Tavo LRT

2018.12.10 09:28

Filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėja: šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2018.12.10 09:28

Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos, dauguma jų – iškilūs menininkai, verslininkai ar visuomenės veikėjai, buvo ir nobelistų bei žinomų aktorių, „Oskaro“ nominantas, portalui LRT.lt sako viena iš dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų, žurnalistė ir dokumentinių istorijų pasakotoja Ieva Balsiūnaitė. Kai kurie filmo herojai gimė Lietuvoje, kai kurie – jau PAR, tad ir jų ryšys su šiuo kraštu labai skirtingas. Vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu, tad apie tai herojai kalbėjo labai jautriai, emocionaliai ir atvirai, sako režisierė.

– Tikriausiai sutiksite, kad Lietuvoje mažai, kas žino, jog Pietų Afrikos Respublikoje yra tiek daug litvakų. Kaip jus ir kolegas sudomino ši tema ir kas paskatino sukurti apie tai dokumentinį filmą?

– Filmą kūrėme drauge su kolegomis Jonu Jakūnu ir Sofija Korf, idėją drauge vystėme su dar pora žurnalistų, istorijų pasakotojų: Viktorija Mickute ir Luku Keraičiu.

Pirmą sykį ši tema mane sudomino jau senokai, perskaičius straipsnį apie tai, jog beveik visi Pietų Afrikos Respublikoje gyvenantys žydai yra kilę iš Lietuvos. Tai iškart sukėlė daugybę klausimų: kodėl tiek daug žmonių atvyko būtent iš Lietuvos, o ne iš kaimyninių šalių? Kuo gyvena PAR litvakai, ar egzistuoja koks ryšys su Lietuva šiandien?

Tai buvo pirmieji, visiškai paprasti klausimai, tačiau tai buvo tam tikras atspirties taškas. Atsimenu, pasidalinau idėja su kolegomis, ėmėme svarstyti, kad norėtume pažinti PAR litvakų bendruomenę, sužinoti daugiau, nes, kaip ir pastebėjote, labai mažai žmonių Lietuvoje tai žino, nors tai yra svarbi tapatybės, istorijos dalis.

– Papasakokite apie filmo kūrimo užkulisius. Kiek laiko kūrėte filmą?

– Sunku įvardyti konkretų laiką, nes vos ėmę svarstyti apie šią temą pradžioje negalvojome, jog viskas nuguls į dokumentinį filmą. Tačiau bėgant laikui, kalbantis su žmonėmis supratome, kad būtent dokumentinio filmo forma labiausiai tiks šiai istorijai, idėja ir turinys tai padiktavo patys.

Dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ kūrėjų nuotr.

Norėjome išgirsti PAR litvakų istoriją jų pačių lūpomis: buvo įdomus skirtingų kartų požiūris: tų, kurie prisimena gyvenimą Lietuvoje ir tų, kurie gimė PAR ir apie Lietuvą girdėjo tik savo tėvų ar senelių pasakojimuose, matė akimirkas sustingusias nespalvotose fotografijose.

Manau, kad galima sakyti, jog būtent prie filmo dirbome dvejus metus, o prieš tai dar metus ruošėmės patys ir stengėmės pažinti žmones, istorinį kontekstą.

– Veikiausiai kurdami filmą sutikote nemažai žmonių, ar daug jų prakalbinote filme?  

– Žmonių sutikome tikrai nemažai, vargu ar galima įvardyti konkretų skaičių. Daug skaitėme, siuntėme elektroninius laiškus, praleidome daug valandų bendraudami telefonu ar Skype‘u – esame dėkingi visiems žmonėms, kurie dalijosi savo istorijomis ar padėjo pasiekti žmones kitame pasaulio gale.

Atsimenu, kalbėjomės ne tik su PAR gyvenančiais litvakais, bet ir su Australijoje, Jungtinėse Valstijose ar Urugvajuje įsikūrusiais litvakais, kurie turėjo vienokį ar kitokį ryšį su PAR.

Tiesa, beieškodami žmonių ir patys visai netikėtai padėjome vienas kitą surasti pusbroliams, kurie nesimatė 80 metų ir nežinojo, ar abu dar vis yra gyvi. Vienas gyvena PAR, o kitas Jungtinėse valstijose ir štai jie po tiek laiko nesimatymo vėl kalbasi – viskas skambėjo kiek siurrealiai.

Vis pabendraujame su šių šeimų nariais, labai džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. O pačiame filme istorijomis dalijasi 11 žmonių.

– Panašu, kad PAR litvakai ne tik išsigelbėjo nuo Lietuvoje gyvenusių žydų likimo, bet PAR buvo laikomi privilegijuota baltųjų klase, kurios atstovai tapo žinomais menininkais, verslininkais, aktyvistais. Ar tiesa, kad tarp jų buvo ir ne vienas Nobelio premijos laureatas, ir aktorius, nominuotas „Oskarui“, daugybė garsių kūrėjų?

– Tarp ne tik PAR, bet ir visame pasaulyje gyvenančių ar gyvenusių litvakų yra galybė stiprių, talentingų žmonių. Taigi PAR veikiausiai nėra išimtis ir istorijų yra labai daug.

Tarkime, literatūros Nobelio premiją yra laimėjusi Nadine Gordimer, kurios tėvas kilęs iš Žagarės. Ji buvo ne tik rašytoja, kurios kūryba vadinta „didžiulės reikšmės visai žmonijai“, bet ir aktyvistė – jos balsas buvo girdimas judėjime prieš apartheidą, kovojant prieš ŽIV/AIDS. Ji dalijosi patarimais su Nelsonu Mandela jo 1964 gynybos kalbai teisme, po kurio paskirta viso gyvenimo bausmė.

Kalbant apie aktorius, vienas senųjų aktorių buvo Laurence Harvey, kuris gimė Joniškyje Laruška Miša Skikne vardu, vėliau su šeima persikėlė į Johanesburgą. Jis dirbo su tokiais žmonėmis kaip Orsonas Welles („Citizen Kane“) ir turėjo filmuotis paskutiniame jo filme „The Deep“. Laurence Harvey mirė prieš pabaigiant filmą, kuris taip ir liko nebaigtas.

Manau, kad lietuviams pažįstamas Davido Goldblatto vardas – jis buvo vienas garsiausių PAR fotografų, jo šeima kilusi iš Papilės. Jis buvo pats save paskyręs PAR visuomenės, kurioje gimė, stebėtoju ir kritiku. Su šia nuostata, rodos, darytos ir jo fotografijos.

Mūsų filme savo mintimis dalijasi garsus menininkas Wlliam‘as Kentridge‘as, tai pat karikatūristas bei aktyvistas Jonathan‘as Shapiro, pasaulyje geriau pažįstamas Zapiro vardu. Pasakoti apie garsius PAR litvakus būtų galima dar ilgai. Suprasdami, jog į filmą sudėti visas šias istorijas yra tiesiog neįmanoma, nusprendėme jomis dalintis savo filmo Facebook" paskyroje – žmogaus teises drauge su manimi Paryžiuje studijuojanti Beatričė Juškaitė rūpinasi visais šiais pasakojimais.

– Ar buvo sunku prikalbinti pasidalyti savo istorijomis prieš kameras?

– Viskas vyko labai natūraliai, tiesiog kalbantis, bendraujant su žmonėmis. Nepasakyčiau, kad buvo sunku surasti norinčių pasidalinti. Visų pirma tiesiog reikėjo susisiekti su pačiais PAR gyvenančiais litvakais, nes pradėjome nuo visiškai tuščio lapo. Papasakodavome apie save, filmo idėją, buvome atviri ir tikrai norėjome istorijų ne tik klausytis, bet ir išgirsti.

Kaip jau minėjau anksčiau, viskas vyko per žmones – pasikalbėdavome su vienu žmogumi, kuris atvesdavo prie kito, tiesiog susidėliojo tam tikra mozaika iš daugelio istorijų. Taip pat nemažai padėjo ir Pietų Afrikos žydų muziejus Keiptaune. Kaip bebūtų, nenorėjome kurti istorinio dokumentinio filmo, veikiau norėjome pažinti žmones, ryšį ir emocijas.

– Veikiausiai tie, kurie gimė Lietuvoje, ją dar pamena, bent jau blankiai, turi daugiau pasakojimų. Tačiau kai kurie gimė jau PAR ir galbūt nėra net matę protėvių gimtinės...

– Prakalbinti žmones nebuvo sunku, kaip tik sakyčiau jog tie, su kuriais susitikome, noriai dalijosi savo istorijomis, prisiminimais, įžvalgomis. Žinoma, skirtingos patirtys nulemia ir skirtingas istorijas.

Tarkime, vienas mūsų herojų paliko Lietuvą 1936-aisiais, tuomet jam buvo 13 metų. Nors tai buvo beprotiškai seniai, jo prisiminimai labai ryškūs. Šeimos namai Molėtuose, Vytauto paveikslas ant sienos mokykloje, antradienio turgus ar skaidrūs ežerai. Viskas išlikę ryškiai, nes tai yra dalis gyvenimo, kuri negali tiesiog išnykti.

Taip pat ir jaunesni filme kalbantys žmonės – dauguma jų patys lankėsi Lietuvoje ar nuolat apie Lietuvą girdėjo mokykloje, senelių pasakojimuose. Kaip bebūtų, jaunesnioji karta turi daug mažiau žinių nei vyresnioji.

– Kokią Lietuvą prisimena tie, kurie joje gimė ir kokią įsivaizduoja tie, kurių protėviai iš Lietuvos turėjo pasitraukti?

– Dauguma vyresnės kartos prisiminimų prasideda labai šiltomis istorijomis, jie nuolat kalba apie buvimą kartu, dideles šeimas, Lietuvos grožį. Reikia paminėti tai, jog daugiausia litvakų į PAR atvyko 19-tojo amžiaus pabaigoje bei 20-tojo amžiaus pradžioje, dar iki Holokausto. Kaip bebūtų, Holokaustas yra didelė PAR litvakų identiteto dalis, nes daug litvakų prarado Lietuvoje likusius šeimos narius.

Taigi vyresnei kartai yra sunku suvokti, kaip visos gražios ir šiltos istorijos virto Holokaustu: „Mes užaugome kartu, kaip tu galėjai man tai padaryti?“ – klausia Lietuvoje gimęs Robertas.

Jaunesnės kartos atstovai užaugo girdėdami panašias istorijas, tačiau, kaip minėjau anksčiau, jie turi mažiau žinių. Visas Lietuvos portretas dažniausiai remiamas skirtingais dalykais: šiluma ir buvimu kartu bei priešiškumo augimu, pogromais ir Holokaustu. Holokaustas PAR litvakams yra pats emocionaliausias klausimas, kokio jie gali sulaukti. Todėl atsakymai buvo labai jautrūs, emocionalūs, atviri. Taip pat, daugeliui buvo pikta ir sudėtinga apie tai kalbėti.

– Turbūt galima sakyti, kad filmas pasakoja nežinomą mūsų istorijos dalį, tačiau kaip manote, ar tapatybės ir šaknų klausimas šiandien, kai pasaulio sienos atsiveria, darosi vis aktualesnis? Ką jaunajai litvakų kartai reiškia Lietuva ar buvimas litvaku?

– Manau, kad tapatybės klausimas šiandien yra itin aktualus, tačiau aktualu ir platesnis kontekstas. Žmonės migruoja, dažnai priverstinai – bėga nuo karų, konfliktų, žmogaus teisių nepaisymo. Žmonės ieško laisvės, geresnio gyvenimo ir tai yra beprotiškai svarbu. Ypač atsižvelgiant į politinį klimatą, stiprėjantį populizmą ir radikalias idėjas.

Šiuo metu, kai atsakinėju į šį klausimą, milijonai pabėgėlių visame pasaulyje nėra tikri dėl rytojaus. Ir apie tai tiesiog neįmanoma negalvoti. Šios mintys nuolat lankė ir kuriant filmą, klausantis mūsų sutiktų žmonių istorijų.

O grįžtant prie tapatybės ir sienų atsivėrimo, sutinku, kad tapatybės, šaknų paieškų klausimas darosi vis aktualesnis. Čia svarbus ir pilietybės aspektas – daugeliui, protėvių pilietybė yra tiesus tiltas į tam tikrą šalį. PAR litvakai nėra išimtis – nemažai mūsų sutiktų herojų turi Lietuvos pilietybę ar ilgus metus dirba, jog pavyktų ją gauti.

– Ar yra tokių, kurie nenori būti siejami su šalimi, apie kurią palyginti mažai žino? Galbūt dvidešimtmečiams jau nesvarbu kokiame krašte gimė jų proseneliai...

– Taip, žinoma. Tačiau tai ateina ne iš to, ar žmonės mažai žino apie Lietuvą, bet iš skaudžių praeities įvykių. Čia svarbiausi antisemitizmas, progromai, Holokaustas: daug PAR gyvenančių litvakų saugo skaudžias istorijas, kuriomis jiems tiesiog per sunku dalintis.

Yra žmonių, kurie nenori Lietuvos nė prisiminti, nenori ten vykti, nemato prasmės, kai jų šeimoje toji žemė visada buvo tiesiogiai susieta su praradimais, sunkiomis gyvenimo sąlygomis.

Taip pat, manau, kad tai labai asmeniška – kai kuriems tai tiesiog likę giliai praeityje. Taip pat ir dvidešimtmečiai – dauguma jų žino, jog yra kilę iš Lietuvos, tačiau tai nereiškia, kad visiems tai yra svarbu ir jie siekia palaikyti ryšį. Manau, kad sunku suabsoliutinti skirtingų žmonių patirtis, nes kiekviena jų yra savita.

– Ką reiškia filmo pavadinimas „Riedėjo gniūžtė į pietus“. Kodėl jame puikuojasi „gniūžtė“?

– Filmo pavadinimas gimė besiklausant istorijų ir nuolat minimo „sniego gniūžtės efekto“, kuris siejasi su litvakų vykimu į PAR, bendruomenėmis ir augimu. Tai buvo pradinis taškas, nuo kurio atsispyrėme.

– Filmas jau buvo pristatytas užsienyje....

Filmo premjera lapkričio pradžioje įvyko tarptautiniame kino festivalyje „Nordic Film Days Lübeck“ Vokietijoje. Premjeros peržiūromis labiausiai džiaugėmės dėl to, kad žmonės reagavo į filmą. Žiūrovai reiškė emocijas – smalsumą, juoką ar liūdesį, turėjo įvairių klausimų. Jiems buvo smalsu, kuo gyvena PAR litvakai, kiek apie juos yra žinoma Lietuvoje. Buvo įdomu diskutuoti ir dalintis.

Dokumentinio filmo „Riedėjo gniūžtė į pietus“ premjera – gruodžio 9 d. 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Filmo anonsas: