XIX a. pabaigoje pradėjo eiti pirmieji lietuviški laikraščiai, nelegalūs dėl 1864-1904 m. egzistavusio caro valdžios lietuviškos (bei latvių katalikų) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo. Jiems trūko lietuviškai rašančių autorių. Tada jų puslapius savo proza pradėjo užpildyti iš nuskurdusios dvarininkijos kilusios moterys, kurios šiandien yra laikomos lietuvių grožinės prozos pradininkėmis.
XIX a. pabaigoje pradėjo eiti pirmieji lietuviški laikraščiai, nelegalūs dėl 1864-1904 m. egzistavusio caro valdžios lietuviškos (bei latvių katalikų) spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo. Jiems trūko lietuviškai rašančių autorių. Tada jų puslapius savo proza pradėjo užpildyti iš nuskurdusios dvarininkijos kilusios moterys, kurios šiandien yra laikomos lietuvių grožinės prozos pradininkėmis.
Jos pasirašinėjo moteriškos giminės pseudonimais (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Bitė, Lazdynų Pelėda) ir buvo negailestingos socialinės kritikės, užjautusios vargšus, pašiepusios bajorus (iš kurių buvo kilusios, nors skyrėsi ideologinėm nuostatom). Jos palyginti nesunkiai perėjo iš namuose vartotos kilmingesne laikytos lenkų kalbos į mužikišką lietuvių kalbą (tik Bitės namai buvo dvikalbiai). Paradoksalu tai, kad tos iš jų, kurios gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940), savo kūryba atsigręžė į praeitį, į XI–XX a. sąvartą, menkai teliesdamos gyvenamojo meto problemas (Bitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda).[1] Tarpukariu naujai pasirodę talentai pasiekė literatūros hierarchijos viršūnes, visų pirma poetė S. Nėris (1904-1945) ir iš Klaipėdos krašto kilusi prozininkė Ieva Simonaitytė (1897–1978), abi apdovanotos aukščiausiu įvertinimu – Valstybės premija (atitinkamai 1935 ir 1938 m.). Nors rašytojų buvo palyginti nedaug (prieš II pasaulinį karą Lietuvos Rašytojų draugijoje tebuvo 16 moterų iš maždaug 100 narių), vis dėlto požiūris į jas buvo nepalyginti geresnis negu į dailininkes, kurios nepajėgė konkuruoti su kolegomis vyrais nei dėl stipendijų stažuotėms užsienyje, nei dėl užsakymų. Rašytojų neabejotinai būtų išaugę vienintelėje nepriklausomybės metų kartoje, kuri buvo bestudijuojanti ar bebaigianti mokyklą 1940 m., užgriuvus sovietų okupacijai. Iš jų pripažintomis rašytojomis tapo tik tos, kurios emigravo į Vakarus karui baigiantis (Birutė Pūkelevičiūtė, Julija Švabaitė, Alė Rūta).
1944-ųjų vasarą iš Lietuvos pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau (70–80 proc. rašytojų), tarp jų 7 LRD narės. Ryškiausia tarpukario poetė S. Nėris mirė vos karui pasibaigus ir tapo parankia tarybinės rašytojos emblema, nutylint aspektus, nepriimtinus tarybų valdžiai: karo metais Rusijos gilumoje rašyti Lietuvos ilgesiu persunkti eilėraščiai išspausdinti tik 1957 m. „Raštuose“, o jos paskutinis rinkinys „Prie didelio kelio“ autentišku pavidalu pasirodė tik 1994-aisiais. Atsiminimuose minima, jog 1945 m. mirtinai sergančiai poetei buvo atneštas jos naujas rinkinys, kurį ji stūmusi nuo savęs: jis išėjęs optimistiniu pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ ir perredaguotas pagal tarybinius standartus.[2] Vis dėlto S. Nėris tapo rašytojos simboliu ir pateko į visus žymiausių XX amžiaus rašytojų dešimtukus, sudarytus praėjusio šimtmečio pabaigoje.[3] Jos populiarumą lėmė ne tik jos lyrikos, neišverčiamos į kitas kalbas, kaip ir didžioji dalis poezijos, magija. Neabejotinai turėjo reikšmės ir jos asmenybė, pilna dramatiškų prieštaravimų: už „tarybinės rašytojos“ etiketės slypėjo aiškiai matomas žmogus - impulsyvi graži moteris, katalikiškoje šalyje skelbusi laisvą meilę ir parašiusi „Poemą apie Staliną“, perskaitytą 1940 rugpjūčio 8 d. TSRS AT sesijoje inkorporuojant Lietuvą į SSRS (todėl iki šiol dalies ultradešiniųjų laikoma tautos išdavike, – terminas, taip mėgtas stalinistų), besiblaškanti ideologijose (nuo katalikybės iki komunizmo), romantiškai maksimalistinių idealų skelbėja (moters esmė – meilė), romantiškai ir mirusi jauna.
Pirmųjų pokarinio dešimtmečio Rašytojų sąjungos statistika ir posėdžių protokolai įdomesni už to laikotarpio grožinę kūrybą. Kūryba – vienplanė, epigoniška, prozos konfliktai schematiški (susipratę socializmo idėjų propaguotojai vs. dar vis nepersiauklėję senojo režimo atstovai), meninės priemonės – minimalios, bet protokolai ir dokumentai – rūstūs bei iškalbingi. Lietuvių tarybinė kultūra nėra patyrusi ankstyvojo porevoliucinio laikotarpio ieškojimų, kokių būta iki 1930-ųjų, ji pateko iškart į pateko į normatyvinį Stalino epochos socialistinį realizmą.
Nors tarybų valdžia skubėjo prigaminti naujų rašytojų, 1957 m. biografijų sąvade „Tarybų Lietuvos rašytojai“ iš 63 rašytojų tik 8 moterys. Dauguma jų buvo šiaip taip prie tarybinio gyvenimo mėginusios derintis rašytojos „iš praeities“: 85-erių Marija Lastauskienė, XX a. pradžioje kartu su seserimi pasirašinėjusi Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, pačiais metais mirė, dar už metų – Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Aldona Kazanavičienė, Bronė Buivydaitė teisinosi garbiu amžiumi ir tenkinosi kūryba vaikams (pastaroji 7–8 deš. atsiskleis kaip įstabi memuaristė, rašydama apie savo vaikystę XX a. pradžios miestelyje Anykščiuose). Dar rašytoja buvo laikoma Eugenija Tautkaitė, komunistinio pogrindžio veikėja, pradėjusi kurti kalėjime, vėliau gyvenusi Rusijoje, ten represuota. Liūnė Janušytė (1909–1965), žinoma prieškario humoristė ir bohemistė, savo energiją lies ne tiek kūrybai (šaipytis iš tarybinio gyvenimo pavojinga), kiek kovai už būvį (kol ji gulė ligoninėje, jos butą namų valdyba atėmė), rašydama vaikams, mėgėjų scenai, versdama (be kitų – A. Fadejevo „Jaunąją gvardiją“, Ilfo ir Petrovo „Aukso veršį“). I. Simonaitytė, 1947 m. įteikusi rankraštį, po 4 redaktorių taisymų, 1953 m. sulaukė knygos – romano „Pikčiurnienė“ (į rusų k. išverta pavadinimu „Bušė ir jos seserys“). Vėliau ji tapo LTSR liaudies rašytoja ir kaip jokia kita moteris sėkmingai naudojosi valdžios rašytojams teikiamomis privilegijomis, pati įtikėjusi savo asmens svarba. Naujai Tarybų Lietuvai skubiai reikėjo savų rašytojų, kurių trūko. Tad tiko ir tokios „netinkamos biografijos“ kūrėjos kaip Valerija Valsiūnienė (1907–1955). Mokytoja, 1941-ųjų birželį su vyru karininku ir sūnumi ištremta į Krasnojarsko kraštą, įkalinta. Paleista 1942 m. iš lagerio dirbo Debiosuose (Udmurtija) evakuotų lietuvių vaikų namuose, kaip ir Eugenija Tautkaitė. Po karo V. Valsiūnienė užėmė aukščiausią postą iš moterų rašytojų: 1948–55 dirbo Rašytojų sąjungos (įkurtos vietoj buvusios Rašytojų draugijos) konsultante, beveik kasmet leido po knygą - uoliai rašė reikalingomis socialistinio gyvenimo kūrimo temomis, tačiau šiandien poetas ir vertėjas Audrius Musteikis, remdamasis poeto Teofilio Tilvyčio atsiminimas, pristato dienraštyje šią beveik užmirštą asmenybę apibendrinimu: „Jos visas gyvenimas – kaip slogus siužetas knygai apie didelę nedalią. <...> masoniškas rašančių vyrų pasaulėlis susidorojo su silpnesne už juos“[4]. Kuo labiau ji stengėsi „būti antra Salomėja Nėrim“, tuo labiau buvo kritikuojama tų pačių pečius surėmusių vyrų: pasklidus žiniai, kad jos poema bus verčiama į rusų kalbą (garbė ir pinigai), įsižeidę kolegos surengė triuškinantį jos svarstymą.
Jai buvo prikištas grubumas, nerūpestingumas, apsileidimas, įskundinėjimai. Tie „draugai“, kuriems ji stengėsi įtikti, kurie jai nurodinėjo, kaip reikia rašyti, paliko ją raudančią, niekas nebandė ginti. Iš biurokratinio literatūros aparato Valsiūnienė buvo išstumta, jos daugiau neberinko į valdybą.[5]
Išlikusioje neidentifikuoto autoriaus recenzijoje tvirtinama, kad poemoje „Veronika“ gausu ideologinių klaidų – nuo nepakankamo komunistų partijos vaidmens kaime parodymo iki „MTS paskirties ir vaidmens kaime“ nepažinimo („maišoma žemės ūkio mašinų paskirstymas tarp kolūkio ir MTS. Kombainai priklauso ne kolūkiui, kaip V.Valsiūnienė teigia, bet MTS“).[6]
Valsiūnienė buvo vienintelis ryškesnis bandymas moteriai „siekti karjeros“ tarybinių rašytojų sąjungoje pokariu. Jos likimas buvo pamokomas. Nors šeštajame dešimtmetyje debiutavo ir tarybinei ideologijai likusios visą gyvenimą ištikimos tokios nedidelio talento poetės kaip Tatjana Rostovaitė (1926-1993, pirmas rink. „Nugalėtojai“, 1951) ir Vilija Šulcaitė (1929-1992, debiutinio rinkinio pavadinimas su neatskleistu užmoju – „Kalba moteris“ (1956)), į literatūros centrą neišsiverė, o gal ir nesiveržė.
Bene lengviausiai, bent iš pirmo žvilgsnio, iš pokarinių rašytojų moterų laikėsi Halina Korsakienė, tarsi apsaugota nuo kritikos (jos vyras Kostas Korsakas beveik 40 metų vadovavo Lietuvių kalbos ir literatūros institutui). Jai neteko rašyti apie darbininkus ir valstiečius, verčiau rinkosi inteligentų problemas, kurias geriau išmanė. Kūryboje ji laikas nuo laiko grįždavo prie moterų problemų, visų pirma – prie sunkaus balansavimo tarp darbo ir šeimos, kur vyrai grįždavo tik nakvoti: „ – Per sunki man našta... <...> Namie neturiu paramos...“ , [7]– guodėsi vyro nepalaikoma gydytoja kolegei 1955 m. Korsakienės apysakoje. Tos gydytojas vyras moraliai degradavo (sumokėjo už nelegalų savo meilužės abortą žmonos kolegai, abortas nepasisekė, mergina mirė), tačiau gydytojai rajkomo sekretorius jau pažadėjęs rimtą partijos paramą („– Partija pasitiki jumis, drauge Merkiene. Mes padėsim jums, rimtai padėsim, drauge Merkiene.“)[8], todėl galima numanyti, jog, šeimai iširus, moteriai liks vaikai ir darbas. Panašias problemas Korsakienė sprendė ir 1968 m. pasirodžiusiame apsakymų rinkinyje:
„– Sakyk, kodėl toks nelygus pasiskirstymas jūsų šeimoje? Raimai [vyrui – s.d.] - visos privilegijos. Tau – vien rūpesčiai ir pareigos. Ar bent kartą Raima nuvežė Raimutį į lopšelį?“[9] – protina draugė gydytoją, kasryt miegančiam vyrui (menininkui) paliekančią pusrytį ir vežiojančią vaiką troleibusu į lopšelį (vėliau jį pakeis savaitinis darželis).
Net ir tokie publicistiški moterų padėties svarstymai išnyksta iš vėlesnių dešimtmečių moterų prozos (vyrų juoba). Literatūroje, kaip ir gyvenime, ankstyvųjų tarybinių metų moterų emancipacija užgeso jau „atlydžiu“, patriarchalizmas sugrįžo į senąsias vėžes, o emancipacijos pasiekimai (apmokamas darbas, skatinimas dalyvauti visuomeninėje veikloje, prieinami abortai ir pan.) neoficialiu požiūriu pradėti suvokti kaip tarybų valdžios atneštos blogybės. Todėl vos stalininės propagandos mašina aprims, sąmonėje ir literatūroje (ir vyrų, ir moterų) įsitvirtins moterų, kaip namų židinio sergėtojų, nostalgiška vizija, vedanti į tarpukarį.
Korsakienė buvo tikriausiai vienintelė lietuvių rašytoja Tarybų Lietuvoje (neskaitant anksti mirusios Valkiūnienės), dėl vyro padėties turėjusi tarnaitę: Korsakų vaikaitė, populiariausia XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) po daugelio metų pasakos, kad jai, tarp daugelio kitų dalykų, vaikystėje įsiminę „pietūs valgomajame, prie didelio apvalaus stalo, kai visus tris patiekalus iškilmingai atnešdavo namų šeimininkė („tarnaitė“).“[10] Tik jau pertvarkos metais Vidmantė Jasukaitytė laikraštyje piktinsis, kad, būdama rašytoja, negalinti pasisamdyti namų darbininkės. Vyrams tokių problemų nekilo: jie turėjo žmonas.
Bet net ir svarbaus literatūros funkcionieriaus žmonai Korsakienei priklausymas RS atrodė reikšmingas pasiekimas, galbūt reaguodama į jį, vaikaitė tvirtins su švelnia pašaipa tvirtins:
Bobutė labai vertino savo priklausymą rašytojų luomui, o kai per jos jubiliejus Turniškėse [vasarvietėje nomenklatūros vilų rajone – s.d.] apsilankydavo visa RS delegacija, būdavo labai išdidi ir laiminga. Jau sirgdama Alzheimeriu ir vos beprisimindama savo pavardę, ji dar įstengdavo save pristatyti kaip rašytoją. Aš, priešingai, savęs kaip rašytojos kažkodėl neidentifikuoju ir net ant vizitinės kortelės prirašau aibę visokių kitokių savo užsiėmimų.[11]
Kitų likimai pokario rašytojų likimai komplikuoti, dažnai nedokumentuoti, tad tegalime tik spėti, kas slypi už biurokratinių formuluočių. Poetė Ona Miciūtė (1909-1973), suėmus vyrą, 1950 m. buvo pašalinta iš Rašytojų sąjungos, „pačiai prašant“ išėjusi iš darbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, nors tuo metu spausdinosi – rašė vaikams. Autobiografijoje 1951 m. parašė, kad vyras „buvo suimtas ir evakuotas į Baltarusiją. 1950 m. nutraukiau su juo visus ryšius“.[12] Vyrui grįžus po 10 metų kalėjimo, jie vėl susituokė.[13] O. Miciūtė, kaip ir Bronė Buivydaitė, pasižymės kaip memuaristė – išleis knygą apie vaikystę, praleistą I pasaulinio karo metais lietuvių vaikų prieglaudoje Vilniuje, Antakalnyje. Tik neturime pamiršti, jog autobiografinė proza ar etnografinio atspalvio atsiminimai, neturintys nieko bendra su „revoliucine praeitimi“, dargi nostalgiškai žvelgiantys atgal, oficialiu to meto požiūriu neatrodė vertybė.
Išskirtinė „pogrindinė“ figūra, sąmoningai pasirinkusi nuošalės poziciją, kad išsaugotų vidinę laisvę, buvo Aldona Liobytė (1915-1985), vertėja ir svarbiausios grožinę literatūrą leidusios „Vagos“ leidyklos redaktorė, savo požiūrį į literatūros ir gyvenimo aktualijas išliedavusi laiškuose draugams, ypač draugėms, giminėms. Vaikų literatūra ir pasakų inscenizacijos buvo palyginti saugi priebėga nuo ideologinių reikalavimų. Tačiau ir inscenizaciją kurdama, suprato, jog vyrai ją laikys konkurente, todėl šaipėsi iš brolių rašytojų:
Bijau Baltušio ir Miliūno [to meto dramaturgai – s.d.]. Sakys, kopia boba ant jų altoriaus. Jie dabar kūrybinėj komandiruotėj – abu kuria nemirtingus veikalus Stasovo dvare, su patarnavimais, skaniais maistais, atskirais kambariais... Pavydžiu? Ne. Galiu pavydėti tik talento, bet jo taip visiems stokoja...[14]
A. Liobytė tarp inteligentų garsėjo savo „literatūriniu salonu“, mokėjo telkti žmones, globojo našlaičius (žuvusių, mirusių, ištremtų vaikus) ir 60-mečio proga yra sakiusi, kad jos pagrindinė profesija – virėjavimas: niekas iš jos namų nėra išėjęs alkanas. Jubiliejinį pokalbį A. Liobytė pavadino „Dialogas virtuvėje“ – neva su literatūrinio žurnalo atsiųstu kolega kalbėtasi prie kupančio puodo.[15] (Tik nepriklausomybės metais poetė J. Vaičiūnaitė prasitarė: „Lietuvoj reta moteris rašo prie rašomojo stalo”[16].) Nors turėjusi poveikio atskiriems lietuvių literatams ir dailininkams, A. Liobytė, būdama „politiškai nepatikima“, neturėjo didesnių galimybių viešai reikštis. Jos laiškai, publikuoti jau nepriklausomybės metais, kaip ir „salonas“, tebuvo prieinami draugams ir didesnio poveikio kultūrai neturėjo. Turime pripažinti, kad lietuviai nesukūrė rimtesnės andegraundinės kultūros, beveik neturėjo samizdatinių kultūros leidinių, o perestroikai atėjus paaiškėjo, kad beveik nieko nebuvo parašyta, ką ištraukus iš stalčių būtų galima parodyt kaip opozicinės laikysenos įrodymą. Šį vaidmenį atliko išeivijos kultūra, ypač jos spauda, sunkiai, bet vis dėlto prieinama intelektualms.
Pirmosios tarybinio laikotarpio klasikės pasirodo apie 1960-uoius: 1959 m. knyga debiutuoja lyrikė Janina Degutytė (1928–1990), romantikė - maksimalistė, Salomėjos Nėries melodingojo lyrizmo tradicijos tęsėja ir modifikuotoja, gamtos lyrikos, gamtinės miniatiūros kūrėja, jau pirmomis publikacijomis spaudoje sužadinusi viltį, kad atgimsta lyrika, kalbanti apie žmogaus jausmus. Dėl sveikatos problemų ir uždaro būdo jai pavyko išlikti nuošalėje, išvengti privalomųjų tarybinės literatūros temų. 1960-aisiais pirmąją knygą, nors taikydamasi prie konjunktūros, išleidžia J. Vaičiūnaitė (1937–2001), dažnai pavadinama miesto poete. Užaugusi inteligentų šeimoje Kaune ir Vilniuje, poezijoje atskleis miesto grožį ir moters aistros jėgą, mėgs istorines temas. J. Degutytė su J. Vaičiūnaite – literatės, grąžinusios moterų kūrybą į lyrikos be nuolaidų lygį, kurį bent jau Nėries asmenyje lietuvių literatūra turėjo. 1961 m. plakatiška poeziją debiutuos Vytautė Žilinskaitė (g. 1939), tapusi ryškiausia Tarybų Lietuvos humoriste, bei Dalia Urnevičiūtė (1932–2002), poetė, dramaturgė ir prozininkė. Dešimtmečio viduryje lietuvių literatūra vis sudėtingėjo, po truputį daugėjo moterų vardų, tačiau jos vis dėlto neatsidūrė epicentre, kur karaliavo vyrų rašomi „sąmonės srauto“ ir kitokie romanai bei debatai apie juos. 1966 m. į literatūrą atėjo Bitė Vilimaitė (g. 1943) – neprilygstama novelistė, viena iš nedaugelio moterų, jau nepriklausomoje Lietuvoje apdovanota Nacionaline premija (2003 m.). Tačiau tik devintajame dešimtmetyje moterų proza pradėta išskirti kaip reiškinys.
[1] Violeta Kelertienė, Kita vertus...: Straipsniai apie lietuvių literatūrą, Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 34:
[2] Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, Vilnius: Vaga, 1997, t. 2, p. 693.
[3] Valentinas Sventickas, “Dar kartą dėl rašytojų dešimtuko”, Literatūra ir menas, 2003, birželio 27.
[4] Audrius Musteikis, „Veidas iš pokario tamsos“, Lietuvos žinios, 2005, birželio 4.
[5] Ibid.
[6] Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštynas, F 44-49, p. 10.
[7] Halina Korsakienė, Gyveniman išėjus, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 175.
[8] Ibid., p. 197.
[9] Halina Korsakienė, Neapšviestoji mėnulio pusė: Apsakymai, Vilnius: Vaga, 1969, p. 104.
[10] Jurga Ivanauskaitė, „Dali manęs yra kiekviename personaže“, Metai, 2004, Nr 7, p. 109.
[11] Ibid. , p. 112.
[12] Ona Miciūtė, in Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, t. 2, V: Vaga, 1989, p. 210.
[13] Marija Macijauskienė, „Nepabūgusi sunkumų: Keletas eipzodų iš rašytojos Onos Miciūtės gyvenimo“, XX amžius, http://xxiamzius.lt/numeriai/2004/12/15/atmi_03.html (žiūrėta 2007, gruodžio 7).
[14] Aldonos Liobytės 1954 10 27 laiškas Juzefai Čeičytei, in Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: Publicistika, laiškai, atsiminimai, parengė R.Z. Saukienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 124.
[15] „Dialogas virtuvėje“, in Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė, parengė R.Z. Saukienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 24.
[16] “Gaila kaip toj dainoj…”: Poetė Judita Vaičiūnaitė atsako į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus, Metai, 1997, Nr. 7, p. 109.
