Tavo LRT

2018.02.21 21:30

D. Pulauskas: vienam muzikiniam projektui „LRT grupė“ gali paruošti ir 150 naujų kūrinių

Monika Visockytė, LRT.lt2018.02.21 21:30

„Kad galėtume groti, reikia būti geros muzikinės formos, gerai jausti įvairius muzikos stilius. Tai yra nuolatinis individualus darbas. Žinoma, nepraleidžiame studijoje po 20 valandų, bet muzikinis profesionalumas yra pagrįstas darbu, o repeticijos, įrašai, laidų filmavimai – tik darbų realizacija“, – apie „LRT grupės“, įvairia muzika LRT TELEVIZIJOS žiūrovus nustebinančios kone kiekviename muzikiniame projekte, veiklą pasakoja žymus Lietuvos džiazo kūrėjas, pianistas, „DPG“ grupės įkūrėjas Dainius Pulauskas. Portalui LRT.lt D. Pulauskas taip pat papasakojo apie įsimintiniausias akimirkas savo muzikiniame kelyje ir tai, ką karjeroje darytų kitaip.

D. Pulauskas – vienas iškiliausių šių dienų Lietuvos džiazo kūrėjų, kurio muzika vertinama visame pasaulyje. D. Pulausko muzika apibūdinama kaip fusion stiliaus, džiazą jungiančio su elementais iš kitų muzikos stilių. Profesionalaus džiazo kūrėjo ir atlikėjo karjerą D. Pulauskas tęsia 28 metus, o jo sukurta grupė „DPG“ aktyviai groja 22 metus. LRT muzikiniuose projektuose D. Pulauskas pasirodo su „LRT grupe“, kurią taip pat sudaro trimitininkas Valerijus Ramoška, būgnininkas Linas Būda, saksofonininkas Rimantas Brazaitis, bosistas Leonidas Šinkarenko.

– Susitinkame LRT studijoje, iš kurios nuolat sklinda muzikos garsai. Papasakokite, kokia tai vieta? Kokie darbai joje gimsta?

– Ankstesniais laikais čia buvo perklausų studija. Dar likusios senovinės kolonėlės – per jas klausydavo ir atrinkdavo kūrinius, kuriuos galima įrašyti. Čia peržiūrėdavo ir dokumentinius filmus. Vėliau šioje studijoje repetavo Lietuvos televizijos lengvosios muzikos orkestras. Didelis kolektyvas, apie 30 žmonių. Orkestras gyvavo labai ilgai. Kai prasidėjo krizė, orkestrą panaikino, nes išlaikyti jį labai brangu. Pasiliko baziniai muzikantai – „LRT grupė“. Iš didelio orkestro likome penki, bet, manau, kad susitvarkome.

Mūsų pagrindinis darbas yra groti visuose muzikiniuose televizijos projektuose. Kiti atlikėjai yra samdomi konkretiems projektams, priklausomai nuo to, ar reikia styginių, ar pučiamųjų instrumentų. Šiuo metu studijoje nieko nėra, atėjome gana anksti, bet jei nerepetuojame čia visi kartu, tai grojame kiekvienas atskirai. Muzikantas turi groti nuolatos. Taigi čia vyksta ir pavienės, ir grupinės repeticijos. Ir ne tik jos – gimsta ir įvairios kūrybinės idėjos, nauji muzikiniai kūriniai.

– Kokiais darbais Jūs šiuo metu gyvenate?

– Prasidėjo didelis projektas, tai – „Dainų dainelė“, kuri vyksta kas dvejus metus. Turėsime 15 atrankinių koncertų LRT televizijoje. Birželio mėnesį įvyks gala koncertas Lietuvos operos ir baleto teatre. Ten gros mūsų grupė ir Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras. Be grojimo, „Dainų dainelei“ dar yra kuriamos aranžuotės. Šiuo metu mokytojai kaip tik siunčia mums kūrinius. Prodiuserė Zita Radvilienė kūrinius atrenka, siunčia man, o aš rašau aranžuotes. Prieš kiekvieną „Dainų dainelės“ laidą reikia sukurti maždaug apie 10 aranžuočių.

Asmeninio archyv. nuotr.

– Kokią Jūsų gyvenimo dalį užima darbas LRT?

– Gan didelę. Tai ne tik grojimas projektuose. Kad galėtume groti, reikia būti geros muzikinės formos, gerai jausti įvairius muzikos stilius. Tai yra nuolatinis individualus darbas. Žinoma, nepraleidžiame studijoje po 20 valandų, bet muzikinis profesionalumas yra pagrįstas darbu, o repeticijos, įrašai, laidų filmavimai – tik darbų realizacija.

– Su „LRT grupe“ grojate įvairiuose projektuose, ne taip seniai pasibaigė „Dainuoju Lietuvą“ – kaip atrodo darbas juose?

– Pirmasis projektas, kuriame dalyvavome su grupe prieš 10 ar daugiau metų, buvo „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“, rodytas net du sezonus. Didelio orkestro jau nebebuvo, groti turėjome mes. Projekte dainuodavo duetai, kuriuos sudarydavo vienas profesionalas ir vienas pradedantis dainininkas. Čia dainavo ir Donatas Montvydas, jis tuo metu buvo tik bepradedantis eiti atlikėjo keliu, tad, galima sakyti, kažkuo prisidėjome prie jo sėkmingos karjeros. Teko dirbti su daugybe perspektyvių dainininkų ir daug repetuoti, kiekvienai šeštadienio laidai, kuri būdavo transliuojama tiesiogiai, reikėdavo paruošti apie 14–15 kūrinių. Dabar tokiems projektams samdo ir didesnius orkestrus. Atsakomybė ta pati, bet kai yra daugiau instrumentų, aranžuotės šiek tiek kitokios ir dirbti yra šiek tiek lengviau. Tada darbas buvo labai sunkus, bet ir labai įdomus.

Vėliau sekė tokie muzikiniai šou kaip „Triumfo arka“, „Auksinis balsas“. „Triumfo arkoje“ buvo grojama klasikinė muzika, čia „LRT grupei“ reikėdavo groti tik kūrinius iš miuziklų. Grynoje klasikinėje muzikoje nėra tokių instrumentų kaip gitaros. Tai irgi buvo įdomus patyrimas, teko padirbėti su operos dainininkais.

Dirbdamas televizijoje praeini visus stilius nuo džiazo iki klasikos ir roko, todėl muzikantai turi būti universalūs, orientuotis kiekviename stiliuje. Neįmanoma visko užrašyti į natas, reikia, kad žmogus turėtų bagažą, kad grojamą muziką jis būtų dar ir girdėjęs, klausęs.

– Tempas didelis. Projektas keičia projektą.

– Per vieną projektą pagrojame apie 150 kūrinių. Jie visi nauji, kartais vienas kitas pasikartoja. Vyksta nuolatinis grojimas, dėl to reikia labai gerai skaityti [natas] iš lapo, kai projektai dideli, laiko repeticijoms nelieka daug. Tiesiog guldomos natos ir repetuojame, tai darome pakankamai greitai.

– Ar muziko kelią pasirinkote nedvejodamas?

– Nedvejodamas. Mano mama buvo muzikė, chorvedė, Vievio muzikos mokyklos direktorė. Ji manęs neagitavo, būdamas antroje klasėje pats pasakiau, kad noriu groti. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono ir smuiko klasę. Galima sakyti, kad vos pradėjęs groti supratau, kad tuo užsiimsiu. Po muzikos mokyklos įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, paskui į konservatoriją, kuri dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Amato mokiausi apie 16 metų. Būdamas antrame konservatorijos kurse, pradėjau groti legendiniame „Oktavos“ kolektyve, kuriam vadovavo Mindaugas Tamošiūnas. Supratau, kad sieti ateities su klasikine muzika tikrai nenorėčiau, nes joje man trūksta laisvės. Džiaze jos daug daugiau, todėl pasukau čia ir iki šiol darbuojuosi.

– Kam daugiausia dėmesio skiriate kurdamas muziką? Kuri muzikos kūrimo proceso dalis Jums labiausiai imponuoja?

– Būna tokių stichiškų dalykų, kai muziką išgirsti ir sukuri momentiškai. Galima priverstinai sėsti ir kurti, bet tai šiek tiek dirbtina. Daug įdomesnė yra spontaniška akimirka, kuri gali užklupti nors ir einant gatve. Kartais užtenka išgirsti vieną iš muzikos elementų, ritminę figūrą, melodinį judėjimą, užsikabini už to ir pradedi formuoti muziką.

Kartais kūrinys gimsta labai greitai ir labai geras. Iš daugybės parašytų kūrinių patys mieliausi man gimė tokiu būdu. O šiaip jau ir kūrybai yra reikalingas darbas. Kad kažką sukurtum, turi visada tame būti. Studijoje įsijungiu instrumentą ir nuolatos groju, iš to daug kas kyla. Arba lavinu profesinius dalykus, pavyzdžiui, techniką, arba grodamas tiesiog įgarsinu savo mintis – šalia padėtas natų lapas, užsirašau motyvą, iš kurio vėliau gimsta kūriniai.

– Kaip keičiasi Jūsų kuriama muzika bėgant laikui?

– Ji kažkiek keičiasi, nes vystosi technika. Elektroniniai sintezatoriai tobulėja, juose atsiranda vis įdomesnių garsų. Jei archajinis džiazas pasižymėjo fortepijono, kontraboso, mušamųjų švariu skambesiu, tai dabar atsirado instrumentai, simuliuojantys įvairius, net ir kosmoso garsus. Galbūt mano muzikoje atsirado daugiau elektroninių spalvų, nes groju ne tik fortepijonu, bet ir sintezatoriumi. Bet iš esmės manau, kad per daug nesikeičiu, nesivaikau šiuolaikinių stilių, juos gerai kuria jaunimas, jie girdi šiek tiek kitaip, turi kitokią filosofiją. Jie turi savo, o mes – savo kryptį.

Asmeninio archyv. nuotr.

– Kokiomis spalvomis pasižymi džiazo muzika? Koks yra lietuviškasis džiazas?

– Lietuviškas džiazas turi, ko gero, visas spalvas, kiek tik yra pradedant nuo folkloro, baigiant roko elementais. „Ganelino trio“ – lietuviško džiazo pradininkai – pasėjo improvizacinio ir avangardinio džiazo sėklą. Lietuva net ir pasaulyje garsėja kaip šalis, kurioje grojamas improvizacinis džiazas. Vilniaus džiazo festivalis, organizuojamas Antano Gusčio, visoje Europoje yra žinomas kaip improvizacinės, eksperimentinės, avangardinės muzikos festivalis.

Džiazo muzika gali būti visiškai improvizacinė, kai žmonės groja ką tik susitikę scenoje, bet džiazas gali būti ir toks, kuriame 60 proc. muzikos yra užrašyta natose, o likusi dalis skirta improvizacijai. Aš labiau atstovauju tokiai muzikai. Stengiuosi kuo daugiau užrašyti natose, kadangi kuriu, norisi tai ir išgirsti. Dar džiazas priklauso nuo muzikantų, su kuriais groji. Su žmonėmis, su kuriais groju dabar, šis kelias yra pats teisingiausias. Jei groju ne tik su savo grupe, muzika gali būti ir kitokia.

Lietuvos džiazas labai spalvingas ir jis turi savo vertę Europoje, apie jį žino. Pradedant „Ganelino trio“, Petru Vyšniausku, Vytautu Labučiu, taip pat ir su mano grupe judame, koncertuojame. Su popmuzika išlįsti į Europos šou areną gana sunku, o su džiazo muzika jau seniai koncertuojama visame pasaulyje. Galbūt apie tai nėra daug kalbama ir reklamuojama. Tai ne ta muzikos sritis, apie kurią reikia garsiai šaukti. Ramiai dirbame savo darbą ir kartas nuo karto koncertuojame Azijoje, Afrikoje, Amerikoje.

– „Europos džiazo tinklui“ (Europe Jazz Network) yra kilusi originali idėja sukurti 25 minučių trukmės Europos džiazo himną. Parašyti Lietuvos minutę buvo patikėta Jums. Kokią minutę norėjote pristatyti Europai?

– Tai buvo „Europos džiazo tinklo“ jubiliejus, dėl kurio ir buvo nutarta sukurti Europos džiazo himną. 25 šalims buvo paskirta sukurti apie minutę laiko džiazo muzikos. Žinoma, sudėti mintį į minutę yra labai sunku. Yra tekę rašyti muziką reklaminiam klipui, kurio trukmė skaičiuojama sekundėmis, o reikalaujama išgauti muzikinę mintį, sukurti muziką, kuri nebūtų nuobodi, truktų ne per ilgai, bet ir ne per trumpai. Tai gan sunkus darbas, nes laikas labai trumpas. Lengviau atskleisti mintį, kai laiko daugiau.

Galvojau, kokia yra Lietuva, žinojau, kad šią muziką gros didelis pučiamųjų orkestras, tad pamaniau, kad tai turi skambėti efektingai. Sukūriau ryškų ir ekspresyvų motyvą su fanfaromis ir timpanais. Tą dalį įdėjo beveik į kūrinio pabaigą, artėjant kulminacijai. Šiame pristatyme dalyvavęs A. Gustys sakė, kad Lietuvos minutė sulaukė daug komplimentų.

Asmeninio archyv. nuotr.

– Žvelgiant į muzikinę karjerą, kuriuos momentus įvardytumėte kaip ryškiausius, Jums labiausiai įsiminusius?

– Kai kuriuos pasaulinio lygio džiazo festivalius, kuriuose iki tol iš Lietuvos niekas nedalyvavo, beje, po to taip pat niekas nedalyvavo. Svarbūs šie momentai ir, žinoma, pati kūryba. Visos plokštelės, kurias esu įrašęs su grupe, – didelis darbas. Reikia sukurti kūrinius, juos surepetuoti, koncertuoti, įrašyti ir išleisti, apipavidalinti kompaktą. Dabar muzika sklando kibernetinėje erdvėje, bet man norisi, kad ji turėtų ir apčiuopiamą formą – plokštelę su savitu dizainu, aprašymais. Visos išleistos plokštelės man yra pasiekimai, galimybė įamžinti save ir kolegas, muziką. Tai darau labai rimtai. Nėra taip, kad įrašiau, nelabai patiko, bet palikau. Viskas praeina pro mano paties cenzūrą, visi albumai yra mano darbo ir gyvenimo dalis.

– Įvardijote maloniausias akimirkas. O ar yra kas nors, ką savo muzikiniame kelyje darytumėte kitaip, arba kažkas, ko nenorėtumėte pakartoti?

– Galbūt reikėjo dar anksčiau pradėti groti džiazą. Kai 9 dešimtmetyje pradėjau groti „Oktavoje“, tuo metu dar mokiausi konservatorijoje. Studijos ir koncertai atėmė absoliučiai visą mano laiką. Tuo metu „Neringos“ kavinėje jau grojo P. Vyšniauskas, V. Labutis, L. Šinkarenko. Labai norėjau groti, bet neturėjau laiko ir trūko žinių. Tada nebuvo jokių mokyklų, nebuvo iš ko mokytis, klausydavomės džiazo tik iš įrašų, kuriuos netgi būdavo sunku gauti. Jei kas parsiveždavo plokštelę, ji keliaudavo iš rankų į rankas. Atsimenu, eidavau pro šalį, žiūrėdavau pro langą, bet imtis iniciatyvos trūkdavo drąsos. Groti pradėjau 10 dešimtmetyje, kai iširo „Oktava“. Galbūt tai nėra esminis dalykas, bet į džiazo pusę reikėjo išdrįsti pasukti anksčiau. Trūko drąsos, bet, manau, viską pavijau.

– Su įvairiais žemynais ir šalimis susipažįstate per muziką – keliaudamas ir koncertuodamas svetur. Iš Jūsų patirties, kuo tai išskirtinis būdas keliauti?

– Vienas keliavimo būdas, kuris taip pat yra labai geras, tai nuvykus į svečią šalį būti stebėtoju ir viskuo domėtis: architektūra, gamta, maistu – viskuo. Kitas būdas keliauti gali būti per muziką. Kai važiuoji koncertuoti, ne tik pamatai šalį, bet ir išgirsti jos muziką, atliekamą vietinių muzikantų. Bendrauji su vietiniais, iš jų daug ko išmoksti ir išgirsti. Sugrįžęs iš kelionės kartais pastebiu, kad muzikoje savaime atsiranda aplankytos šalies motyvų. Išgirstu naujas intonacijas, naujus instrumentus, tai labai praturtina.

Vykome į Tokijo džiazo festivalį, kuriame praleidome tris dienas. Per tokį trumpą laiką šalies nepamatai, todėl vėliau už savo lėšas nusipirkome bilietus ir nuvažiavome į Kiotą, ten praleidome dar keturias dienas. Neseniai buvome Kinijoje, aplankėme Honkongą, nuvykę į Indiją pabuvome Delyje. Pagroję festivalyje, savo noru prasitęsiame kelionę, kad pamatytume kažką daugiau. Tai lyg muzikinis turizmas. Ir pagroji, ir su žmonėmis susitinki, ir pamatai šiek tiek šalies.

Asmeninio archyv. nuotr.

– Koks yra didžiausias Jūsų darbo privalumas?

– Man tai galimybė perteikti ir realizuoti mintis muzika ir tai daryti profesionaliai. Technikos galimybės dabar leidžia savo darbus parodyti ir visam pasauliui, jei tik kažkas susidomi. Taip save šioje žemėje palieki. Tai didelis privalumas muzikantui. Žinoma, dirbti reikia kokybiškai. Į „Youtube“ galima įdėti ką tik nori, aš bet ko nededu, kūrinys privalo turėti meninę vertę.

– Kas užgrūdina atlikėją, leidžia jam tapti profesionalu?

– Noras groti ir begalinė praktika. LRT dirbantis muzikantas gali įgyti labai daug praktikos. Nežinau, kas yra geriau, ar specializuotis viename stiliuje, ar sugebėti gerai groti daugmaž visus stilius. Pragrojame labai daug skirtingos muzikos ir tai yra mūsų bagažas. Čia dirbdami gerai užsigrūdiname, nes gauname daug muzikinės informacijos. Kai daug groji, daug sužinai, turi tvirtą nuomonę ir gali spręsti, kas yra gerai, o kas ne, daryti iš to išvadas, pats sau būti reiklesnis.

– Esate vadinamas džiazo genijumi, vienu įdomiausių Europos fusion džiazo kompozitorių, apie Jūsų profesionalumą ir meistriškumą byloja ne vienas prestižinis apdovanojimas, 2017 m. buvote nominuotas Nacionalinei kultūros ir meno premijai – ką Jums reiškia šie įvertinimai?

– Įvertinimai žmogui reikalingi. Malonu, kad tavo pastangos yra pastebimos. Man tai yra svarbu ir aš tai labai vertinu.

– Kokią muziką Jūs labiausiai vertinate, kokios mielai pasiklausote?

– Kokybišką, profesionaliai sukurtą ir atliekamą muziką. Tai nebūtinai konkretus žanras. Jeigu tai yra profesionalu, tikrai galiu šios muzikos paklausyti, pažiūrėti koncertą.

– Jūsų grupė „DPG“ gyvuoja 22 metus, rengiate pasirodymus su kitais džiazo atlikėjais ir vokalistais, įrašote albumus, dalyvaujate festivaliuose, grojate LRT projektuose – iš kur kyla energija visiems šiems darbams, kaip nepavargstate?

– Tikriausiai, iš genų. Mama Aldona Pulauskienė muzikos mokykloje vadovavo daugeliui chorų, o tėvas Julius Pulauskas buvo Trakų rajono kultūros skyriaus vedėjas. Mano senelis, mamos tėvas, gyvenęs Dzūkijoje, buvo kaimo smuikininkas, pats išmokęs groti smuiku. Prisimenu, kai nuvažiuodavau į kaimą, visada vakarais ką nors kartu pagrodavome. Aš manau, kad šie kartų dalykai persiduoda. Dabar muzika kitokia, šiek tiek kitoks ir supratimas, bet turbūt, pats to nejausdamas, visko semiuosi iš genų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt