį, kad prisimintume, iš kur mes atėję, iš kur ta stiprybė ateina į šiuos laikus“, – įsitikinęs E. Jankauskas.

Panašų prisiminimui skirtą projektą bendrovė įgyvendino išpiešdama vieną iš gamyklos sienų – joje pavaizduota bendrovės istorija.

Dar kitas bendrovės projektas – bičių aviliai. Jie įkurdinti tiesiai ant gamyklos stogo.

„Bitininkystė gal truputį nykstantis verslas, jis nesiplečia, vyresnio amžiaus žmonės nuo to nueina. Buvo iniciatyva atgaivinti šį verslą. Aišku, iš pradžių mintis buvo šokiruojanti – kaip ant gamyklos stogo gali gyventi bitės? Joms skirtumo kaip ir nėra – vis tiek lekia žiedų“, – sako E. Jankauskas.

Pašnekovo teigimu, jau praėjusiais metais buvo išsuktas pirmasis medus. Šių metų medaus dar laukiama.