Tavo LRT

2018.01.05 21:00

Ar žinote, kad diskinį pjūklą išrado audėja?

Tabita Babit buvo tyli religinės šakerių bendruomenės audėja, gyvenusi Masačusetse, JAV. Pagrindinis šakerių bendruomenės užsiėmimas ir pragyvenimo šaltinis buvo medžio gavyba bei apdirbimas. Tuo metu populiariausias įrankis medienai pjauti buvo ilgas, dviejų, vienas prieš kitą stovinčių, žmonių traukomas pjūklas.

Stebėdama darbininkus, T. Babit nusprendė, kad kasdienis darbas tokiu pjūklu yra tikras energijos ir laiko švaistymas. Netrukus ji sukūrė diskinio pjūklo prototipą, valdomą ant žemės esančiu pedalu. Šiuo įrenginiu medieną buvo galima supjaustyti dvigubai greičiau ir dirbant tik vienam žmogui.

Netrukus T. Babit išradimas plačiai pripažino ir pritaikė ne tik šakerių bendruomenė. T. Babit, vadovaudamasi savo religinės bendruomenės vertybėmis, išradimo nepatentavo ir atvirai dalijosi savo brėžiniais su visais norinčiais.

Beje, tai nebuvo vienintelis jos išradimas – patobulinusi besisukančio pjūklo galvutę, T. Babit sukūrė ir prietaisą, leidusį gaminti dirbtinius dantis.

„Alisa Stebuklų šalyje“ buvo ne kartą uždrausta

1865 m. pasirodžiusi ir vaikų literatūros klasika tapusi Louiso Carrllio knyga „Alisa Stebuklų šalyje“ buvo uždrausta ne kartą. Sudėtinga ir ne vien vaikų skaitoma knyga turi nemažai keistų, nevienareikšmių puslapių.

Skirtingose visuomenėse skirtingais laikais joje buvo įžvelgiamos skirtingos reikmės. Kartais politinės sistemos kritika, kai kada – religijos pašiepimas.

Kinijoje Hunano provincijos valdytojas 1931 m. „Alisą Stebuklų šalyje“ uždraudė dėl įsitikinimo, kad gyvūnams negalima suteikti galios kalbėti žmonių kalba ir jie negali būti traktuojami kaip lygūs žmonėms.   

1900 m. „Alisą Stebuklų šalyje“ uždraudė Vudsvilio aukštoji mokykla, nes romane esą keiksmų, seksualinio turinio ir mokytojus bei religines apeigas menkinančių apibūdinimų.

Vėliau, XX a. 7-ajame dešimtmetyje JAV viešas pasipiktinimas kilo dėl tariamos narkotikų vartojimo propagandos. Viena iš kontroversiškiausių scenų yra penkto skyriaus pradžioje, kur Alisa susitinka ant grybo viršaus sėdintį ir kaljaną rūkantį Vikšrą, kuris siūlo jai paragauti grybo. Šiais laikais daug kas šią sceną mato kaip aliuziją į narkotikų vartojimą.

Kas išsaugojo Vytauto heroldo ir juokdario vardus

Vytauto laikais Lietuvoje sparčiai plito rašto kultūra, nuolat veikė valdovo ir Bažnyčios raštinės, Vilniuje ar Trakuose rašyti laiškai pasiekdavo tolimesnių Europos kraštų monarchų dvarus, dokumentai vis dažniau naudoti vidaus gyvenime. Vis dėlto dar nebūta įvairesnių raštvedybos formų, be to, nebuvo susiklosčiusios dokumentų archyvavimo tradicijos, todėl to meto šaltinių Lietuvoje išlikę ne tiek jau daug.

Laimei, buvo viena kaimyninė valstybė, kurioje situacija buvo visai kitokia. Su šia valstybe – Vokiečių ordinu Prūsijoje ir Livonijoje – lietuviai ilgą laiką įnirtingai kariavo. Tačiau, priėmus krikštą, didžiojo kunigaikščio ir didžiojo magistro dvarus vis dažniau ėmė sieti taikūs santykiai.

Magistro dvare nuolat viešėdavo Vytauto pasiuntiniai, kuriuos ordino pareigūnai apgyvendindavo, vaišindavo ir apdovanodavo. Šios išlaidos skrupulingai registruotos magistro dvare vedamose sąskaitų knygose. Dėl puikiai veikusio Ordino archyvo šios knygos pasiekė ir mūsų laikus, tokiu būdu išsaugodamos žinias apie ne vieną Lietuvos istorijai svarbų asmenį.

Tarp kitų sąskaitų knygose atrandame trumpai paminėtus Vytauto heroldą (t. y. herbų žinovą ir ceremonijų meistrą) Niklą ir juokdarį Pišerį. Nors nieko daugiau apie juos nežinome, jau vien jų paminėjimas yra svarbus liudijimas apie monarcho dvaro kultūrą viduramžių Lietuvoje.