Tavo LRT

2018.10.21 19:16

LRT OPUS vedėjas T. Lukaševičius: kai kurie atlikėjai iš gatvės niekada nesitrauks

Gabija Kavaliauskaitė, LRT.lt2018.10.21 19:16

Laisvo miesto skulptūromis pasivadinę gatvės atlikėjai – Zimbabvėje ar Vilniuje, Pilies gatvėje, – stebina praeivius vietoj trombonų grodami jūrų kriauklėmis, vietoj marimbos – savadarbe bambarimba iš tuščių butelių, o vietoje smuiko – medžio pjūklu. Kai kurie iš jų gatvėje tik pradeda savo karjerą, bet kiti niekur nesitraukia iš jos visą gyvenimą, portalui LRT.lt pasakoja LRT OPUS radijo laidų vedėjas Tomas Lukaševičius. Jo teigimu, Lietuvos gatvės muzikantai – kuklesni, tačiau labai talentingi – tik dar neišmokę rėkti apie save garsiai.

– Kaip prasidėjo kelias LRT OPUS?

– Lygiai prieš metus dirbau kitose radijo stotyse, bet pavargau nuo komercijos ir tada pradėjau ieškoti alternatyvų, kur daugiau turinio. Lietuvoje be LRT kanalo mažai kitų variantų.

Dirbant komerciniame kanale labiausiai užkniso reklamos, ypač paskolų ir nesveiko maisto, kurias turėdavau skaityti eteryje. Tai kirtosi su mano vertybėmis.

Prieš metus susisiekiau su LRT RADIJU, tada man sakė palaukti, bet aš labai tingėjau palaukti. Parašiau tiesiai į LRT OPUS. Pasibandžiau kelis kartus – ėjau pas vedėjus, dirbančius eteryje, žiūrėjau kaip jie dirbo, pratinausi prie technikos. Tiesa, ėjau „va bank“ – be konkrečios idėjos. Tada pasiūlė susigalvoti, ką noriu daryti, o aš norėjau kalbėti apie kūrėjus iš viso pasaulio. Įvairių interviu metu yra kalbama apie jų asmeninį gyvenimą, tačiau retas kalba apie jų kūrybos atspirties taškus, kontekstą.

– Ar sunku buvo pradėti savo laidą?

 Sunku buvo vėliau, kai jau prasidėjo laida. Pradėjau vesti laidą „Po stiklu“ ir viena iš jos dalių buvo rubrika „Gatvės garsai“. Tai buvo tas metas, kai supratau, kad čia galiu įgyvendinti savo idėjas.

– Apie ką buvo „Gatvės garsai“?

– Laidoje pasakojome apie gatvės atlikėjus iš viso pasaulio, jų alternatyvius instrumentus, tarp kurių daug „beatbox`o“ instrumentų, o tarp įdomiausių – didelis orinis smuikas, valdomas sukant specialią rankenėlę, stygas reguliuojant pirštais, taip pat naudojant klavišus. Orinis smuikas skamba kaip trys instrumentai vienu metu.

Teko sutikti atlikėjų, grojančių pučiant į butelių tuščias erdves, o vietoj trombonų naudoja dideles jūrų kriaukles. Skirtingo dydžio kriauklėmis buvo išgaunami skirtingi garsai.

Deja, šiuo metu laidoje „Po stiklu“ šios rubrikos nebeliko, tačiau buvo labai įdomu pažinti kitokius instrumentus ir išsiaiškinti, kaip jie veikia. „Gatvės garsų“ pirmas sezonas praėjo labai sėkmingai, pakalbinau labai daug skirtingų šalių gatvės atlikėjų.

– Pats keliavai į tas šalis?

– Teko keliauti garsu. Gatvės muzikantus susirasdavau per „Facebooką“ ir kitas platformas, kurios sujungusios skirtingų šalių gatvės atlikėjus. Tačiau susidurdavau ir su kliūtimis.

Buvo vienas vyrukas iš Zimbabvės, grojantis marimba. Jis internetą turėdavo tik trečiadieniais vieną valandą nuo 17 iki 18 val. Aš mėnesį su juo tariausi dėl laiko, o kai sutarėme, tai netyčia prasilenkėme laiko juostomis ir nespėjau jo pakalbinti. Pavyko tik iš antro karto.

Po pokalbio supratau – nors daugeliui atrodo, kad Afrika yra skurdus ir atsilikęs žemynas, kultūrine prasme tai labai įvairiapusiškas regionas.

– Kokios istorijos iš gatvės atlikėjų dar įsiminė?

– Kalbinau vieną atlikėją iš Niujorko, kuri nuo vaikystės buvo šokėja ir labai mėgo vieną filmą apie šokius. Tas filmas buvo nufilmuotas Austrijos Alpėse. Vieną dieną ji prie pat savo namų pateko į avariją ir taip susižalojo, kad daugiau niekada negalėjo šokti ir judėti plastiškai.

Puolusi į depresiją, mergina išvyko į išsvajotas Alpes Austrijoje ir ten susipažino su vienu vyruku, kuris grojo su rankiniu medžiui pjauti skirtu pjūklu.

Kaip tai veikia? Lankstant pjūklą išgaunamas aukštą moterišką vokalą primenantis garsas. Kai pjūklas nuolatos kraipomas, jis skleidžia labai daug rezonuojančių ir besitęsiančių garsų, taip gimsta labai įdomi muzika. Moteris susidomėjo ne garsu, bet plastika, kaip tas pjūklas juda. Grįžusi namo į Niujorką, ji nusipirko tokį pjūklą ir pradėjo mokytis juo groti vien dėl plastikos, o vėliau ir dėl išskirtinio garso.

Per tokias pažintis įsitikini, kad žmogiškumas visur panašus. Net ir tada, kai kalbame apie žmones, nutolusius nuo mūsų per kelis tūkstančius kilometrų. Panašu, kad tai tik skaičius, neturintis didelės įtakos.

– O kalbant apie Lietuvos gatvės muzika – kokia ji?

– Ji šiek tiek kuklesnė, labiau klasikinė. Daug žmonių groja gitara, griežia smuiku, bet galime sutikti ir neįprastais instrumentais grojančių atlikėjų. Pavyzdžiui, menininkas Simonas Nekrošius sukūrė savo instrumentą – marimbos alternatyvą, pavadintą bambarimba. Daužydamas per plastmasinius butelius, pripildytus skirtingu kiekiu vandens, jis išgauna labai įdomu ksilofoninį garsą. Deja, tokių atlikėjų nėra daug, bet, kiek yra, tiek gerai.

– Kaip manote, ar gatvės muzikantai kuria tik dėl idėjos, o ne pinigų?

– Yra pačių įvairiausių atvejų. Pavyzdžiui, grupė „Bottle boys“, grojanti su buteliais lyg lūpine armonikėle, pradėjo groti gatvėje, o dabar Tokijuje kuria reklamas su savo muzika.

Kita dalis atlikėjų sako, kad iš gatvės niekada nesitrauks. Ten jie sulaukia labai daug praeinančios auditorijos, kurią lengva pasiekti. Gatvės atlikėjai linkę manyti, kad kurdami turistinėse erdvėse prisideda prie bendro miesto šarmo, laisvės ir atvirumo. Sako, kad jie jaučiasi kaip savotiškos miesto skulptūros.

– Kaip LRT OPUS prisideda prie kūrimo gatvėje?

– Per gatvės muzikos dieną Vilniuje LRT OPUS transliavo tiesiogiai iš Vinco Kudirkos aikštės. Pakvietėme keturis skirtingus atlikėjus – Tautvydą Paulių Augustiną iš „Baltojo kiro“, Žilviną Sabeiką iš „Kitų Kambarių“, Migloko ir Domantą Razmus iš grupės „CinAmono“. Prieš tai jie nė karto negrojo kartu, o ir menkai pažinojo vienas kitą. Tada prasidėjo 15 minučių jų improvizacijos. Buvo gražu stebėti, kai per pirmas tris minutes jie bandė susipažinti per muziką ir garsus. Netrukus muzikantai pradėjo visiškai laisvai jaustis ir improvizuoti. Manau, tokios laidos tikrai sugrįš į eterį, nes labai daug žmonių susidomėjo.

Taip pat ir per rekordinę LRT 100 valandų transliaciją pakvietėme įvairius elektroninės muzikos kūrėjus, kurie savo muziką atliko kartu su lietuviais poetais ir rašytojais. Dalyvavo Marius Povilas Elijas Martynenko, Lina Barzdevičiūtė, Mindaugas Valiukas, Andrius Jakučiūnas. Rašytojams skaitant savo kūrinius, grojo Gabrielius Zapalskis, o elektronine šokių muzika dalijosi „Happyendless“.

– Kaip manote, ar Lietuvoje užtenka tokių skirtingus kultūros sluoksnius sujungiančių projektų?

 Viskas priklauso nuo paklausos. O Lietuvoje ji šiek tiek per maža. Kita vertus, verta pradėti vien dėl to, nes tokie projektai atlieka ir šviečiamąją paskirtį. Gali būti, kad žmonės iki tol net nepagalvotų, kaip smagu sujungti atrodo net nederančias meno formas kartu.

– Ar LRT OPUS taikosi tik į jaunąją auditoriją?

– Sakoma, kad ši radijo stotis skirta jaunimui, bet pastebime, kad mūsų klausytojai – ir kelis magistrus ar daktaro laipsnį turintys asmenys. Vis dėlto manau, kad patraukdami jaunąją auditoriją, parodydami drąsius muzikinius eksperimentus, pritraukiame ir kitus.

Tarp jaunų kūrėjų pastebime talentų, kurie bijo garsiai rėkti apie save. LRT OPUS leidžia jiems skleistis. Iš pogrindžio ištraukiame įvairius talentus ir juos pristatome visuomenei.

Aišku, kalbame ir apie tuos, kurie gerai žinomi. Bet mums nesvarbu – esi aukščiausio lygio muzikantas, ar ką tik pradėjai kurti. Jei kuri kokybišką produktą, mes apie jį kalbėsime. Svarbu atitikti auditorijos poreikius. O mūsų auditorija nori atrasti šį tą naujo, kažką tokio, kas turėtų daugiau nei skambesį ir žodžius.

– Tokia naujovių ieškanti auditorija leidžia LRT OPUS komandai nuolat eksperimentuoti?

– Taip, bet kartu turime prisiimti atsakomybę, kad nenuviltume.

– Ką dabar veikiate LRT OPUS?

– Vedu laidą „Po stiklu“, o savaitgaliais – „Savaitgalio žemėlapius“. Šeštadieniai skirti žinioms, lengvai muzika, siekiama supažindinti su naujais muzikiniais projektais.

Sekmadieniais – labiau pažintinė laida. Pirmas dvi valandas skamba lengva muzika, neskiriame daug dėmesio kalboms, leidžiame klausytojams pasimėgauti. Vėliau papasakoju užsienio naujienas, kalbinu naujas jaunas grupes.

– Minėjai lengvą muziką savaitgaliais. Kas yra sunki ir lengva muzika?

– Vienam sunki muzika galėtų būti kažkas iš roko operos, kitam – visiškai lengva elektroninė muzika, bet su sunkiu tekstu, pripildytu perkeltinių prasmių. Man lengva muzika –  ramesnė, ne itin intensyvi, leidžianti atsipalaiduoti, bet turinti šiokį tokį krislelį.

– Kurią vietą muzika užima jūsų gyvenime?

– Tiek darbo, tiek pomėgių prasme muzika yra pirmoje vietoje, bet, aišku, neatsiejamos ir kitos kultūrinės sritys. Man visada smagu per muziką pažinti priežastis, kodėl muzika ateina būtent iš tų kraštų, kodėl ji tokia, kokia yra.