Tavo LRT

2021.11.15 10:23

Dirigentas Vytautas Lukočius: man gražiausia muzika – tyla

LRT.lt2021.11.15 10:23

Pianistas, dirigentas ir pedagogas Vytautas Lukočius visur, kur tik pasirodo, įneša linksmos nuotaikos ir skambaus juoko. Pas Editą Mildažytę tiesiai iš savo sodybos su ką tik išsuktu medumi atlėkęs maestro LRT mediatekos laidoje „Svečiuose pas Editą“ pasakojo ne tik apie savo ūkį ir bites, bet ir apie muzikos pasaulį, šeimą ir svajones. Apie viską – atvirai, be apsimetinėjimo ir linksmai iki ašarų.

Pradėjęs mokslus Lietuvos muzikos akademijoje, Vytautas Lukočius juos tęsė užsienyje, vėliau tapo visų iš eilės garsiausių Lietuvoje orkestrų dirigentu bei savo paties suburto orkestro vadovu. Premijų laureatas, iš pradžių – konkursų laimėtojas, paskui – jų komisijų ir įvairių projektų žiuri narys. Bet maestro dar turi planų. Ir ne vieną! Visas jo gyvenimas susijęs su muzika. Net ir žmoną Vytautas sutiko Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokų operoje. Dirigento šeima kartu ne tik namuose, bet ir koncertų salėse! Kaip tuomet jis pailsi? Ir ar įmanoma išlaikyti gerus santykius su artimaisiais, tuo pat metu diskutuojant profesiniais klausimais? Visi atsakymai – laidoje „Svečiuose pas Editą“.

„Darbai yra darbai. Ir tų pasiekimų aš kažkokių nejaučiu, kad aš juos nešu ar tempiu. Pakibti ant laurų ir nebenusileisti, kai nosytė va šitaip, ir jau žmonių nebepažįsti aplinkui, aš manau, kad tai yra pats blogiausias dalykas“, – apie susireikšminimą pasakoja maestro.

Nosies užriesti neleidžia ir jo antroji pusė: „Žmona yra mano trečioji akis. Kai gerai, tai gerai. Kai blogai, tai duoda per galvą. Visada salėje turiu tą antrąjį „aš”. Ji yra tas kritikas, kuris visada pasakys, kaip yra iš tiesų, o ne „ooo, žinote, maestro, kaip nuostabu…”

Svarbiausia gyvenime, teigia Vytautas, yra daryti tai, kas patinka. „Dabar turiu tokią vyrišką svajonę – nusipirkti traktoriuką ar didesnį traktorių, kad galėčiau kokį plūgą užsidėti ar akėčias. Noriu normalaus traktoriaus. Juk turiu daug žemės, reikia sudirbti. Atsibodo vis kaimynų prašyti. Patinka tai, ką tu vis planuoji, kas tavo galvoje vis sukasi“, – apie labai žemiškus norus pasakoja garsus dirigentas. Paklaustas Editos, negi nenori kokios nors konkrečios simfonijos sudiriguoti, Vytautas atsako: „Tai aš gi žinau visus raktus ir spyneles, kaip diriguoti. Aišku, yra tam tikrų svajonių, kur norėčiau… Bet man daug įdomiau būtų piloto licencija. Vis žadu žadu skraidyti. Tai čia apie svajones mano. Didelis traktorius ir lėktuvėlis, kuris nekristų kasdien, toks kuklus, dvivietis. Ir mažesnių namų reikia, nes jau per dideli. Vaikai dideli, o aš nenoriu, kad jie liktų namuose. Noriu, kad jiems būtų nepatogu ir jie išskristų iš lizdo.“

Kai Edita įvertino, kad visos Vytauto svajonės yra „aukšto skrydžio, bet žemiškos“, maestro prisipažino, kad labai norėtų dar mažyčio kūdikėlio. „Aš žiūriu dabar, tai gražu tie maži vaikai… Pasiimi, priglaudi…“ – spindinčiomis akimis pasakojo garsusis dirigentas.

„Aš juk nesakiau savo mažo vaiko. Gal anūkėlio… Prieš kelias dienas supratau, kad mane net pavydas paima, kai pamatau. Grįžtu į tuos laikus, kai glausdavau tuos savo mažiukus. Bet aš tada nesupratau. Tada reikėjo lėkti. Į studijas, į egzaminą, dar „chaltūrą“ kokią pasiimti, dar vamzdį prisukti, padangas pasitvarkyti, akumuliatorių atsinešti, pasikrauti, išsinešti, paspardyti zaporožietį, kad užsikurtų… Viskas taip… Neįvertinom to laiko“, – pasakoja Vytautas.

Kai Edita paklausė, ar tik tai nereiškia, kad Vytautui Lukočiui gresia jauna moteris, motociklas ir antroji vada, maestro net į medį pabeldė: „Nenorėčiau. Nuo vilko ant meškos paskui bus. Kam to reikia?“

Dabar lietuviškoji publika labai džiaugiasi Vytauto Lukočiaus diriguojamais koncertais ir pasirodymais TV laidose. Tačiau šis muzikas sugebėjo padaryti ir puikią karjerą užsienyje – Suomijoje. Bet iki šio periodo dar teko patirti labai sunkių momentų, kai vaikas mažas, o jis, profesionalus muzikantas, už savo darbą gaudavo mažiau nei santechnikas. Visai kitą gyvenimo kokybę Vytautas pajuto nuvykęs į Suomiją. „Ten ir dabar yra viskas kitaip. Aš buvau toks idealistas, maniau, Lietuva – nepriklausoma, viskas tuoj čia pasikeis… Užaugs karta ir mes jau darysime kaip tie vakariečiai. O nė velnio. Truputį gavau per galvą Valstybiniame simfoniniame orkestre su savo idėjomis, kaip daroma Vakaruose“, – apie darbo orkestre skirtumus Lietuvoje ir Suomijoje pasakojo maestro. „Esminis skirtumas: tu, dirigentas, nesi aukščiau savo muzikanto. Tu esi komandos narys. Tu vadovauji, tai tavo darbas, bet tai nereiškia, kad tu gali spausti, įžeidinėti, žeminti, nesisveikinti. Aš buvau ten keturis metus, visa tą sistemą išbuvau. Ten yra net komitetas, kuris atsakingas už atmosferą darbe. Ten tie dalykai natūralūs, o pas mus – dar kosmosas.“

Garsusis dirigentas prisipažino, kad tik darbas Suomijoje ir kitose šalyse leido jam mokėti paskolas už būstą šeimai ir pagaliau nebevargti sunkaus vargo.

„Man gražiausia muzika – tyla. Dūzgesys, paukšteliai. Dar man patinka vienam prie instrumento kažką sau paimprovizuoti. O kai tu jau esi scenoje, su žiūrovais, tai jau tu dirbi tai, ką turi dirbti“, – paklaustas, kokia muzika jam gražiausia, pasakojo laidos svečias.

Edita paruošė Vytautui staigmeną, kuri atskleidė, ar maestro taip pat puikiai prisimena skonius kaip melodijas. Pokalbis ir staigmenos – LRT mediatekos laidoje „Svečiuose pas Editą“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt