„Į pralošimus reaguodavau labai audringai“, – šachmatininkės karjerą LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ prisimena politikė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Pirmojo sūnaus vos 18-os susilaukusi moteris niekada nesvajojo apie didelę šeimą, o už karjerą ir komfortiškas darbo sąlygas dėkoja tėvams ir vyrui, kuris ne tik puikiai auklėja vaikus, bet ir anuomet išmoko tinkamai reaguoti į sutuoktinės emocijas.
Formaliai apie Seimo narę ir opozicijos lyderę galima kalbėti daug, tačiau nei politikos postai, nei aukščiausi pasiekimai, nei didmeistrystė šachmatų sporte nėra tokios svarbos dalykai kaip keturių vaikų auginimas. V. Čmilytė-Nielsen motinystę su karjera, viešą gyvenimą su privačiu derina grakščiai. Beveik kasdien po Seimo posėdžių ji važiuoja į Šiaulius, nes mažiausiam jos sūnui vos dveji metukai, o į gyvenimą papildomos įtampos atnešė ir koronaviruso krizė. Kaip šioje situacijoje sukasi V. Čmilytė-Nielsen ir ar kada ji manė būsianti daugiavaikė mama?
„Aš labai mėgstu vienatvę, tiesą pasakius. Esu dėkinga likimui, kad taip susiklostė, bet žinote, kaip kartais būna: mergaitės žaisdamos su lėlėmis jau projektuoja tolimą ateitį, bet mano lėles labai anksti pakeitė šachmatų figūros. Kiek save prisimenu, labai blaiviai ir racionaliai mąsčiau ir planavau, galvojau apie ateitį prie šachmatų lentos... Nei motinystė, nei šeimos gyvenimas niekada nebuvo mano ambicijų viršūnė“, – prisipažįsta ji.
Tačiau gyvenimas viską apvertė kitaip ir už tai šiandien V. Čmilytė-Nielsen sako esanti be galo dėkinga likimui, padovanojusiam didelę gražią šeimą. Su vyru Peteriu pora Šiauliuose augina keturis sūnus, tačiau du sūnūs – iš pirmosios moters santuokos. Pirmojo sūnaus Seimo narė susilaukė būdama labai jauna, vos aštuoniolikos, antrojo – dvidešimties.
„Galbūt skambiai nuskambės, bet šachmatininkės karjerą pradėjau 6 metų. Tai įprastas amžius pradėti žaisti šachmatais, tačiau labai anksti pasiekiau pirmųjų rezultatų, Lietuvos mergaičių čempione iki 10 metų tapau, kai man buvo tik 7-eri. Natūraliai išėjo, kad dar ankstyvoje vaikystėje norėjau būti šachmatininke, sportininke, tai daryti profesionaliai. Viskas buvo labai anksti. Šiais laikais būti 18 metų mama irgi, matyt, retenybė. Bet turiu unikalią patirtį, teko pabūti labai jauna mama ir jau brandesnio amžiaus – visai šaunu palyginti“, – kalba pašnekovė.
Nenuostabu, jog tai buvo didžiulis iššūkis tarptautinės karjeros siekiančiai jaunai moteriai, tačiau paaiškėjo, jog ankstyva motinystė, turėjusi tapti didele kliūtimi siekti pergalių, padėjo sulaukti sėkmės.
Tai didžiulis privalumas, kai iš pusės žodžio gali suprasti, kada verta juokauti, kada geriau tiesiog leisti pailsėti. Kai abu buvome šachmatininkai, aš labai audringai reaguodavau į pralošimus, vyras žinodavo, kada geriau mane paguosti, kada geriau leisti pabūti vienai. Tokie maži dalykai labai svarbūs, jie santykiuose yra reikšmingi.
„Galbūt nuskambės keistai, bet labai dažnai atsitinka taip, kad moterys šachmatininkės, būtent susilaukusios vaikų, pasiekia savo aukščiausių rezultatų. Kodėl taip yra, aš nežinau – manau, tikriausiai dėl to, kad kiekvienas varžybas vertini kaip auką, nes negali būti su mažyliais, su šeima. Tada atiduodi visą savo energiją ir maksimaliai gerai darai tą darbą. Tai yra mano teorija, gal kita sportininkė pasakytų kitaip, bet mano atveju akivaizdu, kad geriausius rezultatus pasiekiau būtent tada“, – pažymi ji.
Visgi derinti sportą, nuolat verčiantį keliauti po įvairias pasaulio šalis, su dviem mažais vaikais buvo didelis iššūkis ir be kitų pagalbos beveik neįmanomas. Todėl pačius didžiausius nuopelnus už visus savo pasiekimus ir titulus šachmatų sporte didmeistrė priskiria ir savo artimiausiems žmonėms.
„Visą laiką tokiais atvejais labai svarbus stiprus užnugaris ir tie žmonės, kurie gali padėti. Kai 18 metų susilaukiau pirmojo sūnaus, 20-ies – antrojo, tuo pat metu aktyviai sportavau, važiuodavau į varžybas, žaisdavau Europos, pasaulio čempionatuose, turėdavau palikti su kažkuo sūnus – labai padėjo mama ir tėtis. Visada galėdavau jais pasikliauti.
Manau, kad bet kuri moteris, kuri mėgina derinti šeimą ir karjerą, puikiai supranta, kad fasadinė daugiavaikės mamos pusė, „kaip ši supermoteris viską spėja“, neatitinka realybės. Bent jau aš dažniausiai jaučiu, kad nieko nespėju, nepaisant to, kad turiu tiek daug pagalbininkų. Galiu tik įsivaizduoti, kaip sunku vienišoms mamoms, kurios turi pasikliauti tik savo jėgomis. Aš turėjau labai komfortiškas sąlygas“, – prisimena politikė.
Su vyru vienija aistra šachmatams
Komfortiškomis sąlygomis ji gali džiaugtis ir dabar: didžiausias krūvis namuose tenka jos vyrui Peteriui. Daugiau laiko namuose praleidžiantis sutuoktinis puikiausiai moka rūpintis ne tik mažiausiuoju. Įdomu tai, kad auklėjant vaikus V. Čmilytė-Nielsen ypač džiaugiasi skandinaviškais vyro metodais.
„Vyro darbas jį kartais verčia išvažiuoti labai ilgam laikui, tačiau dažniausiai jis būna namie su vaikais, tai natūraliai jis turi daugiau erdvės. Mūsų šeimoje persipina skirtingi mentalitetai. Skandinaviškas mentalitetas, mano galva, labai skiriasi nuo mūsų. Esame beveik Šiaurės Europos valstybė, bet esame ir labai skirtingi. Man skandinaviškas auklėjimo stilius imponuoja: ankstus pasitikėjimas vaikais, mokėjimas su jais susilyginti ir juos padrąsinti, barti labai saikingai, rasti gerų konflikto sprendimo būdų. Manau, kad šioje vietoje nemažai mokausi iš Peterio“, – sako laidos herojė.
V. Čmilytės-Nielsen vyras, daug pasiekęs daugkartinis Danijos šachmatų čempionas, pastaruoju metu dirba treneriu. Bendra profesija ir abu vienijanti aistra sportui, pasak moters, didelis privalumas tarpusavio santykiams.
„Didžiulis privalumas, kai žmogus, su kuriuo pasirenki praleisti gyvenimą, supranta, ką darai, kur dirbi, kokie tavo profesijos iššūkiai. Nereikia aiškinti, ypač tokioje specifinėje srityje, kaip sportas – tai didžiulis privalumas, kai iš pusės žodžio gali suprasti, kada verta juokauti, kada geriau tiesiog leisti pailsėti. Kai abu buvome šachmatininkai, aš labai audringai reaguodavau į pralošimus, vyras žinodavo, kada geriau mane paguosti, kada geriau leisti pabūti vienai. Tokie maži dalykai labai svarbūs, jie santykiuose yra reikšmingi. Aišku, šitai galima perprasti, bet tas, kuris niekada nepatyrė tokių dalykų savo kailiu, tikriausiai iki galo to ir nesupras“, – įsitikinusi Seimo narė.
Tačiau jau kelerius metus šachmatų sportas V. Čmilytės-Nielsen gyvenime pasitraukęs į antrąjį planą. Trenere, sako, tapti ji nenorėjo, troško pokyčių ir naujų patirčių, bet teigti, kad sporte karjerą ji jau baigė, irgi nebūtų tikslu.
„Šachmatuose nėra tokio dalyko, kaip kad atsistoji ir sakai: aš pabaigiau, uždarau duris, niekada nesėsiu prie lentos. Praėjusiais metais vieną savaitgalį žaidžiau Vokietijoje, prisiminiau, kaip vaikšto figūros, mielai tą padaryčiau dar, jei dabar nebūtų toks intensyvus laikas, kai tikrai tam galimybių nėra.
Šachmatais galima žaisti visą gyvenimą. Amžius turbūt nėra privalumas, bet tai ir nėra didelis minusas, kaip kitose sporto šakose. Šachmatai yra labai geras užsiėmimas, bet, žinoma, su amžiumi darosi šiek tiek sudėtingiau dar ir dėl to, kad šachmatai keičiasi, didelę įtaką daro modernios technologijos, kompiuteriai, naujos programos. Aš, kaip žmogus, esu ganėtinai konservatyvi, nors ir liberalių pažiūrų, bet šiek tiek ilgiuosi laikų prieš 20–30 metų, apie kuriuos tik skaičiau, kai šachmatuose buvo kur kas daugiau romantikos, kūrybos, o dabar tai tiesiog išskaičiavimas. Ta prasme esu šachmatų romantikė“, – atvirauja pašnekovė.
Politika – dažnas šachmatininkų pasirinkimas
Šachmatininkės karjerą V. Čmilytė-Nielsen pradėjo šešerių, bet viso gyvenimo vien prie šachmatų lentos leisti nenorėjo, todėl iš sporto pasaulio pasuko į politiką ir padarė didelę karjerą: pusmetį buvo opozicijos lyderė, o pernai tapo Liberalų sąjūdžio pirmininke. Tokį savo pasirinkimą moteris aiškina labai paprastai – tai visiškai natūralus karjeros posūkis šachmatininkei.
Sporte konkurencija yra labai tiesi. Jos nereikia slėpti, šifruoti – ji yra labai tiesmuka. Viskas ir labai lengvai pamatuojama: tu turi reitingą, kuris yra publikuojamas, žinai, koks kito pajėgumas. Politikoje kartais viskam gali diriguoti žmogus, kuris reitingų lentelėje nėra labai aukštai.
„Šachmatai visgi yra žaidimas. Tai labai įdomus žaidimas, bet žmogus, kuris visą gyvenimą skiria šachmatams, iš esmės save uždaro 64 langelių pasaulyje, kuris yra nepaprastai įdomus, bet labai ribotas. Yra pavojus, kad iš to žaidimo niekada nenorėsi išeiti. Man atrodė gaila, jei gyvenimas taip praeina.
Politika yra daugelio šachmatininkų antras pasirinkimas. Aš prieš savo akis turėjau daug gerų, įdomių pavyzdžių, į kuriuos žvelgdama anksti galvojau apie tokią galimybę. Ir kai ta galimybė pasitaikė, aš, pasitarusi su artimaisiais, pagalvojau, kad tai geras laikas. Tai buvo 2012 metai, man buvo tik 29-eri, bet manau, kad tokioje srityje, kaip politika, privalumas pradėti kelią šiek tiek anksčiau. Manau, visi sutiksime, kad politika yra svarbi, nors galbūt nelabai mėgstama sritis, bet čia mokytis reikia nė kiek ne mažiau nei bet kurioje kitoje srityje“, – pasakoja politikė.
Prasta daugumos žmonių nuomonė apie politikus V. Čmilytės-Nielsen negąsdina. Konkurencinės kovos sporte – įprastos, o politiniame gyvenime jų irgi per akis. Bet po ketvirčio amžiaus profesionaliame sporte ir penkerių metų Seime V. Čmilytė-Nielsen juokiasi tikrai užsiauginusi storą odą.
„Sporte konkurencija yra labai tiesi. Jos nereikia slėpti, šifruoti – ji yra labai tiesmuka. Viskas ir labai lengvai pamatuojama: tu turi reitingą, kuris yra publikuojamas, žinai, koks kito pajėgumas. Politikoje, kaip mes visi puikiai suprantame, kartais viskam gali diriguoti žmogus, kuris reitingų lentelėje nėra labai aukštai“, – pažymi ji.
Tačiau paprastai šachmatininkai, pasak V. Čmilytės-Nielsen, stiprūs psichologiškai žmonės, nes geba pakelti labai dideles ir nuolatines stresines situacijas. Natūralu, toks žmogus negali sau leisti būti silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Ir visgi virsmas iš sportininko į politiką – ne pats maloniausias dalykas, jeigu tikiesi visuotinės meilės.
„Aš manau, kad bet kuris žmogus, kuris pasuka į politiką, privalo suprasti, jog į ją gali eiti dėl įvairių priežasčių, bet tiktai ne tam, kad visiems patiktum. Jūs priminėte man vienos labai žymios JAV politikės Madeleine Albright atsakymą, kai jos paklausė, kodėl ji, tapusi užsienio reikalų ministre, valstybės sekretore, priaugo svorio. Ji pasakė: aš nepriaugau svorio, čia mano oda pastorėjo. Tai manau, kad bet kas, kam tenka prisiimti atsakomybę, privalo išmokti atskirti asmeninę skaudžią kritiką nuo to, kas ateina su darbu“, – sako Seimo narė.
O kol kas Seimo rūmų salėse posėdžiaujama daug rečiau, karantininis štilis pristabdė ir politikų darbus. Neįprastos padėties situacija daugeliui suteikė retą galimybę ilgiau pabūti su artimiausiais, su savimi, tad ir V. Čmilytė-Nielsen skuba į Šiaulius, kur mamos dėmesio laukia visi penki jos mylimi vyrai.
„Karantinas yra didelis išbandymas visiems, visų pirma, dėl to, kad jo priežastis yra pavojus sveikatai, kuris ir gąsdina. Ta nežinomybė, manau, mus visus paveikė. Ką jis davė, tai, aišku, laiką su artimiausiais žmonėmis, kaip, matyt, ir visiems – nori nenori buvome kurį laiką visai uždaryti tarp keturių sienų ir į tą laiką galime žiūrėti kaip į dovaną“, – teigia pašnekovė.
Plačiau – gegužės 2 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
