Norėjau priartinti Vaižgantą, padaryti jį savą, šiuolaikišką, o ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus, sako dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ režisierius Eimantas Belickas. Jis įsitikinęs – sutikę Vaižgantą, šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo.
„Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme linkėjimo nenuskęsti“, – šypsosi dokumentinės juostos scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė.
J. Tumo-Vaižganto kūrybinis palikimas – didžiulis, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.
Viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygstamą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių.
Kunigo vienuolio J. Tumo-Vaižganto pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi jo atjauta ir pagarba kitam žmogui, sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Dėl teisybės buvo pasiruošęs ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slaptai gabeno ir platino knygas.
Jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas rašė publicistiką ir kritiką, dėstė lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė rašė: „Vaižgantas buvo teisingas, tiesus, dosnus, altruistiškas, nesigviešiantis turtų, nesitaikstantis prie visuomenės konvencijų, tolerantiškas bet kokių pasaulėžiūrų ar politinių įsitikinimų žmonėms, atlaidus žmogiškoms silpnybėms ir reiklus sau, demokratiškas iš esmės – nuo buities iki viešojo gyvenimo.“
A. Seliutos von Rath nuotr.
Nenuostabu, kad apie tokio neįprasto charakterio asmenybę sklido daug įvairiausių pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs „šposų“, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuoti rankos ir stengęsis pats pirmas žmogų pabučiuoti į žandą, kaip išdalydavęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį: „Pinigų neskolinu, patsai skolinuosi.“
Ne ant pjedestalo, o savas ir šiuolaikiškas Vaižgantas
Pasak L. Pociūnienės, filmas „Tumo kodeksas“ – tai pasakojimas apie tai, kaip subręstama laisvei, kaip įgyjama tokia asmeninė nepriklausomybė, kai niekas nebegali tavimi manipuliuoti.
„Kas iš tiesų yra laisvas žmogus? Šiuolaikinė visuomenė pavergimo instrumentų turi apsčiai, tik jie labai subtilūs. Tai, kad gyvename geroje aplinkoje, nereiškia, kad esame laisvi. Laisvė visada reikalauja pastangų. Šia prasme Vaižgantas buvo retas „egzempliorius“, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, nors būdavo labai užimtas, pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų.
Pavyzdžiui, trečiojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos miškai buvo nuniokoti, nes per Pirmąjį pasaulinį karą juos masiškai kirto. Tumas buvo vienas iš tos entuziastiškos medelių sodinimo akcijos įkvėpėjų, pats dalyvavo atsodinant miškus aplink Kauną. Jis giliai tikėjo, kad žmogus, būdamas arčiau gamtos, yra arčiau Dievo. Kad iš jos gauna energijos, kuri verčia pakelti akis į žvaigždes“, – sako scenarijaus autorė.
Savo kunkuliuojančia energija Vaižgantas troško išjudinti žmones, kultūrinį gyvenimą. Tautą jis suvokė kaip žmoniškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais.
A. Seliutos von Rath nuotr.
„Kurdamas filmą, atradau Vaižgantą visai kitokį – veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta. Jis vaikščiojo greitai ir kalbėjo greitai. Ne šiaip sau kauniečiai jį vadino „žilagalviu jaunuoliu“. Tumas žengė pirmose gretose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos. Jo biblioteka buvo pilna naujausių filosofijos leidinių, žodynas išskirtinis“, – pasakoja režisierius E. Belickas.
Jis įsitikinęs – sutikę Vaižgantą šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. „Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus“, – kalba režisierius.
Suvaidinti Vaižgantą pakviestas R. Cicėnas
Dokumentinėje juostoje J. Tumą-Vaižgantą vaidina Ramūnas Cicėnas. Scenarijaus autorė ir režisierius tikina – į R. Cicėną dėmesį jiedu atkreipė jau seniai, kai dar net nesvarstė kurti filmo apie Vaižgantą.
„Dar labai seniai iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kur staiga išskyla komiškos kibirkštėlės“, – įspūdžiais dalijasi filmo kūrėjai.
Nors ilgo metro premjera didžiajame kino ekrane tiek E. Belickui, tiek L. Pociūnienei yra pirmoji, pasak režisieriaus, debiutinė energija buvo smagi ir saldi, nors ir su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai.
Juostos kūrėjams imponavo tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį.
„Matyt, jis iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės „diagnostikų“ – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti“, – sako scenarijaus autorė L. Pociūnienė.
Dokumentinio filmo „Tumo kodeksas“ premjera – gruodžio 23 d. 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
Filmo anonsas:
