Tavo LRT

2020.09.24 14:23

Festivalis pristato: „Sirenų“ audioturas „Unwelcome“

LRT.lt2020.09.24 14:23

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ savo programa šiemet kviečia analizuoti ribas ir sienas, kurios mus skiria ir dėl kurių esame priversti nuolat kovoti. Kas, kodėl, kur ir už ką kovoja?

Reflektuodama šių metų temą, „Sirenų“ komanda, bendradarbiaudama su įvairių sričių kūrėjais, parengė alternatyvų audiogidą „Unwelcome: Vilniaus audioturas“. Aštuoniose Vilniaus centrinėje dalyje išsidėsčiusiose stotelėse vilniečiai ir miesto svečiai išgirs Vilniaus istorijas, kurias audioturo kūrėjai išrinko kaip atspindinčias užribyje atsidūrusių žmonių, reiškinių, vietų temą – „Unwelcome“.

Žemėlapį taip pat galite rasti čia.

„Sirenos“ kviečia įsiklausyti į neoficialų naratyvą, išgirsti netikėtas, šiandieniniame diskurse neaptariamas istorijas, kalbėti apie paprastų žmonių gyvenimo lūžius ir ieškoti paralelių su šiuolaikinio žmogaus kasdienio gyvenimo grėsmėmis. Balansuodamas tarp įvairių teatro žanrų, audiogidas „Unwelcome: Vilniaus audioturas“ siekia laužyti nusistovėjusias formas ir klausytojams siūlo radijo dokumentikos bei radijo teatro sintezę. Jos kūrėjų akiratyje atsiduria kasdienybės siužetai, atsispindi paprasto žmogaus perspektyva, vidiniai išgyvenimai ir kasdienybė.

Festivalio programoje pristatytas gidas bus prieinamas festivalio metu ir jam pasibaigus.

Kūrybinė komanda: Rasa Kregždaitė, Justas Levickas, Vita Ličytė, Agnė Matulevičiūtė, Kristina Savickienė, Jonas Tertelis, Ugnė Kačkauskaitė.

Audiogidas (atskiros stotelės)

Elektra / Sporto rūmai

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Vilniaus elektrinės statula „Elektra“

Jūs stovite prieš seniausią Vilniaus elektrinę, pastatytą 1903 metais. Iki jos Vilnių apšvietė 44 dujiniai žibintai. Čia prasidėjo naujoji mūsų gyvenimo era, atvedusi iki interneto ir modernių skaitmeninių technologijų. Be elektros visa tai būtų neįmanoma.

Pakelkite akis aukštyn. Ar matote statulą ant pastato viršaus? Jos vardas – Elektra. Ši statula, pasirodo, yra ir didi feministė – jau daugiau nei 100 metų koja prie žemės spaudžia vyrą – žibintininką. Ar įsižiūrėjote? Šis neįprastas duetas simbolizuoja vienos epochos pabaigą, kitos – pradžią.

Pažvelkite į dešinę. Jums tereikia praeiti pro žalią modernų pastatą, atskiriantį elektrinę ir Sporto rūmus. Apie juos ir norisi papasakoti. Galbūt ne tiek apie juos, kiek apie tą įtampos lauką, kuriame atsirado šis pastatas. Galbūt tai susiję su Vilniaus elektrine ir jos istorija, bet ši vieta tapo viena labiausiai įelektrintų Vilniaus vietų, kurioje laikas, atrodo, sustojęs. Tai tarsi nuolatinis karo laukas ar konflikto zona. Šio pasakojimo metu klaidžiokite aplink Sporto rūmus, apžiūrėkite jų architektūrą ir laiko žymes, aikštę po jais ir dangų virš jų, tačiau žinokite, kad jūs lankote…

Veikėja:

Elektra – skulptūra ant Vilniaus elektrinės stogo.

(Aktorė Elžbieta Latėnaitė)

Krantinės arka

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Skulptūra „Krantinės arka“

Artėjate ir jau netrukus sustosite prieš arką – „Krantinės arką“. Paprastai tariant, jūs stovite ties „Vilniaus vamzdžiu“ – toks pavadinimas dažniau girdimas pakalbinus vilniečius. Vienų arka pamatoma iškart, kiti praeidami jos nebepastebi.

Apsukite ratą aplink arkos koloną. Galite užkilti, apeiti ir kitą. Ar vis dar tebekaba sūpynės, ant kurių vasarą supdavosi ne tik vaikai? Artėkite ir tolkite, paeikite į dešinę. Dabar į kairę. Ieškokite objekto, kurį galbūt skulptorius norėjo įrėminti žiūrėdamas pro ją...

Nėra nieko pastovesnio kaip laikini dalykai: sukurta kaip laikina skulptūra, „Krantinės arka“ tapo nekintančiu vietovės tašku, nes visa tai, kas buvo aplink, pasikeitė. Mieste arka buvo vienintelis objektas, prieš dešimtmetį paskatinęs diskusijas net Vilniaus viešajame transporte. Galbūt ir jūs, tuomet važiuodamas troleibusu, kėlėte dėl jos triukšmą? O galbūt ši arka bus vieta, kur kitą kartą galėsite sustoti ir „susikibti“ diskusijose apie šiuolaikinį meną?

Kaip manote, ar ji dar ilgai stovės? O jums ši arka... patinka?

Pasakotoja Jekaterina Lavrinec.

Balsai: Antanas Dubra, Greta Grinevičiūtė, Antanas Obcarskas, Teklė Kavtaradze, Gintaras Sodeika, Liudas Parulskis ir praeiviai.

Šnipiškės

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Šnipiškės

Jei nori ką nors atrasti, pirmiausia visada reikia paklysti. Paklysti galima tik nesąmoningai. Sąmoningai siekiant paklysti, gali ir nepavykti. Bet kartais užtenka ir paklaidžioti visai nepaklydus, kad atrastum ką nors naujo.

Kviečiame paklaidžioti po Šnipiškes. Pradėkite kelionę nuo Giedraičių gatvės pradžios ir eikite ja iki sankryžos su Krokuvos gatve. Ten pamatysite medinį namą, kuris kadaise priklausė fotografui Juzefui Čechavičiui. Šis namas XIX amžiuje stovėjo Gedimino kalno papėdėje ir tik po fotografo mirties buvo perkeltas į Šnipiškes, nes, pasak valdžios atstovų, gadino Gedimino kalno vaizdą.

Žmogus – ne namas, jam pervažiuoti į kitą vietą kur kas lengviau, bet šaknys visuomet lieka ten, kur yra gimęs. Kai prieisite keliaujantį Čechavičiaus namą Giedraičių gatvėje 10, leiskite sau, nieko negalvojant, paklaidžioti po Šnipiškes. Nebijokite, nepaklysite. Sekite savo uosle, klausa ir intuicija.

Veikėjai:

Paul Shnipkus – Amerikoje gimęs lietuvis,

Jolanta – emigruojanti Šnipiškių gyventoja.

(Aktoriai: Gediminas Rimeika ir Vitalija Mockevičiūtė)

Žaliasis tiltas

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Žaliasis tiltas

Tikėtina, kad kaip tik dabar pasiekėte vieną svarbiausių Vilniaus arterijų – Žaliąjį tiltą. Einant per jį, galima ne tik pasigrožėti upės vaga, bet ir pamatuoti vėjo kryptį bei stiprumą. Nesvarbu, iš kurios pusės pasileidote tiltu, tačiau, norint apžiūrėti visą Žaliąjį tiltą, reikėtų nevengti nusileisti lenktais laiptais žemyn. Ar pastebėjote, kad tokių laiptų šalia tilto Vilnius daugiau niekur nebeturi? Ar, žengiant jais, neatrodo, tarsi trumpam atsidūrėte kokiame ankstesniame istoriniame laike? O gal net visai ne tame mieste?

Žaliasis tiltas turi kur kas senesnę istoriją ir vienas ryškiausių bei garsiausių jos periodų – XVII amžius, kai tiltą projektavo ir statė Lietuvai tarnavęs LDK kariuomenės artilerijos pulkininkas Giovanni Battista Frediani. Frediani prisidėjo ir prie Pažaislio ansamblio, ir prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybų. Sapiegų ir Sluškų rūmus (dar galbūt keletą kitų) taip pat suprojektavo Frediani. Įdomu, kaip Žaliasis tiltas atrodytų, jei būtų išlikęs nuo Fredianio laikų?

Dabar tikriausiai jau stovite po tiltu. Patiltėje plačiai atsivers Žaliojo tilto struktūra. Eikite apdairiai – dažnai čia nukrinta stiklo butelis. Kartais akį galima paganyti į atsinaujinusius gatvės menininkų grafičius – matyt, sunku atsispirti nepažymėjus vienos pagrindinių Vilniaus arterijų, skiriančių senojo Vilniaus istoriją ir kadaise plačius ūkininkų laukus. Buvo čia ir sodų, ir dvarų. Tiesa, prieš kelis šimtmečius. Jei jau užtektinai apžvelgėte tilto „vidurius“, laikas pakilti lenktais laiptais aukštyn ir tiltą pereiti kita puse. Pamenate, beveik dešimtmetį šio tilto pakrantė įrodinėjo: „Aš tave myliu“...

Veikėja:

Biuro darbuotoja Justina Brėdytė.

(Aktorė Justina Nemanytė)

Tauro kalnas

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Tauro kalnas

Šiais laiptais lipti bus nelengva, galbūt net norėsite kelis kartus sustoti ir atsikvėpti. Galite užlipti iki pusiaukelės ir pasileisti kalno takeliu kairėn – tuomet toliau laiptais lipti galėsite papėdėje matydami Tauro gatvę. Kadaise čia jos nebuvo, o kitoje gatvės pusėje atsiveriantis pastatų ansamblis stovi ant tos pačios kalvos, kuria dabar lipate. Tik ši kalvos dalis nuo XVI amžiaus vadinta Moliakalniu – čia nuo seno buvo kasamas molis.

Tačiau jei pasirinkote kilti tiesiai aukštyn, kažkur apačioje palikdami Pamėnkalnio ir Kudirkos gatvių sankirtą, neskubėkite. Jūs lipate kalnu, kuris ilgą laiką buvo vadinamas Velnio arba Šmėklų kalnu. Nuo XIX a. jis vadintas žemių savininko, Kunigaikštystės matininko, Stakliškių seniūno pavarde – Boufalo. Toks vardas skambėjo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Neskubėkite, grožėkitės šalia laiptų išsikerojusiais medeliais ir palaipsniui atsiveriančia Vilniaus panorama. Jei netyčia šiuo metu kalną papuošęs sniegas, neišsigąskite pro šalį skriejančių vaikų. Tikriausiai ir patys esate išbandę šią rogių ir pačiūžų trasą?

Lipdami laiptais toliau, žvilgsnį kreipkite kairėn. Dar visai neseniai čia stovėjo pastatas su didžiulių aštuonių kolonų portiku. Užlipus laiptais, atokvėpio minutę patiriantį praeivį kolonos kone užklupdavo – jos kalno viršūnėje tarsi dar labiau išilgėdavo. Tada čia stovėjo Profsąjungų rūmai. Paskutinius dešimtmečius kairioji pastato dalis buvo įmantriai vadinama „Mulen Ružu“. Čia vyko patys įsimintiniausi tamsiosios muzikos gerbėjų festivaliai ir koncertai.

Pasakotojai, muzikantai:

„Thrash metal“ muzikos grupė „Phrenetix“.

(Lina, Paulius, Daumantas, Jonas)

Signatarų namai

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Signatarų namai

Visai nesvarbu, ar žengsi akmenuota Pilies gatve, ar, klaidžiodamas gatvėmis, pasuksi iš Šv. Jono gatvės, tikrai atpažinsi viešbutį „Narutis“. Tiesiai prieš jį atsistojęs, pažvelk į dešinę: matai didelius langus, du balkonus, duris, turėtum pastebėti ir vartus su jaukiu kiemu – užuovėją nuo miesto triukšmo.

Šis pastatas XVIII a. buvo nusiaubtas gaisrų, o XIX a. pabaigoje jį renovavo Kazimieras Štralis ir po rekonstrukcijos atidarė kavinę „Baltasis Štralis“. Kavinę lankė vietos aukštuomenė, tačiau čia dažnai užsukdavo ir aplinkinių bažnyčių kunigai, dėl to ji neoficialiai vadinta „Kunigiškuoju Štraliu“. Veikė kavinė iki 1939 m., o vėliau beveik šventa Lietuvos istorijai vieta tapo… kabaretu.

Tačiau stovi prieš pastatą. Tikėtina, jau žengei kelis žingsnius į dešinę nuo viešbučio tam, kad geriau įsižiūrėtum. Žvilgsniu grįžk atgal, ties žemesnio balkono atbraila, – kairėje ir dešinėje puikuosis užrašas „Signatarų namai“. Visai neįmantrus, nebent aukso spalvos raidės užsimins apie tai, kas šiame pastate įvyko... Dabar žvilgsniu nuslysk ties antru, viršutiniu, balkonu: būtent čia, trečiame aukšte, 1918 m. vasario 16 d. dvidešimt Lietuvos Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Aktas ten guli ir dabar, tad jei pakiltum viršun ir pažvelgtum pro balkono langą, tikėtina, jį pamatytum.

Kūrinys sukurtas festivalio „Muzika erdvėje“ užsakymu.

Pasakotojai:

Pasakotoja Agnė Matulevičiūtė.

Solistas Vaidas Bartušas.

Užupis

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Užupis

Ar galima rasti tokią vietą Vilniuje, kurioje gyvendamas šalia turi Vilnelę, savo daržą ir miesto centrą? Tokioje vietoje ir atsidūrėte arba bent jau netrukus atsidursite. Dabar tikriausiai žengiate per tiltą, už kurio – kita respublika. Šiame gide išgirsite istoriją rajono, kuris kadaise buvo tiesiog paprastų žmonių kvartalu, šiek tiek užribyje nuo pagrindinės Vilniaus dalies. Šiek tiek nugirsite ir apie šio rajono virsmą lietuviškuoju Monmartru. Matyt, teks užsiminti ir apie Užupio tapsmą beveik neįperkamu... Žodžiu, ši respublika yra atvira imigracijai, bet kodėl kai kurie vietiniai gyventojai linkę tai vadinti invazija?

Tačiau nėra ko skubėti – jūs žengiate rajonu, kuris ilgą laiką buvo Vilniaus priemiestis. Kai prieš 500 metų miestas buvo apjuostas gynybine siena, Užupis liko už sienos. Pirmieji gyventojai nieko bendro neturėjo nei su menu, nei su prestižu. Čia kūrėsi darbininkai, dirbantys malūnuose. Įsivaizduokite: Malūnų gatvėje malūnų buvo net 14! O Polocko gatve, pro Užupį, buvo keliaujama į Rusiją ne tik megzti diplomatinių santykių, bet ir įsigyti druskos. Dėl to galinė Užupio dalis nuo seno buvo vadinama „Druskos keliu“.

Tikriausiai dabar atsidūrėte aikštėje ir stovite prieš Užupio „Angelą“. Tiesa, prieš jį čia stovėjo kiaušinis, anksčiau čia radosi koplytėlė, o dar anksčiau – prieš 400 metų – stovėjo medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė, tačiau ji sudegė. Aplink stovėdavo kromeliai, o jei kam prireikdavo gero daktaro, dalis miesto gyventojų tuoj pat prisimindavo už miesto sienos įsikūrusią žydų bendruomenę.

Neskubėkit. Klaidžiokit ir neužmirškit pasivaikščioti abiem upės pusėmis. Sako, kad čia, paupyje, gyveno mieste didžiausias bebrų būrys.

Veikėjai:

Bebras Bronius, Bebras Vacys.

(aktoriai Martynas Bialobžeskis, Andrius Bialobžeskis)

Šv. Stepono gatvė

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ audiogidas. Šv. Stepono gatvė

Sustok, apsidairyk – stovi prie 300 kg sveriančio kiaušinio, kuris čia, į Šv. Stepono, Pylimo ir Raugyklos gatvių sankirtą, 1 700 žingsnių atkeliavo iš Užupio. Užupyje jo vietoje iškilo „Angelas“, pučiantis trimitą ir skelbiantis apie rajono atgimimą ir kūrybos laisvę.

Šioje gatvėje pilna „bromų“. Nepasiklysk, neužklysk, o jei vis dėlto susigundysi kur įkišti nosį, susigundyk ir grįžti atgal. Sakoma, kad XVII amžiuje šios gatvės karčiamose būdavo aptariami stambūs pirkimo ir pardavimo sandėriai, o nakvynės namuose apsistodavo iš visos Europos ir Rusijos suvažiavę pirkliai. Deja, netrūko ir nusikaltimų.

Tavo tikslas – rasti Vilniaus Šv. Diakono Stepono bažnyčią, kuri ilgą laiką buvo saugoma ir maskuojama kaip plytelių cechas arba sandėlis. Sakoma, kad joje turėtų būti požeminis tunelis, vedantis iš Vilniaus. 1926 m. bažnyčioje buvo įsikūrę akmenskaldžiai. O ten buvusios kapinės ir katakombos buvo paverstos statybų aikštele.

Tikriausiai niekad ten nebuvai, tiesa? Klausydamas šio gido, turėtum suspėti iki jos nueiti. Vis dėlto kelias bus klaidus. Galbūt visai neprošal pasinaudoti žemėlapiu. Tik kai jau būsi ten, žiūrėk, kad iš bažnyčios rūsio tavęs nepatykotų Vilniaus baziliskas...
Pasakotojai:

Aktoriai Laurynas Jurgelis, Lukas Malinauskas, Vygandas Vadeiša, Eglė Mikulionytė.

„Sirenų“ audioturas „Unwelcome“

Projekto partneris: „Bilietų nėra“

Projekto draugas: „StartFM“

Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba.