Broliai Tomas, Motiejus ir Jonas dalijasi patirtimis iš mokyklos koridorių. Nuo atviros pagiežos iki visiško ignoravimo – broliai sako, jog švietimo įstaigos, nepaisant tobulėjančių mokymo programų, vis dar kelia iššūkių specialiųjų poreikių turintiems moksleiviams.
Iššūkiai mokykloje
Trys broliai – Tomas, Motiejus ir Jonas – turi autizmo spektro sutrikimą. Nors tarpusavyje juos skiria daugiau nei metai, vyriausiasis Tomas sako, kad švietimo įstaigose be išimčių visi jie patyrė skirtingus iššūkius, nepaisant tobulėjančių integruoto mokymo programų ar mokyklos socialinių sąlygų.
„Aš visą gyvenimą lankiau bendrojo ugdymo mokyklas – tris skirtingas. Žiūrėdamas į savo brolius galiu pasakyti, kad įvyko progresas, tačiau, nepaisant to, visi mes susidūrėme su dideliais iššūkiais mokykloje.
Aš pirmoje klasėje negalėjau lankyti mokyklos, nes man buvo per daug sensorinių iššūkių – garsai, šviesos mane veikė žymiai stipriau nei kitus vaikus, todėl gana ilgai turėjau namų mokymą. Susiduriant su sensoriniais iššūkiais, gali pasidaryti ne tik sunku išbūti erdvėje, jausmas gali priminti fizinį skausmą“, – LRT laidoje „Įeiti draudžiama“ pasakoja Tomas.
Anot jo, švietimo įstaigose jam nepavyko išvengti patyčių, todėl kartais pertraukas jis leisdavo vienas, įnikęs į knygą. Daugiausia sunkumų jam kėlė menki socialiniai įgūdžiai, kurie didino socialinę atskirtį ir išskyrė Tomą iš bendraamžių.
„Patyčių buvo nemažai. Aš ėjau į artimiausią šalia namų buvusią mokyklą, ji buvo pagarsėjusi visoje Lietuvoje, ne tik Vilniuje, joje buvo daug smurto. Pasitaikydavo visko. Man buvo sunku bendrauti, aš nemokėjau atskirti emocijų, dažnai nevaldydavau balso tono, nemokėjau palaikyti akių kontakto – tai kėlė socialinių sunkumų.
Dažniausiai laikydavausi atstumo ir kur nors atskirai skaitydavau knygą. Vėliau pradėjau nesigaudyti erdvėje – tai yra vienas iš spektro bruožų. Dėl to sekdavau klasiokus, nes nežinodavau, kur yra klasė“, – pasakoja Tomas.
Motiejus, kaip ir Tomas, patyrė sunkumų megzdamas draugiškus santykius, todėl draugų ieškodavo ne savo klasėje, o už jos ribų. Nepaisant to, kartais nepavykdavo išvengti atskirties jausmo.
„Buvo visko, kai kurie pagiežą rodė atvirai, kai kurie skirtumus ignoruodavo (...). Kai kurie žiūrėdavo netgi teigiamai, kai kurie vengdavo kalbėtis, sakydavo, kad mes esame labai keisti“, – priduria broliai Tomas ir Motiejus.
Bendraamžių spaudimas kelia papildomų iššūkių susitvarkyti su savo emocijomis. Jonas sako, kad prieš pristatymus mokykloje jaučia didelę įtampą, su kuria susitvarkyti prireikia ryžto ir pastangų.
„Vieną kartą turėjau pristatyti savo ilgalaikį projektą, bet buvau taip išsigandęs, kad reikės kalbėti prieš visus, kad galvojau – susprogsiu“, – pasakoja jis.
Anot Tomo, kartais garsiai pasisakyti diagnozę vaikams, kaip ir suaugusiesiems, gali būti nelengva dėl vyraujančių stereotipų. Tačiau jis įsitikinęs – viskas priklauso nuo supančios aplinkos, nuo mokytojų žinių, nuo bendraamžių ar net darbdavio sąmoningumo.
„Darbo pokalbiuose niekada nesakau, kad esu autistiškas, nes nežinau, kokią informaciją turi kiti žmonės, kokių mitų yra girdėję. Manau, tas pats yra su vaikų tėvais – kartais neverta sakyti. Nors aš pats būčiau už pasisakymą, nebent vaikas turi draugų, puikiai susitvarko klasėje, neturi problemų mokytis“, – įžvalgomis dalijasi Tomas.
Visą pokalbį galite peržiūrėti laidos įraše.
