„Aš nepasirinkau, man taip atsitiko. Mano planas buvo 5 vaikai“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ atvirauja europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Moters gyvenime savų svarbių pamokų suteikė ir jaunystėje patirtas susireikšminimas. „Kai buvau visai jauna, smerkdavau išsiskyrusius žmones, ypač moteris: kaip taip galima? Tai ar čia ne bausmė?“ – svarsto pati skyrybas išgyvenusi pašnekovė.
Iš Tiltagalių – į mokyklą Panevėžyje, medicinos studijas Kaune, Sąjūdį, Seimą, krašto apsaugos ministrės postą ir Europos Parlamentą, o šįkart – į LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ automobilį. R. Juknevičienę kalbina laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu pati nepatyrei tremties, bet kaip manai, tai atsiliepia kaip nors tavo būdui, jausmams, psichologiniams dalykams?..
– Pirmą kartą gyvenime gaunu tokį klausimą ir galvoju, kaip čia atsakyti. Šiaip mano vaikystė buvo labai laiminga, bet tik dabar tą supratau, kodėl ji galėjo būti tokia laiminga. Mano babytė, mama – jos, pabėgusios iš to Sibiro, ištrūkusios iš bado, iš mirties nagų, susilaukė šito vaiko. Galvoju, kad dėl to ir buvo meilės tiek daug. Visi mes buvome apsupti tos meilės, ypač aš, kadangi pirmagimė.
Bet dabar, kai paklausei šito klausimo, prisiminiau vieną įvykį, kurį, beje, prisimenu dažnai. Kai pirmą kartą kokiais 1997-aisiais dar jauna politikė pakliuvau į NATO būstinę, skrendu ir galvoju... Tada labai norėjome į NATO, dėl to pasirinkau saugumą, galvojau, kad noriu į NATO, supratau, kad jeigu nebūsime NATO, tai viskas, neišlaikysime tos valstybės. Pamenu tą skrydį, galvojau: dabar nuvažiuosiu ir jiems viską pasakysiu; pasakysiu, kaip mano babytė buvo Sibire, kaip žmonės čia kentėjo, jie gi turi suprasti... Vos ne sugrįšiu iš to NATO ir viską pakeisiu.
Galvojame, kad mes buvome kankinti ir visi mums skolingi, visi mums turi pulti padėti. Bet dabar, kai pasižiūri į kitas tautas, – visos turi savas sudėtingas istorijas. Nemenkinu mūsų tragedijos, ji tikrai ypatinga, bet ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir baltarusiai, ir ukrainiečiai...
Kai buvau jauna, smerkdavau išsiskyrusius žmones, ypač moteris. Tuo požiūriu buvau siaubingai griežta. Tai ar čia ne bausmė? Turbūt buvo puikybė ar nenoras suprasti, empatijos trūkumas. Bet tą žinai tik dabar.
– Turbūt pasakos prieš miegą labiau buvo babytės istorijos?
– Taip, aš jos vis prašydavau. Ji pasakodavo tokias detales, aš viską mintinai žinojau. „Papasakok, kaip ėjai 100 kilometrų. Papasakok apie tai, kaip pamatei gyvačių...“ Man babytė buvo kaip didvyris.
– <...> Į darželį ėjai? Pameni ką nors iš tų laikų?
– Taip, labai gerai pamenu. Vieną istoriją papasakosiu, bet visi iš manęs juoksis... Aš gi buvau artistė, deklamatorė. Spektakliuose vaidindavau pagrindines roles. Buvo spektaklis, suėję visi tėvai. Aš buvau lapė – buvo spektaklis „Lapė ir gaidelis“. Aš to momento neatsimenu, bet tėvai pasakojo. Staiga pagrindinė aktorė pakelia ranką ir sako: tamsta auklėtoja, galima į tualetą? Visi žiūrovai palaukė, vaikai irgi ramiai, niekas nesišaipė – toks natūralus dalykas. Palaukė, sugrįžo lapė ir spektaklis tęsėsi.
– Mano pirma meilė iš darželio.
– Mano irgi! Jį net visi pažįsta Lietuvoje. Jis toks savotiškas, nenoriu žmogaus apkalbėti. Toks Milvydas Juškauskas – jis dabar kovoja už saulės ženklo sugrąžinimą. Jis buvo mane įsimylėjęs, sakė savo tėvams, kad kai baigsime darželį, tuoksimės su Rasyte, gyvensime ant salkos. Labiausiai ir prisimenu darželio įsimylėjimus. Dar vieną žmogų pažįstate, kurį buvai įsimylėjusi. Tai Raimundas Banionis.
<...> Apie tą susireikšminimą – gal pats nepajunti, čia gal ir yra esmė. Jeigu pats suprastum, kad esi susireikšminęs, gal tada ir sustotum. Blogiausia, kai žmogus nesupranta.
– Bet kaip svarbu turėti žmonių, kurie ne pataikūnai, gali drąsiai pasakyti: žinai ką...
– Man labai padeda šeima, broliai, tėvai. Visada buvau Rasytė, kai susirenkame, aš virtuvėje. Puodai, vėdarų kepimas, visa kita... Niekas manęs nevertina, kad esu kažkokia ir sėsk, mes aplink tave šokinėsime. Atvirkščiai – dar pasišaipytų, žodžiais gautum per galvą.
Gal ir buvo mano gyvenime tokio susireikšminimo, kuris išvirto į asmeninius pokyčius. Aš jaučiu, kad tai buvo netgi tam tikra bausmė.
– Tu kalbi apie skyrybas?
– Taip – tuo metu truputį susireikšminau. Kai buvau visai jauna, taip smerkdavau išsiskyrusius žmones, ypač moteris: kaip taip galima? Tuo požiūriu buvau siaubingai griežta. Tai ar čia ne bausmė? Turbūt buvo puikybė ar nenoras suprasti, empatijos trūkumas. Bet tą žinai tik dabar – tada dar nežinai. Tu tai jau būsi kitoks...
– Abu tėvai filologai, nusprendei į mediciną. Kodėl?
– Mane orientavo tėtis. Aišku, aš humanitarė, už rašinius gaudavau penketus. Norėjau studijuoti anglų, bet mano tėvai, kadangi patys tokie idealistai, entuziastai, Chruščiovo laikais, po Stalino, studijavo tą lietuvių kalbą, buvo toks atgimimas, noras išsaugoti tą tautiškumą... Jie buvo atsikandę mokytojo darbo. Niekas negalvojo, kad stos nepriklausomybė, ateityje bus kažkas kitaip. Buvo tiek daug tos ideologijos, jie negalėjo daryti to, ką nori.
– Sakiau, nekalbėsiu su tavimi apie politiką, nes tiek įdomių dalykų, ką aptarti. Bet nori nenori lenda tie reikalai.
– Ant veido parašyta, kas aš esu? Taip žmonės mane jau vertina.
Gal yra žmonių, kurie taip pasirenka, aš nepasirinkau, man taip atsitiko. Aš kaip tik atvirkščiai: kai baiginėjau medicinos institutą, mano planas buvo 5 vaikai. Nuo tada supratau, kad nereikia labai planuoti į priekį.
– O lengva su tuo? Žiūriu į žmones, kuriuos ištinka tam tikras likimas, kaip jie reaguoja. Atsirandi tokioje vietoje, kur užimi tam tikras pareigas, tada susiduri su pataikavimu ar nemeile, žinojimu apie tave, tavo įvaizdžiu, kas tu esi... Niekas nesigilina, kas tu esi iš tiesų.
– Buvo labai sunku suvokti, kad žmonės mane mato visai kitaip, negu aš save matau, įsivaizduoju. Ypač kai prasidėjo visi komentarai, atsirado internetas. Kai kartais pasiknisdavau komentaruose, tai nušiurpsti, kai pamatai, kaip tave mato.
– Vaikai, šeima... Ta amžinai metama korta: ką ji gali suprasti apie žmonių poreikius, jei neturi vaikų, šeimos. Prieš tave ta korta būdavo traukiama?
– Žinoma, ypač tuose komentaruose. Tai labai skaudu. Tokiame amžiuje galiu ramiau šnekėti. Bet iš tiesų tai lyginu su tuo, ką išgyvena, sakykime, kitos orientacijos žmonės. Tai lygiai tas pats – baisus įžeidimas apie tai kalbėti. Tu atskiriamas.
Nežinau, gal yra žmonių, kurie taip pasirenka, aš nepasirinkau, man taip atsitiko. Aš kaip tik atvirkščiai: kai baiginėjau medicinos institutą, mano planas buvo 5 vaikai. Nuo tada supratau, kad nereikia labai planuoti į priekį. Būdavo taip skaudu...
Prisipažinsiu pirmą kartą. Nenoriu minėti žurnalistės pavardės, bet kokie žmonės yra nejautrūs, kaip įsijaučia į tą: jeigu tu politikas, apie tave galima visaip kalbėti. Vyksta interviu, klausinėja, klausinėja, maždaug: aš vaikų neturiu todėl, kad norėjau karjeros.
– Ji už jus tai suformulavo?
– Taip. Skaudu, verkiau. Ir ji to neparašė, nes aš pravirkau. Man buvo labai skaudu.
Visas pokalbis – gegužės 4 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
